Klaipėdoje gyvenusio vaikino bėdos prasidėjo, kai jam buvo aštuoniolika. Tuomet nuo diabeto mirė jo močiutė, kuri jį augino nuo septynerių, nes, jo žodžiais tariant, „tėvai manęs atsisakė“. Andrejaus motina buvo (ir dabar tebėra) alkoholikė, kuriai sūnus visai nerūpėjo, o jo tėvas priklausomybės neturėjo, bet išsiskyrė, sukūrė naują šeimą ir sūnumi iš pirmosios santuokos nesidomėjo.
Po močiutės – vienintelio žmogaus, kuriam vaikinas rūpėjo, – mirties tuojau prisistatė jo motina. Ne todėl, kad norėjo pasirūpinti vienišu sūnumi – norėjo perimti savo mamos butą, kurį greitai pardavė, o sūnų tiesiog išvarė į gatvę.
Atsidūrus gatvėje ir prasidėjo vaikino nuopuolis, kuris truko dvejus metus. „Neturėjau nei buto, nei darbo, nei artimų žmonių, nieko, ir nemačiau jokios išeities iš susidariusios padėties. Todėl labai greitai įklimpau į alkoholio liūną. Dabar norisi visiems pabrėžti, kad alkoholis problemų nepašalina, nebent padeda laikinai jas užmiršti. Tuo metu man atrodė, jog belieka prisigerti, kad taptų geriau“, – prisiminė Andrejus savo jaunystę.
Kur visgi jis tada nakvodavo? Nakvynės namuose, laiptinėse, landynėse ar tiesiog nuvirtęs girtas kur nors krūmuose.
Iš kur gaudavo pinigų alkoholiui? Priduodavo konteineriuose surinktus butelius ar elgetaudavo prie bažnyčių, parduotuvių. Prie vienos bažnyčios buvusiame centre kartais dar nusiprausdavo ir persirengdavo geranoriškų žmonių atneštais drabužiais.
Ką valgydavo? Ką pasiūlydavo jo pasigailėję žmonės. Kartais dieną, dvi ar tris nevalgydavo iš viso, juk svarbiau būdavo gauti alkoholio. Kartais užkąsdavo to, ką rasdavo šiukšlių konteineryje.
„Dabar benamiams, priklausomiems žmonėms truputį paprasčiau, nes valstybė moka pašalpas, yra labdaros valgyklos, kur galima pavalgyti, o prieš keliolika metų buvo sudėtingiau“, – sakė Andrejus.
Ar tuomet jo neapimdavo neviltis, kad neturi kur miegoti nei už ką pavalgyti? „Neviltis tuo gyvenimo etapu buvo nuolatinė mano palydovė. Vakare eidavau gatve, matydavau languose šviesas ir man taip trūko namų šilumos bei jaukumo...
Manau, žmonės tampa alkoholikais ar narkomanais būtent dėl neigiamų emocijų ir išgyvenimų. Vieni jų vaikystėje negavo pakankamai tėvų meilės, dėl ko dabar jaučia vidinį skausmą, kiti skausmą jaučia dėl to, kad jaunystėje nesugebėjo pritapti prie visuomenės. Yra ir tokių, kurie pradeda gerti dėl perdegimo – jie turi ne vieną aukštąjį išsilavinimą, bet viršininkas jų deramai neįvertina, verčia dirbti po keliolika valandų per parą, ir žmogus dėl to ima vartoti raminamuosius vaistus, prie kurių netrukus prisijungia ir alkoholis“, – teigė pašnekovas.
Daryti tokias išvadas jis turi pagrindo – jau septynerius metus vadovauja VšĮ „Taikos kelias“, kuri rūpinasi priklausomybių turinčiais žmonėmis, be to, kitąmet turėtų baigti psichologijos studijas Klaipėdos universitete.
Pavyko atsistoti ant kojų
Kaip Andrejui pavyko nuo alkoholizmo ir elgetavimo pereiti prie studijų ir vadovavimo įstaigai?
