Gydymą nutraukusį Regimantą Adomaitį po pusės amžiaus pasivijo jaunystės meilės aidas

Įspūdingos išvaizdos lietuvių teatro ir kino žvaigždė Regimantas Adomaitis (81 m.), jaunystėje gaudavęs kalnus laiškų nuo įsimylėjusių gerbėjų, ištvermingai priima senatvę ir neslepia: jis sunkiai vaikšto, trūkinėja atmintis. Tik balsas toks pat raiškus. Dabar jam paskambina tik viena moteris – jaunystės laikų draugė grafikė, scenografė Marija Jukniūtė-Bžeskienė (75 m.). Nuramina Regimantą, pasako gerą žodį.

 R.Adomaitis įsitikinęs – žmogaus gyvenimo siekiamybė – mirtis. Mūsų, kaip ir obuolio, fizikos dėsnis – kristi žemyn.<br> R.Danisevičiaus nuotr. 
 R.Adomaitis įsitikinęs – žmogaus gyvenimo siekiamybė – mirtis. Mūsų, kaip ir obuolio, fizikos dėsnis – kristi žemyn.<br> R.Danisevičiaus nuotr. 
R.Adomaitis įsitikinęs – žmogaus gyvenimo siekiamybė – mirtis. Mūsų, kaip ir obuolio, fizikos dėsnis – kristi žemyn.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
R.Adomaitis įsitikinęs – žmogaus gyvenimo siekiamybė – mirtis. Mūsų, kaip ir obuolio, fizikos dėsnis – kristi žemyn.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
R.Adomaitis – Kasparas A.Dausos ir A.Grikevičiaus filme „Jausmai“. Šio filmo bandymų aikštelėje jis sutiko E.Bajorytę, kuri tapo jo žmona.<br>„Wikipedia“ nuotr.
R.Adomaitis – Kasparas A.Dausos ir A.Grikevičiaus filme „Jausmai“. Šio filmo bandymų aikštelėje jis sutiko E.Bajorytę, kuri tapo jo žmona.<br>„Wikipedia“ nuotr.
E.Bajorytė<br>Nuotr. iš R.Adomaičio asmeninio albumo
E.Bajorytė<br>Nuotr. iš R.Adomaičio asmeninio albumo
Regimanto fotografija iš V.Žalakevičiaus filmo „Niekas nenorėjo mirti“ puošė Marijos kambario palangę bendrabutyje.<br>Nuotr. iš R.Adomaičio asmeninio albumo
Regimanto fotografija iš V.Žalakevičiaus filmo „Niekas nenorėjo mirti“ puošė Marijos kambario palangę bendrabutyje.<br>Nuotr. iš R.Adomaičio asmeninio albumo
Jaunystės laikų draugystę su aktoriumi prisiminusi M.Jukniūtė-Bžeskienė tikino su juo bendravusi ne kaip su įžymybe, o kaip su mielu žmogumi.<br>Nuotr. iš asmeninio M.Jukniūtės-Bžeskienės albumo
Jaunystės laikų draugystę su aktoriumi prisiminusi M.Jukniūtė-Bžeskienė tikino su juo bendravusi ne kaip su įžymybe, o kaip su mielu žmogumi.<br>Nuotr. iš asmeninio M.Jukniūtės-Bžeskienės albumo
 R.Adomaitis įsitikinęs – žmogaus gyvenimo siekiamybė – mirtis. Mūsų, kaip ir obuolio, fizikos dėsnis – kristi žemyn.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 R.Adomaitis įsitikinęs – žmogaus gyvenimo siekiamybė – mirtis. Mūsų, kaip ir obuolio, fizikos dėsnis – kristi žemyn.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 R.Adomaitis įsitikinęs – žmogaus gyvenimo siekiamybė – mirtis. Mūsų, kaip ir obuolio, fizikos dėsnis – kristi žemyn.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 R.Adomaitis įsitikinęs – žmogaus gyvenimo siekiamybė – mirtis. Mūsų, kaip ir obuolio, fizikos dėsnis – kristi žemyn.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

2018-11-17 20:48, atnaujinta 2018-11-18 21:47

Juodu susitiko po 50 metų. Kalbėjosi apie prabėgusį laiką, vaikus, anūkus. Linksmai prisiminė jaunystės dienas, jų pasimatymus prieš pusę šimto metų.

