Tiesa, kol kas Gailė gyvena Vilniuje išsinuomotame name viena su trimis vaikais ir iš Amerikos atgabenta keturkoje augintine. Kęstutis į naujuosius namus buvo atvykęs trumpam. Jis dar turi baigti savo darbus Čikagoje ir tik tuomet, jau artinantis Kalėdoms, prisijungs prie šeimos.
„Norime, kad mūsų vaikai gyventų ir mokytųsi Lietuvoje. Žadame jiems parodyti, kas yra tikros Vėlinės, Užgavėnės, kaip gera eiti į mišką grybauti.
Norime patys čia pagyventi, pakeliauti po Europą, su Kęstulia – taip meiliai Gailė vadina savo vyrą – noriu pasivaikščioti po Paryžių, pajusti tikrąją Europos kultūrą.
Žinau, kad dėl amžiaus skirtumo mes abu kartu pasenti tikriausiai negalėsime. Todėl suskubome įgyvendinti savo planą“, – atviravo G.Stančiauskienė.
Ji jau spėjo su vaikais išlėkti į mišką pagrybauti, susitikti su čia esančiais draugais, susipažinti su kaimynais. Abu vyresnieji Stančiauskų vaikai – Arija ir Ąžuolas naujoje vietoje pradėjo lankyti progimnaziją.
Pabėgėlių vaikas
Kęstutis – vadinamųjų dipukų (anglų k. „Displaced Persons“) – lietuvių, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje iš Lietuvos pasitraukusių ir kurį laiką Vokietijoje įkurtose karo pabėgėlių stovyklose gyvenusių lietuvių, vaikas.
Jis gimė Vokietijoje, augo ir gyveno Amerikoje. Lietuvoje iki šiol lankėsi kelis kartus, dalyvavo čia vykusiuose džiazo festivaliuose.
K.Stančiauskui gyvenamosios vietos pakeitimas yra jį jaudinantis gyvenimo nuotykis ir galimybė daugiau sužinoti apie savo giminės šaknis.
Prieš persikeldami iš Amerikos Kęstutis ir Gailė kartu su savo vaikais surengė tarsi generalinę repeticiją – prieš porą metų tris vasaros mėnesius pagyveno Lietuvoje.
Visiems labai patiko. Čia Kęstutis visai atsitiktinai pirmą kartą sužinojo netikėtų dalykų apie savo tėvo šeimos istoriją.
Šeimos siūlą jis užčiuopė Rumšiškėse. Tą dieną, kai visa Stančiauskų šeima lankėsi Rumšiškėse esančiame Liaudies buities muziejuje, Gailė užsuko į čia esantį lietuvių tremčiai atminti pastatytą traukinio vagoną.
Vartydama jame buvusią knygą moteris netikėtai surado Stančiauskų pavardę. Knygoje buvo parašyta, kur buvo ištremti Kęstučio seneliai – Jurgis ir Domicelė Stančiauskai.
„Tėvas man niekada nepasakojo apie savo šeimą, brolius, kurie, pasirodo, žuvo po karo partizanaudami.
Paaiškėjo, kad seneliai buvo stambūs ūkininkai, jie Rumšiškėse valdė 180 ha žemės.
Vėliau vartydamas 1935 metų laikraštį radau informaciją, kad mano senelis buvo vienas iš Kauno rajone, Šančiuose, esančios bažnyčios įkūrėjų. Jis buvo kietas riešutas.
Grįžęs iš tremties senelis juodžiausiu sovietmečiu net du kartus kreipėsi į teismą bandydamas susigrąžinti sovietų atimtas žemes“, – pasakojo Kęstutis.
Kaip Kęstučio tėvas Alfonsas atsirado Amerikoje? Antrojo pasaulinio karo frontui ir sovietams artėjant prie Lietuvos Alfonsui jo tėvas Jurgis pasakė: „Tu pasitrauk iš Lietuvos trumpam. Kai viskas susitvarkys, mes tave pasikviesime atgal.“
Vokietijoje, gyvendamas pabėgėlių stovykloje, Alfonsas sutiko savo būsimą žmoną, Kęstučio mamą. Jiedu ten sukūrė šeimą ir po kurio laiko persikėlė gyventi į Ameriką. Po to niekada daugiau negrįžo į Lietuvą.
