O štai palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospise tokie žmonės gyvena. Hospiso atstovai sako, kad net paskutines gyvenimo valandas galima nugyventi prasmingai. Vilniuje hospisas yra tik vienas, jaukiai paskutines gyvenimo dienas ar netgi valandas gali praleisti 14 ligonių, nors pagal europinius standartus 100 tūkst. gyventojų turėtų būti pastatytas bent vienas hospisas.
Turbūt retą nustebintų vienuolė, perkanti picą. Bet jeigu ta pati vienuolė paprašytų alaus, ne vienam kilstelėtų antakis.
Sesuo Michaelė alaus arba vyno gali nupirkti savo slaugomam ligoniui. Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospise toks ligonio prašymas nekelia nuostabos.
„Mes nežinome, kada iškeliavimo momentas bus. Nepaisant to, kad žmogus serga, jis turi gyventi ir turėti gyvenimo pilnatvę – su visais poreikiais, lūkesčiais ir norų patenkinimu visose sferose. Ne tik, kad jam neskaudėtų, bet kad jis būtų laimingas“, – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „24/7“ pasakojo hospiso darbuotoja Aneta Gurnevič.
O laimei kartais reikia visai nedaug – dėmesio ir elementaraus supratingumo.
Patekusieji į hospisą nustemba, kai nuo lovos nusukamas kojūgalis, kad žmogus patogiai išsitiestų. Vieno jauno vyro istorija sugraudino ir hospiso darbuotojus. Bet ne faktas, kad vyrui nedaug liko gyventi.
Jis pasipasakojo, kad per pusę ligoninėje praleistų metų niekas nepasirūpino, kad jis galėtų visu ūgiu lovoje išsitiesi ir normaliai išsimiegoti. Lova pailginta jam tik hospise, paskutinėmis gyvenimo dienomis.
„Kai artėja iškeliavimo momentas, svarbu, kad ligonis nebūtų vienas, kad yra kažkas, kas laiko už rankos ir padrąsina. Kiekvienam reikia kito žmogaus“, – sakė A.Gurnevič.
Kad nebūtum vienas, turi būti žmonių, o valstybinėse slaugos ligoninėse vietoj įstatymu numatytų 10 ligonių, vienai slaugutei jų tenka dvigubai. Sukis kaip nori, bet laiko dėmesiui nepakanka.
O hospiso idėja ir kilo nuo pasipiktinimo, kad mirštantis laikomas mirusiu ir taip pagilinamas jo vienišumas ir sielvartas.
„Tai namai, kurie tarnauja žmonėms, kuriems medikai pasako: „Tau gyventi liko nedaug, bet mes, deja, padarėme, ką galėjome ir daugiau padėti nebegalime“. O juk žmogui reikia sulaukti iškeliavimo momento ir per tą laiką gyventi“, – pasakojo A.Gurnevič.
Pagal hospiso filosofiją žmonės čia gyvena. Nors į hospisą žmonės atvažiuoja numirti, sienos mirtimi čia nealsuoja. Atvirkščiai, jos alsuoja gyvenimu.
„Mes priimame mirtį kaip laikiną išsiskyrimą. Galėtume palyginti su tuo, kai žmogus baigia mokyklą ir išvažiuoja studijuoti į kitą šalį. Išsiskyrimas yra laikinas, kai baigiasi gyvenimas žemėje, tai tam tikro slenksčio peržengimas ir tada prasideda amžinybė. Viliamės, kad tai laiminga amžinybė, kur nėra nei skausmo, nei ašarų. Mūsų laikui atėjus tikime, kad visi kartu susitiksime toje amžinybėje“, – pasakojo A.Gurnevič.
Mirštančiuosius mes dažnai užjaučiame. O čia patariama įsijausti, būti kartu su žmogumi palydint jį į labai svarbų gyvenimo momentą. Čia sakoma, kad mirtis taip pat turi teisę būti ori, kaip ir gyvenimas.
Nepamainoma pagalba hospise – savanoriai. Bet jokių gedulo spalvų – savanoriai dėvi ryškiai geltonais marškinėliais. Net ir hospiso simbolis yra šviesių spalvų.
„Hospiso logotipe – trispalvės spalvos ir į širdį įrašyti namai. Ligoniui paskutinėje gyvenimo stotelėje suteikiamas namų saugumo jausmas. Šeima gali jaustis gerai, nes gauna ne vien medicininę, bet ir socialinę, dvasinę ir psichologinę pagalbą“, – sakė A.Gurnevič.
Savanorė Česlava Sinkevič čia ateina su savo mažamete dukra, bando ir jai parodyti prasmę.
„Bandau jai parodyti kitą gyvenimo pusę. Kai bus vaikų hospisas, ypatingai norėčiau, kad ji dalyvautų hospiso gyvenime. Būdama čia matau prasmę, nes kai žmogui mažai liko gyvenime, bet jis tave ima už rankos ir dėkoja tau – nors atrodo, kad nepadarei nieko tokio, o sulauki tiek šiltų žodžių – pradedi kitaip suprasti ir vertinti gyvenimą“, – pasakojo Č.Sinkevič.
Savanorė sako, jog į hospisą ateina ne tik dėl kitų. Pirmiausia ji čia lankosi dėl savęs.