„Dabar daug kas jį aplanko. Ir aš vieną dieną išdrįsau paskambinti po 50 metų. Norėjau paklausti, kaip gyvena, kokia sveikata. Ir kai paskambinau, Regimantas tarė: „Marija, atvažiuok pas mane šiandien“, – atviravo Kaune gyvenanti muzikos prodiuserio, televizijos laidų vedėjo Egmonto Bžesko motina.

Tuomet Regimantui ji pasakė, kad tą pačią dieną atvažiuoti negalės, bet artimiausiu metu keliaus pas sūnų į Vilnių, pasistengs aplankys ir jį.

Nusibodo sirgti

„Su liga aš nutraukiau santykius. O kaip ji elgsis, pažiūrėsim. Nors jau ir keleri metai prabėgo, ji per daug nepurkštauja, nepriekaištauja. Gal dar leis pagyventi?“ – paklaustas apie sveikatą kalbėjo aktorius.

Daugiau kaip prieš 10 metų jam buvo diagnozuotas prostatos vėžys.

Kokius 7–8, o gal ir daugiau metų R.Adomaitis važinėjo pas medikus į tuometį Vilniaus onkologijos institutą Santariškėse.

„Aš gydžiausi ilgai. Davė pasirinkti – arba operacija, arba chemoterapija, arba spindulinis gydymas. Aš pasirinkau spindulinį, nes jokio skausmo nejauti gulėdamas po tuo aparatu. O vėžys „bombarduojamas“ spinduliais.

Ko gero, visą to spindulinio gydymo kursą išėjau.

Po to man buvo taikomas hormoninis gydymas. Matyt, kai moteriškas ir vyriškas pradas organizme pradeda kovoti, tą vėžiuką gali atbaidyti. Geri tas piliules, ir tiek, labai paprasta“, – dėstė Regimantas.

Ilgai jis gėrė tas tabletes. „Galų gale vieną dieną nusprendžiau – atsibodo man važinėti į tas Santariškes, vaikščioti pas medikus, tikrintis rodiklius, kurie nurodo to vėžiuko gyvybingumą.

Ir prieš kelerius metus nutraukiau viską. Nutariau: „Ko aš čia dabar spardausi?

Kaip Dievulis nuspręs, taip ir bus“, – pasakojo R.Adomaitis.

Su savo liga jis nesismulkino – griežtai jai paliepė išeiti.

Vyras nežino, ar gerai padarė, taip drastiškai pasielgdamas ir ranka numodamas į gydytojų nurodymus. Jis niekieno neklausė, ką jam daryti.

„Sakau, man at-si-bo-do“, – skiemenimis paskutinį žodį ištarė Regimantas.

R.Adomaitis neprisimena, kuri vėžio stadija jam buvo diagnozuota. „Tiek metų praėjo, kaip aš galiu atsiminti? Aš neatsimenu, ką rytą valgiau. O atsiminti, ką dariau prieš dešimt metų, – nesąmonė“, – išraiškingai gestikuliavo Regimantas.

Tada dar buvo gyva šviesaus atminimo jo gražuolė žmona dainininkė ir kino aktorė Eugenija Bajorytė (1941–2011). Dabar jis mano, kad blogai padarė pranešęs žmonai apie savo ligą, – tikriausiai nuliūdino ją.

Ar žinia apie prostatos vėžį jį patį labai supurtė?

„Aš neprisimenu. Tačiau nemanau, kad mane ypač būtų paveikusi ta žinia. Aš kaip tik galbūt apsidžiaugiau – aplinkui ir vienas, ir kitas kenčia, ir miršta nuo tos ligos, o mane ji lyg aplenkia. Kodėl? Pagaliau tas vėžiukas ir pas mane atėjo.

Labai šaunu. Ir pabendravau su juo, kol atsibodo“, – dėstė Regimantas.

Paskui paaiškino, kad su savo vėžiu jis draugiškai sugyvendavo: „Nori dar šito vaisto? Na, gerai, prašau, pamaitinsiu tave. O kai atsibodo, pasakiau – nebeduosiu, daryk, ką nori.“

O kokia jo savijauta nutraukus gydymą? Kadangi sulaukė tiek metų, tai dėl to savijauta nekokia: „Dėl to blogai jaučiuosi, sunkiai vaikštau. Niekur neinu, net į teatrą.“

Pasak aktoriaus, kiekvienam – skirtingai. Jis pažįsta šimtamečių, kurie dar laksto.

