Priežastys – šeimoje
Moteris pasakoja, kad abu jos tėvai turėjo psichikos sutrikimų. Tiesa, tėvas gydėsi, o motina problemos niekada nepripažino. „Savo vaikystę prisimenu kaip pragarą. Tėvai nuolat pykdavosi, o mudvi su sese jautėmės tarsi tarp dviejų ugnių. Daugiausia tekdavo man, vyresniajai. Pamenu, kaip kartą bandžiau apginti tėčio mušamą mamą – po to teko bėgti iš namų ir kulniuoti žiemą pėsčiomis pas močiutę į Širvintų rajoną. Laimė, atsirado žmogus, kuris pavėžėjo. Kitą kartą, išgąsdinta tėvo, taip klykiau balkone, kad gelbėti atvažiavo „Aro“ pareigūnai su kaukėmis. Didžiausia mano vaikystės svajonė – kad tėvai išsiskirtų, nebekankintų nei vienas kito, nei mūsų. Deja, jai nebuvo lemta išsipildyti, mama su smurtaujančiu tėvu nugyveno iki pat jo mirties“, – pasakoja pašnekovė.
Rūta prisimena, kad kiekvienas iš tėvų gyveno savo gyvenimą, o mergaitės šalia jų tik bandė kažkaip išgyventi. Moteris pasidžiaugia vien dėl to, kad iki septynerių ją augino močiutė. „Visa mano stiprybė – iš jos. Močiutė man davė gyvenimo pagrindus, ant kurių laikausi iki dabar. Ji nuolat sakydavo – moteris turi būti graži, linksma. Augusi pas dvarininkus, ji turėjo subtilų grožio suvokimą, buvo inteligentiška, mokėjo elgtis su žmonėmis. Daug ką perėmiau iš jos. Tai padeda išgyventi ir dabar“, – atvirauja moteris.
Mokyklą Rūta pradėjo lankyti jau Vilniuje. Mokslai sekėsi neblogai, nors dar dešimtoje klasėje ji pradėjo dirbti – pynė laidotuvių vainikus, prekiavo jais prie kapinių, taip pat prižiūrėjo vaikus. Tai buvo ne tik būdas užsidirbti, bet ir galimybė rečiau būti namuose.
Dėl tos pačios priežasties Rūta ištekėjo labai anksti, vos devyniolikos. Vyras buvo net 23-ejais metais vyresnis. „Norėjosi kuo greičiau turėti savo gyvenimą, atsiskirti nuo tėvų. Pirmasis vyras mane daug ko išmokė. Galima teigti, kad jis užsiaugino mane – tiesa, pagal savo pavyzdį. Galbūt todėl dviem tokiems pat žmonėms ilgainiui po vienu stogu ėmė trūkti vietos“, – gyvenimo istoriją dėsto Rūta.
Pirmojo sūnaus ji susilaukė būdama 20-ies. Iškart po gimdymo Rūtai buvo diagnozuota pogimdyvinė depresija, tačiau medikai nustatė, kad šia liga ji susirgo kur kas anksčiau – dar vaikystėje.
Gyveno pasiturimai
Nepaisant nedarnios šeimos, iš kurios niekada nesulaukė pagalbos, anksti užklupusios ligos, Rūta visomis išgalėmis kabinosi į gyvenimą. Paveldėjusi iš močiutės polinkį grožiui, ji įstojo į Vilniaus kolegiją mokytis kraštovaizdžio architektūros. Tuo pačiu metu įkūrė savo įmonę, kuri vertėsi aplinkos tvarkymu. Jai puikiai sekėsi. „Mano įmonėje dirbo 21 žmogus. Turėjau sodybą ant ežero kranto, prabangų automobilį. Tuo metu dar auginau šunis, važinėjau su jais po parodas visame pasaulyje. Tai buvo labai brangus hobis, kuris neatsiperka, bet didelė atgaiva sielai. Nesyk mano augintiniai tapo nugalėtojais pasaulinėse parodose“, – prisimena Rūta.