„Pasikeitė mano požiūris, anksčiau daug ką sureikšmindavau. Bet reikia vertinti gyvenimą, ką mes šiandien turime. Pavyzdžiui, bėgi, vis galvoji, kaip užsidirbti, bet pasirodo, finansai nėra svarbiausia. Svarbiausia yra sveikata“, – sakė moteris.
Česlava yra kirpėja. Kai ligoniai paprašo, ji juos pagražina. Kai tokių paslaugų nereikia, ji su ligoniu tiesiog bendrauja. O jeigu ir to nereikia, nuvalo dulkes.
„Po pirmo apsilankymo tiesiog supratau, kad gali neturėti gero išsilavinimo, bet turi rankas, kurios gali suteikti tiek džiaugsmo žmogui, kurio norai mažučiai. Kiekviena moteris nori atrodyti gražiai, nesvarbu, ar čia jos paskutinė diena, ar dar ne paskutinė“, – sakė Č.Stankevič.
Tokia iš pažiūros menka pagalba, kaip nuimtas kojūgalis kojoms ištiesti, vyno taurė, nauja šukuosena arba paprasčiausias dėmesys, kartais padaro stebuklus.
„Buvo atvejis, kai į palatą moterį atnešė su neštuvais, ji negalėjo net pajudėti, reikėjo ir pavalgydinti, ir nuprausti, ir paversti. Iš esmės, ji negalėjo savarankiškai funkcionuoti. Bet po kelių mėnesių buvimo pas mus hospise, jos fizinis aktyvumas atsistatė, grįžo jėgos ir ligonė grįžo į namus. Dabar gyvena savarankiškai, su ja palaikome ryšį, susitinkame“, – pasakojo hospiso darbuotoja A.Gurnevič.
Hospise pasitvirtina seniai žinoma tiesa, kad net sienos gali pagydyti.
„Vienos ligonės paklausėme, kokia buvo motyvacija kovoti dėl kiekvienos dienos. Ji pasakė: „Palatoje pamačiau Jėzaus paveikslą ir pagalvojau, kad jeigu atėjo mano laikas ir nori mane pasiimti, tai jaučiuosi pasiruošusi, o jeigu dar turiu gyventi, reiškia, mano misija šioje žemėje nesibaigė“. Buvo keturi atvejai, kai atvažiavę čia savo kojomis grįžo namo. Vienu atveju buvo taip, kad nuo išrašymo iš hospiso laimėjo pusantrų metų. Kai medikai sako, kad gyventi liko mėnuo ar du, o žmogus gyvena pusantrų metų, tai yra tam tikras laimėjimas. Mes nežinome, kiek laiko mums skirta“, – pasakojo A.Gurnevič.
Apie mirtį kalbėti nejauku. Dažniausiai nuo šios temos bėgame, o prie mirštančiojo šnekame pašnibždomis.
O jeigu ne tik hospise, bet ir valdiškose ligoninėse būtų žinoma, kad visai nesvarbus išeinančiojo žmogaus kraujospūdis, techniniai rodikliai, bet keletas širdingų žodžių gali labiau palengvinti kančią nei informacija apie tyrimų rodiklius.
„Užtenka stipresnio prisiglaudimo, kad žmogus suvoktų, kad kažkas yra šalia ir nesu vienas. Kito žmogaus buvimas tokiais momentais labai svarbus“, – sakė A.Gurnevič.
Hospiso darbuotojai niekada nesako, kad tavo artimas numirė – atvažiuokite.
„Kai atėjau dirbti, nepatyręs mirčių dalykų, mane pamokė, kaip telefonu pranešti. Nesakyti, kad numirė, sakyti kad iškeliavo. Protingai patarė, nes mirtis asocijuojasi su kažkokia giltine, o vaikams juk aiškini, kad mamytė ar senelis yra virš debesėlių ar kitur, žiūri į tave iš viršaus. Žodžių skirtumas yra, reikia pačiam pajusti“, – pasakojo hospiso gydytojas Romualdas Keina.
Vilniaus hospise yra tik 14 lovų, čia dirba 49 darbuotojai. Valstybė padengia tik trečdalį išlaidų, bet ligoniams ir jų artimiesiems paslaugos nekainuoja.
„Už meilę ir rūpestį nėra mokama. Meilė ir rūpestis duodami dovanų ir tu už tai nieko iš žmogaus nesitiki. Tu duodi save, savo širdį, laiką ir rūpestį tam žmogui, kuriam reikia tavo pagalbos. Jeigu kažkas iš šeimos narių perveda pinigėlius, mūsų taisyklė tokia: iki galo nemokama, suteikiant meilę ir saugumą ligoniui“, – sakė A.Gurnevič.
Bet žemiški dalykai hospiso neaplenkia. Šalia jau pradėtas statyti ir vaikų hospisas. Surinkta trečdalis statyboms reikiamos sumos, likusią dalį hospisas prašo suaukoti.
Hospisą galima paremti šiuo būdu:
Luminor Bank AB sąskaitos nr. LT 232140030002856368 EUR
Taip pat hospisą galima paremti skiriant 2 proc. nuo pajamų sumos (FR0512 v.2 forma), juridinio asmens kodas: 302837031
„24/7“ – sekmadieniais 21.00 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