Gyvena su sūnumi

Tėvų namuose iki šiol gyvena jauniausias Adomaičių sūnus Mindaugas (38 m.). Po vestuvių jis ne į žmonos butą išėjo, o liko gyventi su tėvu.

Taigi pastaraisiais metais Mindaugas – arčiausiai jo.

Ką jis sakė, kai tėvas nutraukė gydymą, ar nepuolė jo vežti pas medikus?

Regimantas atsakė, lyg būtų teatro scenoje: „Aš niekam garsiai nesakiau. Aš sau pasakiau: „Užteks.“

Gal Mindaugas to ir nežino.“

Mindaugas esą nepasiteirauja, ar reikia vežti tėvą į patikrą Santariškėse. O Regimantas sako, kad pas juos namuose – laisvė: kaip kas nori, taip gyvena.

Netoliese įsikūręs vyriausias sūnus Vytautas (46 m.), Londone kino aktoriaus karjerą darantis Gediminas (41 m.) kartkartėmis aplanko, pasiteirauja, kaip jis jaučiasi. Tačiau tėvas įpratino sūnus, kad pats susitvarko su savo reikalais, kad jiems nėra ko rūpintis. Aimanuoti jis nemėgsta.

Iki šiol tėvas ruošia vakarienę Mindaugui ir laukia jo grįžtančio iš darbo autoservise. Verda sriubas, ruošia troškinius.

„Aš visą dieną laisvas – turiu marias laiko. Tai kodėl ko nors neparuošus? Turiu prisipirkęs kulinarinių knygų, tai jas paskaitau. Ir kartais pavyksta visai neblogai“, – tikino aktorius.

Mindaugas su žmona iki šiol gyvena atskirai.

„Jie neišsiskyrę, labai myli vienas kitą. Jis gyvena su manimi, žmona – savo bute. Bet man kartais atrodo, kad keistokai juodu gyvena. Gal dėl to iki šiol neišsiskyrė? Su žmona juodu susitinka savaitgaliais, važiuoja į sodybą. Ir mane paima.

Marti ruošia valgį, prie stalo sodina. Vasarą praleidau kaime, sodyboje. Nuostabu buvo, šilta“, – pasakojo R.Adomaitis.

Vis dėlto gerai, pripažino, kai jaunėlis gyvena kartu – vis ne vienas.

Vadino ir sirgdamas

Pačioje ligos pradžioje, kai jam buvo taikomas spindulinis gydymas, ar būdavo dėl to sunku vaidinti scenoje? Ar jautė fizinį, psichinį išsekimą?

„Nežinau, gal. Bet tai ėjo kartu su senatve. Ir nuo ko tas silpnumas ar negalia, sunku pasakyti – ar nuo senatvės, ar nuo ligos“, – samprotavo Regimantas.

Susirgęs jis vaidino spektakliuose „Kazanova“ („Domino“ teatras), „Paskutiniai mėnesiai“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras), „Susitikimas“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras). Pastarasis spektaklis – nelengvas, jame vaidino tik du aktoriai: R.Adomaitis ir šviesaus atminimo Donatas Banionis (192==4–2014).

Tačiau „Susitikimas“ jo nenuvargindavo. Atvirkščiai – jis kaip tik pailsėdavo spektaklio metu: „Jei tau patinka darbas, tai yra džiaugsmas, o ne nuovargis.

Man patiko vaidinti dviese.“

Kartą per mėnesį R.Adomaitis vykdavo į Sankt Peterburgą, kur „Baltijskij dom“ teatre Jono Vaitkaus režisuotoje Antono Čechovo „Žuvėdroje“ vaidino gydytoją Dorną. Bet paskui, gavęs vaidmenį Mažojo teatro spektaklyje „Dėdės ir dėdienės“ pas režisierę Gabrielę Tuminaitę, jis to vaidmens atsisakė.

„Buvome pradėję repetuoti, labai įdomiai vyko procesas. Atvažiavo G.Tuminaitės draugė iš Prancūzijos ir pradėjome prancūziškai su ja kalbėtis.