Bėgo nuo skaudžių išgyvenimų
O Gailei lemtingu skaičiumi tapo 19.
Būdama 19-os, draskoma skaudžių vaikystės ir jaunystės patirčių, bėgo kuo toliau nuo Lietuvos – jos mama nusižudė, kai dukrai buvo vos penkeri, mergaitę augino močiutė.
Kitą pusę savo gyvenimo – 19 metų – ji praleido Amerikoje, JAV lietuvių sostine vadinamoje Čikagoje.
Amerikoje perėjo visus emigrantų įsitvirtinimo etapus: nelengvas darbas, studijos Ilinojaus universitete, skausmingos paieškos ir nusivylimai, nepavykusi santuoka.
Visą tą laiką Gailę lydėjo nepaliaujamas noras dainuoti scenoje.
„Bandžiau dainuoti chore, bet nepatiko. Negalėjau įsivaizduoti, kad tą pačią dainą dainuoja būrys žmonių. O aš troškau dainuoti solo“, – neslėpė.
Šį savo troškimą ji įgyvendino, kai sutiko Kęstutį – tuo metu jau nemenko pripažinimo Amerikos muzikos pasaulyje sulaukusį bosistą, kompozitorių ir džiazo muzikos virtuozą.
Jis, žinomas muzikantas, kaip tik ir ieškojo vokalistės. Ji troško dainuoti scenoje, gyventi apsupta muzikos. Ir jie abu buvo įsitikinę, kad po anksčiau buvusių ir skausmingai nutrūkusių santykių jiems nebereikia jokios naujos meilės.
Kai Gailė ir Kęstutis susitiko, jis jau trečius metus sunkiai skyrėsi su pirmąja žmona, su kuria santuokoje buvo pragyvenęs 19 metų.
Iš tiesų šis skaičius ir Gailės, ir Kęstučio gyvenime – tarsi skirtingas jo atkarpas žyminti riba, už kurios planuotai ar atsitiktinai prasideda kitas ir kitoks etapas. Iš praeities abiem vilkosi šiukšlių bagažas.
Nesiklausė kalbų
„Sutikusi Kęstutį nusprendžiau, kad nepasiduosiu jausmams. Nes tuomet, kai baigsis meilė, baigsis ir muzika. O muzikos man reikėjo labiau už viską. Praėjus vos pusantro mėnesio nuo pažinties aš dainavau scenoje didžiulei auditorijai.
Man grojo JAV muzikos pasaulio žvaigždės. Tačiau po pusmečio bendro muzikavimo abu supratome, kad niekur nuo mus užklupusios meilės nepasislėpsime ir neverta savęs apgaudinėti“, – prisiminė Gailė.
Jų santuoka neliko nepastebėta Čikagos lietuvių bendruomenėje.
„Žmonės kalbėjo, kad aš ištekėjau dėl turto, o jis mane vedė dėl jaunystės. Bet mes nesiklausėme, kas ką mano. Tuokiesi ne su amžiumi, bet su žmogumi.
Kiekvienas iš savo praeities atsinešėme šiukšlių bagažą, kurį reikėjo kartu iškuopti ir išvalyti. Tada dviese pradėjome iš naujo ir koja kojon kūrėme savo pasaulį. Pamažu vienas po kito pas mus atėjo ir mūsų vaikai“, – kalbėjo Gailė.
Abiejų požiūris į gyvenimą sutapo – neprisirišti prie daiktų ir negyventi vien tam, kad sukauptum kuo daugiau turto.
Juodu iš karto ėmėsi abiem mielos veiklos: kartais pasirodydavo scenoje kaip šeimos duetas, tačiau daugiausia jėgų ir laiko sudėjo organizuodami muzikinius renginius.
Pastaruosiuose dalyvauti būdavo kviečiami žinomi Lietuvos atlikėjai – Arina, Gediminas Zujus, „Žalvarinis“, Veronika Povilionienė, Ovidijus Vyšniauskas ir kiti.