Moteris nepeikia savo pirmojo vyro – atvirkščiai, sako, kad jis buvo geras žmogus. Tiesiog ėmė nebesutapti charakteriai. Jiedu išsiskyrė gražiai – be pykčių ir dramų. Sūnus liko gyventi su tėvu, bet mamos santykiai su juo visada buvo šilti, jie artimai bendrauja iki šiol, nors devyniolikmetis vaikinas šiuo metu gyvena ir dirba Kipre. „Su pirmuoju vyru likome draugai, susitikdavome net ir susiradę naujas antrąsias puses. Jei būčiau turėjusi dabartinį protą, galbūt mano gyvenimas būtų pasisukęs kitaip. Tačiau yra taip, kaip yra, ir nieko pakeisti nebeįmanoma“, – sako pašnekovė.
Po skyrybų Rūta susirado naują draugą, kartu su juo nėrė į prekybos automobiliais verslą. Vis dėlto kartą jis, paėmęs iš moters didelę sumą pinigų, dingo it į vandenį. Iki šiol byla tebėra pas teismo antstolius, vis dėlto prarastų pinigų Rūtai taip ir nepavyko atgauti.
Tai buvo moters sėkmingo verslo griūties pradžia. Galutinai ją sužlugdė antroji santuoka. Su Rolandu moteris susipažino būdama 29-erių, jis atėjo dirbti į jos įmonę. „Ištekėjau tam, kad išgelbėčiau tą vyrą nuo kalėjimo. Kai supratau, kas jis per vienas, keisti ką nors buvo vėlu. Rolandas žiauriai gėrė, per dieną galėjo pragerti ir po 500 litų. Žinoma, ne vienas – girdė ir kitus mano darbuotojus. Beje, netrukus pasirodė, kad nuo kalėjimo jo taip ir neišgelbėjau – prisigėręs jis pamiršdavo žymėtis policijoje, nors buvo paleistas lygtinai. Netrukus Rolandas vėl buvo grąžintas į kalėjimą“, – pasakoja Rūta.
Vis dėlto ir tada moteris dar neprarado tikėjimo vyru. „Jūs neįsivaizduojate, kaip kalėjime jie išmoksta plauti smegenis moterims. Visus pusantrų metų, kol Rolandas sėdėjo, siunčiau jam į kalėjimą pinigų, „gesinau“ jam gresiančias bylas. Antrasis vyras man liko labai daug skolingas, tačiau atgauti tų skolų, žinoma, nebesitikiu“, – atvirauja pašnekovė.
Grįžęs iš kalėjimo, vyras vėl gėrė ir smurtavo. „Ar galite įsivaizduoti, kad gavau smūgį į veidą pirmą dieną, grįžusi iš ligoninės su ką tik gimusiu mudviejų kūdikiu? Net maitinančią mažylį vyras griebdavo už plaukų ir trenkdavo į sieną. Norėjau skirtis, bet giminės manęs nepalaikė. Sakė, prapulsi viena. Taip kurį laiką kentėjau“, – prisipažįsta Rūta.
Apsispręsti jai padėjo prisiminimai apie mirusią močiutę: „Kartą pagalvojau – ką ji, taip mane mylėjusi ir saugojusi, pasakytų matydama, kad leidžiuosi skriaudžiama ir žeminama? Net ir žinodama, kad liksiu viena su kūdikiu ant rankų, ryžausi išvaryti vyrą iš namų“.
Gyvenimas – aukštyn kojomis
Tuo metu prasidėjo 2009-ųjų finansų krizė, Rūtai teko parduoti turėtą įmonę, jos gyvenimas vertėsi aukštyn kojomis. Iš turėtų turtų nieko neliko, moteris su sūnumi buvo priversta nuomotis būstą. „Per skyrybas mano antrasis vyras labai veržėsi globoti vaiką. Jam priteista būti su juo po du kartus per savaitę ir du savaitgalius per mėnesį. Nebuvo nė vieno karto, kad jis tiek laiko išbūtų su sūnumi. Graudu žiūrėti, kaip vaikui trūksta tėvo. Nuperku jam naujus batus ir girdžiu besigiriantį močiutei – tėtis nupirko... Tokie dalykai skaudina“, – atvirauja moteris.