Kelis spektaklius suvaidinau, bet paskui man sunkoka pasidarė. Nutariau pasitraukti. Tuoj aštuoniasdešimt – užteks, nutariau“, – prisimena aktorius.

Regimantas neslėpė, kad dabar laukia Marijos skambučių: „Ji paskambina kiekvieną dieną. Arba aš paskambinu. Mes susiskambiname.“

Tačiau pas jį į svečius Marija senokai buvo atvykusi – vis sirguliuoja. O nuvažiuoti į Kauną ir jos aplankyti Regimantas negali, nes jam nelengva judėti.

„Pastaruoju metu bronchitas Mariją užpuolė – vėl negali atvažiuoti, – apgailestavo vyras. – Bet tikiuosi, kad atvažiuos. Jeigu ir neatvažiuos, numirsim vieni, nieko baisaus.“

Tai – juodasis humoras?

„Ne. Žmogaus gyvenimo siekiamybė – kas? Mirtis. Galite nesutikti, galite protestuoti. Mūsų, kaip ir obuolio, fizikos dėsnis – kristi žemyn“, – liūdnai tarė Regimantas ir parodė, kaip tai vyksta. Jis paėmė iš vazos obuolį ir paleido iš rankų, o jis dunkstelėjo į grindis.

Bandžiau jam įpūsti linksmybės dvasios – kol žmogus nukris kaip tas obuolys, jo gyvenime bus dar labai daug įvairiausių spalvų, įvykių.

„Taip, žinoma“, – pritarė.

Du gražūs vyrai valtyje

Marija ir Regimantas susipažino 1962 metų vasarą Dzūkijoje prie Veisiejo ežero. Pirmą kursą baigusiai tuomečio Dailės instituto studentei buvo vasaros praktika.

Sėdėjo ji ant ežero kranto ir piešė dzūkų vaikų portretus. Tuo metu prie jos priplaukė valtis. O joje – du gražūs jauni vyrai: Laimonas Noreika (1926–2007), kuris tuo metu jau buvo žinomas aktorius, ir aktoriaus karjerą dar tik pradedantis Regimantas.

Valandėlę trise linksmai pasikalbėjo, susipažino – vyrai prisistatė, kas jie ir iš kur.

Abu merginai pasisiūlė pozuoti. Marija nupiešė Laimono portreto eskizą, o Regimantas tuo metu atidžiai peržiūrėjo kitus jos piešinius.

Domėjosi, kokia technika jie atlikti, pagyrė jos nupieštus vaikų portretus.

Po to Regimantas pasisiūlė ją palydėti iki namų, panešti jos aplanką su piešiniais, nes jis buvo labai sunkus.

„Einame ir tylime. Tada aš buvau su kasomis ir pasipuošusi – teta iš Australijos buvo atvežusi dovanų labai gražią baltą trikotažinę palaidinę.

Baltas saulės įkaitintas vieškelis, aplink – graži gamta. Ėjome ir tarpusavyje beveik nesikalbėjome. Gal todėl buvo taip gera“, – prisiminė moteris.

Kai priėjo namus, kur Marija buvo apsistojusi, jis atidavė jai aplanką ir labai gražiai – adomaitiškai šiltai – nusišypsojo. Tik tuomet Marija pastebėjo, koks gražus vyras ją palydėjo!

„Tada ir aš jam nusišypsojau nuoširdžiai. Tas šypsenas abu iki šiol prisimename. Atsisveikindamas jis paklausė: „Ar mes dar kada nors susitiksime?“ Aš atsakiau: „Gal kada nors“, – pasakojo M.Jukniūtė-Bžeskienė.

Netikėtas susitikimas

Juodu susitiko po metų Vilniuje, Teatro sąjungoje, netikėtai, neplanuotai.

Ten vyko poezijos vakaras, kuriame aktorius Arnas Rosenas (1933–2002) skaitė Pauliaus Širvio (1920–1979) eiles.

Susirinko daug menininkų vilniečių, iš Kauno atvažiavo būrelis aktorių, tarp jų – ir R.Adomaitis, kuris tada dirbo Kauno dramos teatre. Marija renginyje matė jau garsėjantį aktorių, tačiau jo nesutapatino su tuo jaunuoliu, su kuriuo buvo susipažinusi prie Veisiejo ežero.

