1917 m. rugsėjo 3 d. gimusi moteris dabar gyvena Šilutėje. Čia persikraustė visai neseniai, praėjusiais metais. Iki tol su vyru Antanu gyveno Klaipėdos rajone, Plikių miestelyje, krosnyje kūrenamame bute antrame aukšte. Iš lauko nešioti malkas buvo nelengva, nors vyras ir buvo už ją jaunesnis – mirė, sulaukęs 95 metų.
„Dukra įkalbėjo keltis į Šilutę, ir labai džiaugiuos – bute šilta ir gera. Gyvenu pati viena trijų kambarių bute. Dukra siūlė gyventi kartu, vietos užtektų, bet aš kol kas nenoriu – noriu būti savarankiška“, – sakė močiutė.
Namuose ji pati gaminasi maisto (dažnai kepa blynus, verda sriubas), pati ir apsitvarko. Dukra ar žentas tik atneša iš parduotuvės maisto produktų. Pačiai iš trečio aukšto išeiti į lauką kartais jau sudėtinga – būna, spaudžia kraujagysles, nors kojos dar neša pirmyn. Kai savijauta geresnė, po lauką pavaikšto ir į parduotuvę nueina.
Dar ponia Elena žiūri televizorių, prenumeruoja Klaipėdos krašto laikraštį, skaito ir knygas.
Ar kartais visgi nebūna nuobodu? „Ne, dukra užsuka į svečius, buvę kaimynai paskambina pasišnekėti, ir labai greitai dienos prabėga. Ir visi tie šimtas metų greitai prabėgo, tarsi paukščiai praskriejo pro šalį – čia buvo metai, čia jų nebėra“, – linksmai sakė močiutė.
O kokie iš tų metų jai buvo geriausi? Nedvejodama atsakė, kad geriausi laikai buvo jaunystėje, dar „prie Smetonos“, kai mokėsi gimnazijoje, o vėliau institute studijavo lietuvių ir vokiečių kalbas. Pradėjo studijuoti Klaipėdoje, o po to, kai ją užėmė Adolfo Hitlerio armija, institutą perkėlė į Panevėžį.
Netrukus užklupo sunkesni laikai: „Teko sėdėti kalėjime, nes į valdžią atėję rusai nusprendė, kad mano tėvai – buožės, ir jie norėjo bėgti nuo tremties. Aš atsidūriau Raseinių kalėjime, ten praleidau 4 mėnesius. Kalėjime atsidūrusi, bandžiau save raminti, kad viskas bus gerai. Ir išties, kai prasidėjo karas, mus tiesiog paleido.“
Netrukus pradėjo dirbti mokytoja, nemažai metų dirbo ir direktoriaus pavaduotoja. „Buvau kaip varlytė keliauninkė – dirbau Betygaloje, Plungėje, Telšiuose, Gargžduose, Rietave, Klaipėdoje“, – vardijo močiutė.
Savo vyrą sutiko 1952 m. Plikiuose. Prieš tai dirbo Klaipėdos Švietimo skyriuje, bet ją iš ten atleido, kai užkliuvo jos šeimos padėtis. Tada išvyko dirbti į Plikius, o ten sutiko savo būsimą vyrą – fizinės kultūros mokytoją. Po dvejų metų nuo pažinties susituokė ir nuo tada ir dirbo, ir gyveno kartu. Susituokę pragyveno 64 metus.
Turėjo dvi dukras, bet dabar likusi tik viena – antroji prieš dešimtį metų buvo nužudyta.
Turi anūkę ir anūką, kuris su šeima taip pat gyvena Šilutėje. Turi ir dvi proanūkes – viena jau ištekėjusi, kita jaunesnė.
Kaip visgi močiutei pavyko sulaukti tokio garbaus amžiaus? Ką ji patartų tiems, kurie nori gyventi ilgai? „Aš manau, kad man padėjo saulė – būdavo, tik pavasarį įšyla oras, ir aš einu pasidžiaugti saulės spinduliais. Na, pigmentinių dėmelių prisirinkau, bet vistiek manau, kad tai naudinga. Padeda ir sportas – seniau žaisdavau tenisą, mankštindavausi, dabar einu bent jau per kambarius pasivaikščioti, kad išsijudinčiau. Ir kitiems patarčiau sportuoti.
Ir dar visiems patarčiau džiaugtis gyvenimu ir mylėti žmones. Lietuviai labai linkę į tamsias mintis, dažnai būna įsitempę, viskas jiems negerai. Reikia daugiau džiaugtis gyvenimu, bendrauti su žmonėmis ir šypsotis. Manau, dejuoti verta tik tada, kai užklumpa tikrai didelės bėdos, pavyzdžiui, badas. Nors mano gyvenime buvo visko, aš visą gyvenimą labai mylėjau žmones ir visiems linkėjau tik gero – manau, todėl ir žmonės mane mylėjo.“
O ar dabartiniai laikai šimtametei močiutei yra geri? „Taip, juk aš esu bedarbis, bet nedirbdama gaunu iš valstybės pinigų – ko čia skųstis gyvenimu“, – atsakė pozityviai mąstanti senolė.
*
Elena – viena iš senolių, kurios nuotrauka eksponuojama fotomenininkės Monikos Požerskytės parodoje „100 metų kartu“, kuri netrukus atkeliaus į Vilnių.
Gruodžio 6 d. 18.30 val. autorė kviečia į Dailininkų sąjungos galeriją (Vokiečių g. 2, Vilnius), kurioje įvyks Lietuvos šimtamečių portretų pristatymas.
„Šešėliais neužmaskuoti, skaidrūs veidai yra tarsi žinutė, kad dažniau pažiūrėtume savo artimam žmogui į akis, jį išklausytume“, – savo fotoprojektą, skirtą valstybės šimtmečiui, pristato fotografė.
M. Požerskytė aplankė daugybę Lietuvos vietų, kur susitiko su šimto ir daugiau metų sulaukusiais senoliais, išklausė jų pasakojimų, išgyvenimų, neįtikėtinų istorijos vingių. „Žvelgdama į kiekvieną portretą atsimenu herojaus pasakojimus, aplinką, nuotaiką. Didžiuojuosi, kad galėjau įamžinti, išsaugoti ir pasidalinti. Ši kelionė po šimtamečių namus man buvo didžiulė dovana,“ – sako fotografijų autorė.
M.Požerskytės paroda – Lietuvos šimtmečiui skirto projekto „100 metų kartu“ dalis, kurį dar sudaro tokio paties pavadinimo fotografijų albumas bei dokumentinis režisierės Editos Kabaraitės filmas „100 metų kartu“ (prodiuseris Kęstutis Drazdauskas), kurio tarptautinė premjera įvyko lapkričio 24 d.
Paroda Vilniuje veiks iki gruodžio 27 d.
