Ruslanas laukia plaučių transplantacijos ir yra visiškai priklausomas nuo deguonies aparato. Nuo to aparato jis gali atsitraukti maždaug per 10 metrų, tiek, kiek leidžia jo žarnelė. Negaudamas iš aparato deguonies, tuojau pradėtų dusti, kaip į krantą išmesta žuvis. O kai imasi bent truputį didesnio fizinio krūvio (kad ir rišasi batus), pradeda dusti ir net deguonies aparatas nepadeda.
Dienas Ruslanas leidžia namuose su šuniuku. Vakarais pradžiunga, kai iš darbo grįžta jo žmona ir atsiranda su kuo pabendrauti. Su žmona jis susituokė prieš penkerius metus – tuo pačiu metu, kai pradėjo blogėti jo sveikata.
Tuo metu jis dirbo sandėliuose su maistu ir pastebėjo, kad kažkodėl ima dusti, kai prireikia pakelti sulčių ar kitų produktų pakuotę. „Nuėjau pas gydytoją pulmonologę, ir nuo tada prasidėjo mano kelionės po gydymo įstaigas. Pradžioje gydžiausi Vilniaus Santariškių klinikose, nuo 2015 m. – Kauno ligoninėje“, – atsiminė jis.
Ruslano diagnozės – plaučių alveolitas ir sarkoidozė. Kodėl jaunas nerūkantis vyras susirgo, medikai paaiškinti negali. „Nedirbau su cheminėmis medžiagomis, nedirbau ir skersvėjyje, o iki tol buvau sveikas“, – atsiduso vyras.
Ruslano būklė blogėjo palengva. Pradžioje jis kvėpuodavo pats, tik greit uždusdavo, o pastaruosius trejus metus jam reikia deguonies aparato. Plaučių sarkoidozė per keletą metų perėjo nuo pirmos iki sunkiausios, ketvirtos, stadijos.
Jis sakė: „Gydytojų prašiau suprantamai paaiškinti, kas tiems mano plaučiams nutikę. Vienas gydytojas juos palygino su „Milka“ šokoladu su burbuliukais, o kitas sakė, kad jam jie atrodo kaip sušaudyti.“
Tai – neišgydoma, ir vienintelė išeitis – plaučių tranpslantacija. Ruslanas sakė: „Jos labai laukiu, bet nežinia, kada sulauksiu. Kiek girdėjau, šiais metais Lietuvoje nebuvo atsiradęs nei vienas plaučių donoras. 2016 m., kai mane įtraukė į sąrašus, jų buvo 9, taigi vilčių yra. Esu bendravęs ir su žmonėmis, kuriems plaučiai buvo persodinti. Jie su donoro plaučiais grįžo prie to paties gyvenimo, kuris buvo anksčiau, galėjo net bėgioti.“
Jei atsiras tinkamas donoras, Ruslanas, sulaukęs pranešimo, per penkias valandas turės nuvykti į Kauno klinikas ir pasiruošti transplantacijai.
Atsirado neabejingų žmonių
Ruslano padėtis turėtų kiek pagerėti dabar, kai gerų žmonių paramos dėka įsigijo nešiojamąjį deguonies aparatą – tokio ligonių kasos nefinansuoja. Aparatas sveria apie 3 kg, telpa į kuprinę ir su juo gali vaikščioti gatvėmis, kol laiko pakraunami elementai (apie 4-8 val.). Neseniai tokį aparatą išsinuomojo, kai turėjo vykti į laidotuves, ir liko patenkintas.
Ligonis jau kurį laiką galvojo, kad norėtų tokį aparatą turėti, tačiau jo kaina – apie 3200 eurų – jam buvo neįkandama. „Juokauju, kad esu pensininkas, juk gaunu neįgalumo pašalpą“, – sakė 28 m. vyras.
Pusbrolis jį padrąsino ir patarė pamėginti prašyti žmonių paramos feisbuke. Ten ir patalpino skelbimą su Ruslano situacijos aprašymu ir ligos išrašu.
„Nesitikėjau, kad taip greitai atsiras norinčių padėti neabejingų žmonių. Reikiamą sumą pavyko surinkti per savaitę. Mačiau, kad aukojo buvę klasiokai ir giminaičiai, bet daugiausia tai – visai nepažįstami žmonės. Esu jiems už paramą labai dėkingas“, – sakė Ruslanas.
Nešiojamasis deguonies aparatas jau užsakytas, tik reikia sulaukti, kol tiekėjai parsiųs jį iš užsienio. Tuomet Ruslanas turės galimybę nors trumpam išeiti į lauką iš jau pabodusių namų. Tiesa, kažin kiek lauke vaikščioti negalės – kadangi organizmui trūksta deguonies, greitai pavargsta vyro kojos, akys.
Visgi plaučių transplantacijos laukiantis Ruslanas dėl savo ligos labai nesiskundžia ir stengiasi būti optimistas: „Sakau sau, kad kaip yra, taip ir gerai. O kai sulauksiu plaučių transplantacijos, bus dar geriau.“