Renginiui pasibaigus ją su drauge netikėtai gatvėje užkalbino Regimantas: „Sakykite, ar mes nebuvome susitikę prie vieno ežero Dzūkijoje?“

„Tik tada, kai jis nusišypsojo, atpažinau – taigi čia tas pats vyras, kuris kadaise lydėjo mane iki namų ir padėjo parsinešti aplanką su piešiniais! Nors jau buvau be kasų, jis mane atpažino. Tas mano „gal kada nors“ įvyko. Tada jis mane su drauge pakvietė į „Vilniaus“ restoraną papietauti.

Pietaudami daug kalbėjomės apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį (1875–1911), jo meną, teatrą. Jis kalbėjo įdomiai, santūriai ir įdėmiai klausėsi mūsų“, – į jaunystės prisiminimus mintimis nusikėlė Marija.

Atsisveikindamas Regimantas jai davė Kauno dramos teatro telefono numerį ir paprašė, kad jam paskambintų, kai atvažiuos į Kauną pas tėvus.

Ji atsimena, kad vieną šiltą vasaros dieną atėjo į tą teatrą ir jam paskambino iš budėtojo. Regimantas labai apsidžiaugė. Tuomet juodu nuėjo į M.K.Čiurlionio muziejų.

Vėliau pasimatymus jis skirdavo ne kavinėse, bet gamtoje – Trakuose, Valakampiuose, Rykantuose prie Neries, Kaune prie marių. Ir visada prie vandens – toks ženklas.

Regimantas kartodavo: „Svarbiausia yra trys vertybės gyvenime – gamta, kūryba ir vaikai.“ Sakydavo, kad jis norėtų turėti penkis vaikus. O ji atsakydavo, kad jai gal užtektų ir trijų.

Žvalgėsi gerbėjos

Marija pastebėjo, kad panelės žiūri į juos, ypač į Regimantą, ir akių nenuleidžia. Kartą juos sekė net iki Kauno marių.

Tuo metu R.Adomaitis pradėjo daug filmuotis, plačiai išgarsėjo. „Va, pas tave atvažiuoja įžymybė“, – taip Marijai sakydavo net vaikinai Dailės instituto studentų bendrabutyje.

Ten įrėminta Regimanto fotografija iš Vytauto Žalakevičiaus (1930–1996) filmo „Niekas nenorėjo mirti“ puošė jos kambario palangę.

„Aš su juo draugavau ne kaip su įžymybe, o kaip su mielu žmogumi. Mus siejo meilė gamtai, menui, teatrui.

Net skaitydavome tas pačias knygas, paskui apie jas dalydavomės įspūdžiais.

Jis buvo labai santūrus, labai kuklus žmogus. Mums kartu būdavo gera keliauti miškų takeliais, paežerėmis ir nesvarbu, ar daug kalbėdavomės, ar tylėdavome. Būtent tai mane ir žavėjo.

Jis buvo išskirtinis. Visos moterys jam rodė dėmesį.

Viena aktorė man net yra sakiusi: „Teatre visos svajoja su juo nors pasibučiuoti, o jis neša gėles tau ir daug laiko leidžiate kartu keliaudami.“

Ne, maniau, aš jo neišlaikysiu, atsiras kokia nors blondinė artistė ir jį nuvilios. Mes taip pasivaikščiosime, ir viskas tuo baigsis“, – vėl į jaunystę nusikėlė Marija.

Jų draugystė truko beveik šešerius metus. Regimantas taip suskaičiavo per savo gimtadienį 1968-ųjų sausio pabaigoje, kuris buvo surengtas jo motinos bute Vilniuje.

Toje šventėje buvo jo draugų, režisierių, operatorių – daug žinomų žmonių. Prie stalo Marijai iš vienos pusės sėdėjo Regimantas, iš kitos – jo motina. Ji nuoširdžiai kvietė Mariją apsilankyti dažniau.

O prieš mėnesį juodu kartu su dideliu teatralų, menininkų būriu buvo sutikę Naujuosius metus prie Ignalinos ežerų.

Išskyrė atstumas

Vis dėlto puikią karjerą teatre ir kine pradėjusiam R.Adomaičiui ir dailininkei M.Jukniūtei nebuvo lemta likti kartu. Kodėl viskas iširo?

„Ir Regimantas dabar dažnai klausinėja – kodėl tokia graži mūsų draugystė iširo?