Poros veikla buvo sudominusi ir laikraščio „The New York Times“ korespondentus. Šiame leidinyje buvo išspausdintas straipsnis apie jų muziką, darbą scenoje ir už jos ribų.
Dainavo su Virgilijumi Noreika
Dalyvauti viename paskutinių Stančiauskų projektų buvo pakviestas Virgilijus Noreika (1935–2018). Kelias dainas scenoje su legendiniu solistu dainavo ir Gailė-Aldegunda.
„Buvo ir taip, kad kartais pusiau juokais su maestro parepetuodavome telefonu“, – prisimena moteris.
Stančiauskams vienas įdomiausių projektų buvo jų parengtas „Babilon“, su kuriuo jie apkeliavo ne vieną Amerikos miestą.
Programoje, be Arinos ir G.Zujaus, dalyvavo ir afroamerikiečių bažnyčios choras, garsi šokėjų grupė „Deeply Rooted“ ir, žinoma, patys Stančiauskai.
Čikagoje koncertas vyko pilnutėliame „Athenaeum“ teatre, kuriame telpa per tūkstantį žiūrovų.
Pasiryžti tokio masto projektams, reikėjo ir drąsos, ir patirties. Drąsos ir noro nuveikti nestokojo abu.
O Kęstučio patirtį scenoje galima skaičiuoti dešimtmečiais – nuo pat paauglystės.
Jo mama labai norėjo, kad sūnus grotų trimitu.
Berniukas, nors ir nemėgo šio instrumento, pakluso mamos svajonei – grodamas tarsi atlikdavo pareigą.
Tačiau vienas įvykis lėmė, kad K.Stančiausko meilė trimitui gimė per naktį. Būdamas 14-metis jis sulaukė pasiūlymo groti grupėje, kurios repertuare buvo visko: nuo įvairių tautų melodijų, valsų, polkų, populiarių estrados dainų iki džiazo, bliuzo.
„Man už grojimą pažadėjo sumokėti. Tuomet išsitraukiau iš palovio apdulkėjusį trimitą ir visą naktį mokiausi vieną dainą, kad galėčiau tos grupės vadovui parodyti, ką moku.
Po perklausos buvau priimtas. Prasidėjo rimta popamokinė muzikinė veikla. Grojome visur, kur tik pakviesdavo, – amerikiečiams, lenkams, airiams, žydams ir kitokioms etninėms grupėms.
Visokiems klausytojams galėjome pritaikyti jiems patinkantį repertuarą. Kartą teko groti net nudistų vakarėlyje“, – prisiminė Kęstutis.
Vėliau muzikanto gyvenime atsirado gitara, jis baigė studijas Čikagos konservatorijoje. Įkūręs džiazo grupę „Streetdancer“ jis pasinėrė į kūrybą, koncertus, įrašinėjo plokšteles.
Grojo kartu su tokiais garsiais JAV atlikėjais kaip Milesas Davisas, Otis Rushas, Bonnie Raitt ir kiti. Kęstutis iki šiol prisimena, kaip jų grupei teko apšildyti tūkstantinę publiką prieš Tinos Turner koncertą.
Akimirka, kai scenoje pasirodė pati žvaigždė, neišblėso iš jo atminties iki šiol. T.Turner vienu mirksniu įkaitino ne tik publiką, bet ir scenoje buvusius muzikantus. Ji savo visiškai nuogą kūną buvo apsitempusi tik tinkliniu drabužėliu.
Apie K.Stančiauską, kaip muzikantą ir kompozitorių, rašoma keliose Čikagos muzikos istorijos knygose („The Chicago Music Scene 1960’s and 1970’s“ ir „My Kind of Sound Secret History of Chicago Music“).
Sunkūs išgyvenimai
Pastaruosius kelerius metus Gailė pasuko savo muzikiniu keliu: pati ėmė kurti dainas ir jas atlikti scenoje. Jų jau yra sukūrusi keliolika.
Dauguma jos dainų skirtos konkrečiam žmogui ar įvykiui. Neseniai JAV buvo nufilmuotas jos klipas „Lonely Child“, kuriame filmavosi ir jos sūnus Ąžuolas, perteikęs mamos vaikystės išgyvenimus.