Ko gero, labiausiai jam padėjo viena gydytoja, griežtai pasakiusi, kad tegul eina į reabilitaciją, arba daugiau ji nesiims jo gydyti. Pas tą gydytoją jis kartais pakliūdavo Klaipėdos priklausomybės ligų centre, į kurį tuomet, kai nuo besaikio alkoholio vartojimo pasijusdavo visai blogai, atsiguldavo detoksikacijai.
Mėnesį gulėdamas ligoninėje galvodavo, kad toliau taip gyventi nebegali, kad reikia kažką gyvenime pakeisti. Tačiau iš ligoninės išėjęs į gatvę nebežinodavo, kaip pradėti gražesnį gyvenimą, taigi vėl pradėdavo gerti.
Po to, kai gydytojos palieptas nuvyko į reabilitacijos centrą ir jame apsigyveno, palengva suvokė, kad gyvenime yra daug geresnių ir prasmingesnių dalykų nei alkoholio vartojimas. Suprato, kad nori mokytis (po vidurinės baigimo nebandė nei studijuoti, nei dirbti), kurti šeimą, išsikelti kitų tikslų.
Užjaučia turinčiuosius priklausomybių
Jau trylika metų Andrejus alkoholio visiškai nevartoja: „Yra daug būdų atsipalaiduoti ir smagiai praleisti laisvalaikį ir blaiviam.“
Jis pastebi, kad priklausomybių turintys žmonės dažnai jaučiasi visuomenės atstumti, nereikalingi, ir todėl grįžti į visuomenę jiems labai sunku. Vyras sakė: „Man labai padėjo tai, kad po reabilitacijos dalyvavau integraciniame projekte – dirbau Vilniuje esančios kavinės „Mano guru“ padavėju bei virėju. Ten įgavau drąsos normaliai prieiti prie žmonių ir su jais bendrauti – juk iki tol daugiausia bendraudavau su tokiais pačiais valkatomis, koks ir pats buvau, o kitų prisibijojau.“
Netrukus po to projekto jis sulaukė pasiūlymo dirbti viename reabilitacijos centre, vėliau perėjo į kitą, buvusį Šilutės rajone, ir net buvo paskirtas jo laikinuoju direktoriumi. Tuo metu Šilutėje sutiko savo būsimąją žmoną Daivą ir sukūrė šeimą.
Vėliau Andrejaus ir naujo reabilitaijos centro vadovo nuomonės išsiskyrė ir jis pasuko į verslą.
Andrejaus žmona turi buhalterinę apskaitą tvarkančią įmonę. Ji vyrą labai palaikė ir jam patardavo, kai jis ėmėsi verslo: Šilutėje įkūrė šokolado parduotuvę-kavinukę.
Naujos veiklos vyras ėmėsi entuziastingai, bet visgi po metų jo įmonė bankrutavo. Ar po bankroto nesinorėjo iš liūdesio griebtis alkoholio? „Tikrai ne, aš tą dalyką jau buvau išbraukęs iš savo gyvenimo. Nepasidaviau, paėmiau banko paskolą ir įkūriau kitą įmonę, „Šokolado upė“, iš ankstesnės patirties padaręs išvadas – pavyzdžiui, pasirinkau parduotuvei judresnę vietą. Sekėsi geriau, bet visgi susimąsčiau, kad man prekybos nepakanka – norisi dirbti su priklausomybės ligų turinčiais žmonėmis“, – atsiminė.
Su žmona nemažai apie tai diskutavo ir galiausiai ryžosi – įsigijo namą kaime, kuriame prieš septynerius metus ir įkūrė reabilitacijos centrą „Taikos kelias“. Pradžia buvo sunki – namą pirko už 12 000 litų, nors visos sumos sutaupę ir neturėjo, tad teko skolintis, o pastatas buvo labai apleistas, netgi be langų ir be durų.