Pagal jį, neturėjo iširti. Jis sako – mes abu mylėjome, bet vienas kitam to nesakėme.

Taip, mes buvome tokie. Ir dabar tokie, – be nuoskaudos balse kalbėjo moteris. – Regimantas sako – atstumas ir laikas mus išskyrė, atsidavimas teatrui.“

Jis dažnai važinėdavo filmuotis į Sovietų Sąjungą ir užsienį. Atrodė, kad pats sau nebepriklauso. Niekada nebūdavo aišku, kada grįš iš filmavimų.

Atsisveikindamas po pasimatymų Regimantas sakydavo: „Mes su tavimi dar pakeliausime, Marija!“ Ir dabar taip sako.

„Gal dėl to išsiskyrėme, kad nebuvome vienas kitam įsipareigoję, susižadėję. Mūsų draugystė buvo platoniška, romantiška, mus siejo dvasinis ryšys.

Su manimi jis elgdavosi labai pagarbiai. Jis sakydavo – mano žmona bus arba dailininkė, arba aktorė.

„O kodėl ne gydytoja ar mokytoja?“ – paklausiau.

O jis: „Mano toks darbas, kad tik tokios profesijos moterys galėtų suprasti mūsų, aktorių klajoklių, gyvenimą.“ Bet nuo likimo niekas nepabėga. Gal todėl išsiskyrėme, kad tokia buvo Dievo valia?“ – retoriškai klausė M.Jukniūtė-Bžeskienė.

Filmo „Jausmai“ bandymų aikštelėje R.Adomaitis sutiko E.Bajorytę, kuri taip pat siekė vaidinti toje juostoje.

Susitikimas buvo lemtingas – juodu susituokė ir drauge pragyveno 43 metus.

Pora susilaukė trijų sūnų: Vytauto, Gedimino ir Mindaugo. Jų gimimo proga tėvas sodyboje kiekvienam pasodino po beržą.

Iki šiol kviečia filmuotis

Mintimis į savo vaidmenis, spektaklius garsus aktorius nenuklysta, į teatrą neužsuka. Bet buvusios Sovietų Sąjungos kinematografininkai jį iki šiol prisimena ir kviečia filmuotis.

Antroje vasaros pusėje Regimantas važiavo filmuotis į Gruziją Zazos Urušadzės filme „Antonas“. Vyko ne vienas, bet su ištikima kompanija: Vaiva Mainelyte (70 m.), Juozu Budraičiu (78 m.).

„Paėmė už pakarpos, įsodino į lėktuvą, nuskraidino. Davė tekstą, pakalbėjai – nebereikalingas, važiuok namo.

Va, dabar taip. Nei paaiškino, nei ką. Na, šiek tiek paaiškino, aš perdedu“, – juokėsi aktorius.

Filme – dviejų brolių – vokietuko ir žyduko – istorija. Jie susidraugavo būdami maži. Nugyveno gyvenimą ir štai susitinka. Vienas jų, žydukas Jakovas, kurį vaidina J.Budraitis, atvažiuoja aplankyti savo vaikystės draugo Antono, kurį vaidina R.Adomaitis.

„O tas jau guli, galima sakyti, mirties patale ir nekalba.

Jam buvo insultas. Visa istorija jau buvo nufilmuota, tiktai reikėjo tų senukų pasirodymo“, – paaiškino aktorius.

Neseniai R.Adomaičiui iš Rusijos gavo filmo scenarijų. Ir vėl kviečiamas vaidinti. Bet tas kvietimas aktoriui priminė sovietų laikus, kai gyvenome už geležinės uždangos.

„Tame scenarijuje yra toks personažas – lietuvis Jonas, 85 metų senukas. Labai įdomus personažas. Bet tikriausiai ten nesifilmuosiu, nes scenarijuje daug melo apie lietuvių tremtį į Sibirą.

Aš tada gyvenau kaime, atsimenu tą genocidą, kitaip tų tremčių nepavadinsi. Šeimos su vaikais, patys darbščiausi, geriausiai žemės ūkį išmanantys žmonės buvo pavadinti buožėmis ir ištremti. O juk jie mokėjo žemę dirbti, duoną auginti.

Scenaristei, režisierei būtinai parašysiu laišką, kad neteisingas to filmo scenarijus“, – su nuoskauda kalbėjo R.Adomaitis.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.