Ši pirmoji Gailės parašyta daina yra kūrinys jos pačios praeičiai: apie tai, ką ji išgyveno vaikystėje netekusi motinos ir tėvo.
Beje, Gailė tapo viena iš herojų neseniai išleistoje Elvyros Kučinskaitės knygoje „Be pavadinimo“. Joje žmonės, kurių šeimų nariai pasirinko savižudybę, pasakoja savo išgyvenimus.
Gailė puikiai groja pianinu, tačiau ši muzikinė jos patirtis yra persmelkta kančios. Jos mama buvo muzikos mokytoja. Kai ji pasitraukė iš gyvenimo, močiutė versdavo mergaitę namuose skambinti pianinu, o pati atsisėdusi šalia verkdavo.
Protestuodama prieš šį ir kitus močiutės reikalavimus Gailė buvo nepaklusni paauglė. O vos tik sulaukusi pilnametystės išvažiavo į Ameriką.
„Amerika man davė daugiau, nei kada nors būčiau drįsusi svajoti. Mes su Kęstulia esame susipažinę su vienas kito praeitimi.
Daugiau nebeturime nei laiko, nei noro po ją kapstytis“, – sakė moteris.
Gailė sukūrė dainą ir savo dabar jau mirusiai močiutei „My Silent Song“ („Mano tyli daina“). Susilaukusi savo vaikų atlikėja labiau ima suprasti, ką jautė močiutė ją augindama.
Sutiko nepagijusi po skyrybų
Gailė pirmą kartą pas Kęstutį atėjo dar nepagijusi po savo skyrybų. Gailės vyras, su kuriuo ji išsiskyrė, – buvęs jos universiteto dėstytojas.
Moteris prisimena, kad jau nuo pirmos paskaitos jis patraukė jos dėmesį: storas išsitatuiravęs plikis atsisėdo prieš auditoriją jogo poza ir ėmė kalbėti.
Kai jis dėstė paskaitą, visi klausėsi apmirę.
„Maikis – tokiu mažybiniu vardu Gailė vadina buvusį savo vyrą – yra didelis eruditas, dailininkas, rašytojas, groja keliais muzikos instrumentais.
Mes susituokėme iš meilės. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad vienas kitam netinkame, – jis nori visą laiką sėdėti namuose, o aš troškau judėti pirmyn“, – prisiminė G.Stančiauskienė.
Vieną savo knygą jis dedikavo Gailei. Ant tos knygos viršelio autoriaus noru yra išspausdinta jos nuotrauka. Beje, po skyrybų buvę sutuoktiniai liko draugais.
„Mūsų su Kęstulia vaikai labai myli dėdę Maikį, jis kartais apsilankydavo mūsų namuose“, – sakė Gailė.
Kęstutis iš pirmos santuokos turi du suaugusius vaikus – sūnų ir dukrą.
Bet tik vyresnysis, 33-ejų Ramūnas, neseniai tapęs mikrobiologijos mokslų daktaru, palaiko ryšius su antrąja tėvo šeima.
Ramūnas yra savo jaunesniojo brolio Ąžuolo krikštatėvis.
Gailė ir Kęstutis be baimės pasitinka visus gyvenimo pokyčius – nesvarbu, kokie netikėti ar staigūs būtų posūkiai, įkalnės ar nuokalnės.
Nors gyvenimą Lietuvoje pora planavo jau ne vienus metus, klausimų, į kuriuos reikės ieškoti atsakymų, netrūksta.
Ką reikės veikti, kokių darbų imtis? Abu neslėpė, kad labai norėtų neužmesti savo mėgstamos muzikinės veiklos.
„Neįsivaizduojame savo gyvenimo be muzikos. Ji yra mūsų šeimos varomoji jėga.
Jeigu dėl kokių nors priežasčių Lietuvoje nepritapsime, – o tuo nenorėtume tikėti, – visada turime galimybę grįžti į Čikagą.
Tačiau žinosime, kad bent jau neišsigandome savo pačių svajonės ir pabandėme ją įgyvendinti“, – sakė Stančiauskai.