Visgi po truputį įsivažiavo. Kartu darbuotis pakvietė Eduardą, su kuriuo kartu dirbo kitame reabilitacijos centre, o pirmuosius penkis gyventojus pasikvietė iš Klaipėdos priklausomybės ligų centro. Su tais pirmaisiais gyventojais visi drauge ir remontavo namą.
Svarbiausia – neprarasti vilties
Dabar Andrejaus įkurtas reabilitacijos centras gražiai sutvarkytas, jo gyventojus konsultuoja gydytoja, psichologas, socialiniai darbuotojai.
Centre gyvena 27 priklausomybių turintys žmonės – 20 vyrų ir 7 moterys. Keletas jų – vyresnio amžiaus, o dauguma jauni. „Amžiui jokių apribojimų nekeliame, prie mūsų prisijungti gali bet kas, kas turi noro atsikratyti priklausomybės. Visgi vyresniems žmonėms sunkiau ryžtis pokyčiams – neretai jie būna praradę viltį, kad gali pasikeisti, o ją turėti būtina“, – sakė Andrejus.
Žmones, kuriuos mato turint priklausomybių, jis neretai užkalbina tiesiog gatvėje. Iš vyresnių varguolių dažnai išgirsta: „Ką čia bepakeisiu, vis tiek man nedaug gyvenimo belikę.“
Prie žmonių nusivylimo dažnai prisideda tai, kad per priklausomybių metus jie būna prisidarę skolų antstoliams ir supranta, kad net jeigu susiras kažkokį darbą, alga bus nedidelė ir skolas grąžinti bus labai sudėtinga.
„Gatve einantis priklausomybę turintis žmogus visuomenei gali atrodyti atstumiantis. Tačiau išgirdę to žmogaus gyvenimo istoriją tikrai suprastumėte, kad jis turi širdį, o jo gyvenime būta daug liūdnų dalykų. Gal tas žmogus ir bendrauja atšiauriai, šiurkščiai, tačiau taip jis daro todėl, kad bijo būti atstumtas. Iš tikrųjų jis nori būti suprastas ir mylimas“, – tikino Andrejus.
Kodėl jauni žmonės negali dirbti
Visgi Andrejus patikina, kad tenka matyti ir tikrų sėkmės istorijų, kai žmogus, turėjęs priklausomybę ir daug skolų, galbūt irgi rausęsis šiukšlių konteineriuose, sėkmingai pradeda naują blaivų gyvenimą.
Pašnekovas, tokiems žmonėms padėdamas, mato savo darbe prasmę. Tiesa, prisipažįsta, kad reabilitacijos centrui verstis nelengva. Reabilitacija jame nemokama. Dešimties žmonių pragyvenimas finansuojamas ES projekto lėšomis, o likusieji išlaikomi iš žmonių aukų, kurių nėra daug. Kartais tiesiog bendruomenės nariai pasiprašo pas kunigą į bažnyčią ir po pamaldų renka aukas savo centrui.
Ypač jiems trūksta važiuojančio automobilio – tas, kurį turėjo, visai subyrėjo, iki miesto – 15 km, viešasis transportas nevažinėja, o centro globotiniams nuolat reikia į polikliniką ar tvarkyti reikalų valstybinėse institucijose.
„Kartais girdime komentarų, kad tokiems jauniems žmonėms reikia dirbti, o ne prašyti aukų. Tačiau taip sakantieji nesupranta, kad turinčiam priklausomybės ligą žmogui sakyti, kad jis eitų dirbti – tas pats, kas tą sakyti žmogui, kuris serga vėžiu ir gydosi chemoterapija. Žmogus, atsisakęs alkoholio ar narkotikų, pradžioje jaučiasi labai pažeidžiamas, silpnas ir tikrai neturi jėgų ieškotis darbo – iš jo užtenka vien to, kad nevartoja“, – aiškino dvejus savo gyvenimo metus pragėręs vyras.
„Rinkis gyvenimą“ – turinio projektas, finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.
