Kaunietė G.Senvaitienė svajojo, kad išėjusi į pensiją drauge su vyru galės mėgautis laisvu laiku ir gyvenimo malonumais. Likimas lėmė kitaip. Dabar 70 metų moteris neįsivaizduoja savo gyvenimo be savanoriškos veiklos.
Ji pažįsta visus Maltos ordino pagalbos tarnybos Kaune globojamus kauniečius, rūpinasi, kad jie būtų pavalgę ir nesijaustų vieniši. Kaunietės globotinių gyvenimo istorijos sukrečiančios, todėl iš pradžių maltiečių pagalbos tarnybos savanorė dėl jų dažnai verkdavo.
Ir jos artimieji ne iš karto suprato, kam moteriai reikia lankyti ir rūpintis vienišais, ligotais žmonėmis, kai turi savo anūkų.
Dabar G.Senvaitienės veiklos prasmę supranta ne tik giminės. Per 7 veiklos metus kaunietės pastangomis padėti kitiems imasi vis daugiau bendraminčių.
Planus sugriovė mirtis
G.Senvaitienė pasakojo, kad ilgus metus dirbo finansininke. Drauge su vyru užaugino du vaikus.
„Artėjant pensijai drauge nusprendėme, kad metas laiką skirti sau, pasimėgauti vienas kito artumu ir laisvu laiku, nes mėgome aktyviai gyventi“, – prisiminė moteris.
Deja, likimas lėmė kitaip. Vyras susirgo ir po metų iškeliavo anapilin. Visi planai žlugo, nes moteris liko viena ir staiga nebežinojo, ką toliau veikti.
„Kartą atsitiktinai teko pabendrauti su vienuole. Jos paklausiau, gal Dievas man duos ženklą, ką daryti, kaip įprasminti savo gyvenimą. O ji paprastai, be jokio dramatizmo atsakė: „Jis juk jau davė ženklą. Likai viena.“
Tada G.Senvaitienė ir suprato, kad galbūt jos likimas yra padėti kitiems vienišiems žmonėms, kad jie jaustųsi kam nors reikalingi.
Kadangi buvo finansininkė, jai rūpėjo prisidėti prie organizacijos, kurios veikla būtų skaidri, nekeltų abejonių dėl galbūt pasisavinamų labdarai skirtų lėšų ar daiktų.
Taip kaunietė susipažino su maltiečiais. Maltos ordino pagalbos tarnybos veikla Lietuvoje plėtojama nuo 1991 metų siekiant, kad šalyje veiktų katalikiška visame pasaulyje žinoma organizacija, kurios šūkis – „Tikėjimo saugojimas ir pagalba vargstantiems“.
Tačiau Kaune buvo tik keli savanoriai, kurie rūpinosi, kad vargstantys žmonės gautų sriubos, kuri būdavo pristatoma į dienos centrus ar bažnyčių parapijas. Taip pat buvo lankomi ir sriuba vaišinami vargingai gyvenantys vieniši kauniečiai.
Į namus įsileisti bijojo
G.Senvaitienė pasakojo, kad vos pradėjusi savanoriauti iš Kauno savivaldybės Socialinių paslaugų centro gavo sąrašus, kuriems vienišiems ir skurstantiems žmonėms reikėtų pagalbos, kam būtų galima nuvežti sriubos.
„Kai pradėjau lankytis tokių žmonių namuose, belstis į jų duris, susidūriau su netikėta situacija. Ne vienas senolis įsileisti bijojo, kiti manė, kad mes, maltiečiai, esame pasiųsti valdžios. Ši esą nori, kad senoliai sriuba apsinuodytų ir numirtų, tada pensijos nebereikėtų mokėti“, – veiklos pradžią prisiminė G.Senvaitienė.
Tačiau po mėnesio situacija pagerėjo. Žmonės vienas per kitą sužinojo, kas tokie yra maltiečių pagalbos tarnybos savanoriai, kad jie stengiasi, jog senoliai gautų šilto maisto, ir gali padėti buityje.