Neilgai trukus po skyrybų Rolandas susirado kitą moterį, su kuria susilaukė dvynių. Rūtos teigimu, šiuo metu jis yra tėvystės atostogose, veikiausiai dirba nelegaliai ir nemoka sūnui alimentų. „Stebina tokia netvarka valstybėje. Kodėl vyras, prižiūrėdamas naujai gimusius vaikus, turi teisę pamiršti tuos, kurių susilaukė anksčiau? Jam priteisti alimentai ir taip buvo itin menki – vos 90 eurų. Dabar jau antrus metus jis mums nemoka visai“, – piktinasi Rūta.
Alimentus Rūtos sūnui moka Valstybės vaikų išlaikymo fondas, bet ši suma – tik 68 eurai. Ilgą laiką byla dėl didesnių alimentų gulėjo teisme, nes vyrui teisėsaugininkai negalėjo įteikti šaukimo – jis nedeklaravęs savo gyvenamosios vietos. Tačiau šiomis dienomis dokumentai įteikti, teismo data paskelbta.
„Manau, kad tokios netvarkos valstybėje neturi būti. Reikėtų peržiūrėti įstatymus, kad alimentai būtų atskaitomi ir iš tėvystės ar motinystės pašalpos. Kodėl žmogui paliekama galimybė išsisukti nuo prievolės išlaikyti savo vaiką? Ar ankstesnėje šeimoje gimusios atžalos turi badauti, kol jų tėtis augins vaikus naujoje šeimoje?“ – retoriškai klausia Rūta.
Galvoja apie ateitį
Nors moters darbingumas vos 50 proc., ji niekada nesėdėjo sudėjusi rankų. Pastaruoju metu pusantrų metų Rūta dirbo didelėje įmonėje, kur tvarkė aplinką, prižiūrėjo gėles. Po to, kai šį pavasarį dėl ligos atkryčio ilgesniam laikui pateko į ligoninę, darbdavys ją atleido.
„Kurį laiką dar tikėjausi, kad būsiu priimta atgal, tačiau viltys sužlugo. Likau ne tik be darbo, bet ir su skolomis už nuomojamą būstą, susidariusiomis gydantis ligoninėje. Laimė, tuo metu išgirdau apie Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos inicijuotą apsaugoto būsto programą, kur patekome ir mudu su sūnumi. Dabar kurį laiką galime lengviau atsikvėpti, turime stogą virš galvos“, – sako moteris.
Per beveik dvejus metus – tiek truks programa – atkakli moteris tikisi ir vėl atsistoti ant kojų. Dabar ji verčiasi individualia sodybų priežiūra, be to, lanko floristikos kursus, į kuriuos ją pasiuntė Darbo birža. Moteris pasidžiaugia jau turinti sutartį su nauja įmone, kuri priims ją atlikti praktiką nuo lapkričio pabaigos iki kitų metų vasario mėnesio, paskui įdarbins pusei metų.
„Floristika yra tai, kas artima mano širdžiai. Dar kai mokiausi Vilniaus kolegijoje, dėstytoja sakydavo, kad turiu gabumų komponuoti puokštes. Tačiau man labiau patinka dirbti gryname ore, tvarkyti aplinką. Būdama gamtoje atsigaunu“, – prisipažįsta Rūta.
Moteris ne tik pati kabinasi į gyvenimą, stengiasi dirbti ir užsidirbti. Ji savanoriauja, padeda smurtą artimoje aplinkoje patyrusiomis moterims. „Neturiu užnugario, niekas man nepadeda ir nepadės. Privalau būti stipri – ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo vaikų. Šis suvokimas padeda nuolat eiti į priekį – nepaisant negandų, praradimų ir ligų“, – optimistine gaidele pokalbį baigia Rūta.