Taip moteris pradėjo lankyti senolius. Veždavo karštos sriubos, padėdavo susitvarkyti namus, išvalyti langus, nusiprausti.
Drauge aplink save pradėjo burti savanorius, suorganizavo programą „Maistas ant ratų“, ir sriuba senoliams jau buvo pradėta vežti į namus reguliariai tris kartus per savaitę.
G.Senvaitienė sakė, kad kiekvieno jos lankomo žmogaus gyvenimo istorija vis kitaip sudėtinga.
Ypač liūdna būna žiemą
Štai Petronėlė Jagminaitė, kurią lanko beveik nuo pat savanoriavimo pradžios, vargsta visą gyvenimą.
„Kai buvau 18 metų, dėl trombozės gydytojai iš pradžių amputavo vieną, paskui ir kitą koją, nes tais laikais išgydyti nemokėjo. Anksti mirė mano sesuo ir brolis. Kol mama buvo gyva, abi viena kitą paremdamos ir gyvenome, man buvo padaryti kojų protezai, todėl, nors ir lėtai, pati į parduotuvę ar pas daktarus nueidavau“, – pasakojo moteris.
Pastaruosius kelerius metus P.Jagminaitė iš namų jau neišeina. Protezai trina kojas, jas nuolat skauda, žaizdos pūliuoja, sunkiai gyja. Kai liko viena, maisto sau beveik nebesigamindavo, užvalgydavo, kas po ranka papuola ar ką atnešdavo pusseserė, todėl ir skrandį skaudėjo.
G.Senvaitienė sakė, kad pirmą kartą apsilankiusi pas P.Jagminaitę jos namuose išvirė sriubos. Vienišos moters sveikata ir nuotaika iš karto pagerėjo.
„Ačiū, ačiū, kad jūs esate. Dienų dienomis būnu viena, ypač liūdna žiemą, kai nuolat tamsu. O kai ateina Gražina ar kiti savanoriai, pasidaro linksmiau gyventi“, – susigraudinusi kalbėjo P.Jagminaitė.
Kodėl vaikai atsisako tėvų?
G.Senvaitienė prisipažino, kad jai širdį skauda dėl žmonių, kurie savo ateitį siejo su vaikais, o jų neteko.
„Globojame vienišus kauniečius, kurių du sūnūs žuvo per avariją, dvi dukros – per gaisrą. Jie staiga neteko ne tik finansinės paramos, bet ir prasmės gyventi. Todėl stengiamės įžiebti bent mažą viltį, kad ne viskas prarasta“, – pasakojo moteris.
Maltiečių pagalbos tarnybos savanorei skaudžiausia, kai jos globotiniai dėl kokių nors priežasčių teigia esantys vieniši, o vėliau paaiškėja, kad jie turi vaikus, kurie savo tėvais nesirūpina.
„Viena moteris tik praėjus nemažai laiko prasitarė, kad turi dukrą. Bandžiau ją surasti, skambinau, klausiau, ar nenorėtų aplankyti motinos. Ji tylėjo, paskui atsakė, kad savo tėvų namuose buvo patyrusi tokių dalykų, kurių nė prisiminti nenori. Ar tai tiesa, sunku pasakyti, visko gyvenime būna, aš neskubu teisti nė vienos pusės“, – atviravo G.Senvaitienė.
Neretai vieniši žmonės neslepia, kad turi vaikų, bet jie yra išvykę.
„Seni tėvai savo vaikus dažniausiai linkę pateisinti. Sako, kad jiems užsienyje sunkiai sekasi, kad vos galą su galu suduria, todėl jų ne tik nelanko, bet ir paskambinti nepajėgia. Tai sukrečia“, – kalbėjo G.Senvaitienė.
Kartais vaikai ar artimieji atsiranda tik tada, kai senoliai miršta.
Maltiečių tarnybos savanorė neretai savo buvusius globotinius palydi į paskutinę kelionę ir tik prie karsto pamato mirusiojo artimuosius, kurie kartais susirenka tik todėl, kad pasidalintų likusį turtą.
Girtų vyrų nepabūgo
Būna, kad seni pasiligoję žmonės gyvena su savo girtaujančiais vaikais, kurie jais nesirūpina.
„Lankiau vieną moterį, kuri turėjo du sūnus. Jie gyveno drauge. Atėjusi jos lankyti išgirdau, kad viduje girti sūnūs vograuja, keikiasi, durų nenori atidaryti. Griebiau po ranka buvusias žirkles, kad atlenkčiau kablį. Įėjusi į vidų kambaryje radau gulinčią moterį, kuriai skubiai reikėjo medikų pagalbos“, – prisiminė kaunietė.
G.Senvaitienė sakė, kad tuo metu nesusimąstė apie savo saugumą. Girtus vyrus griežtai sudraudė ir jie išsigando. Tiesa, kad buvo atsidūrusi tokioje situacijoje, artimiesiems savanorė ilgai nepasakojo.
Vėliau savanorės pastangomis globotinę pavyko apgyvendinti senelių namuose.
Taip pat būna, kad senolius reikia lankyti ne tik dieną. Kartais jie skambina ir naktį, skundžiasi, kad blogai jaučiasi ar kad iškrito iš lovos ir nepajėgia atsikelti nuo grindų.
„Tada patariu skambinti medikams arba pati tai darau, nes pažinodama žmones žinau, kurie gali perdėtai skųstis dėl negalavimų, o kuriems pagalbos iš tiesų gali reikėti.
Tačiau būna, kad savanoriai į globotinių namus neįeina, o iškvietus specialiąsias tarnybas jie randami gulintys be sąmonės ar negalintys pasiekti telefono“, – pasakojo kaunietė.
Iš pradžių dažnai verkė
G.Senvaitienė neslėpė, kad iš pradžių klausydama sudėtingų istorijų, matydama dramatiškas žmonių gyvenimo sąlygas išėjusi iš globotinių namų verkdavo.
„Būdavo labai sunku, vis galvodavau, kaip jiems padėti, išgyvendavau jų gyvenimus lyg savo. Artimieji matė, kad namo grįždavau palaužta morališkai. Kartą sesuo neiškentė ir pasakė, kad privalau išmokti visko taip neimti į širdį, nes sudegsiu“, – atvirai pasakojo kaunietė.
G.Senvaitienė prisipažino, jog jai teko nemažai su savimi dirbti, kad pajėgtų nuolat nebegalvoti apie kitų bėdas.
Dabar moteris geriau supranta kiekvieno iš jos lankomų žmonių psichologiją.
„Matau, kam reikia leisti išsikalbėti, išsiverkti, paliūdžiu drauge, bet paskui stengiuosi pajuokauti, tada ir vienišas žmogus nusišypso. Kitam reikia, kad jį apkabintum, paglostytum, ir to užtenka, žmogus nušvinta.
Kai tai pavyksta, iš tų žmonių namų išskrendu lyg ant sparnų, nes dabar suvokiu, kad ne aš jiems, o jie man padeda kasdien iš naujo atrasti gyvenimo ir savo veiklos prasmę“, – sakė kaunietė.
Šeima veiklai jau pritaria
Vis dėlto G.Senvaitienės artimieji iš pradžių nesuprato, kodėl sveika, energinga, lyg ir nieko nestokojanti bei anūkų ir vaikų turinti moteris pasinėrė į vienišų žmonių globą.
„Vaikai sakė, kad turiu dar neužaugusius anūkus, kuriais galėčiau rūpintis. Dabar artimieji jau geriau suvokia, kodėl padedu kitiems“, – džiaugėsi kaunietė.
Du jos anūkai jau suaugę, mokosi Vilniuje ir taip pat dalyvauja savanoriškoje veikloje. Anūkei – 12 metų. Mergaitė drauge su močiute lanko vienišus kauniečius, piešia jiems piešinius ir klausinėja, kada ir pas kokią močiutę eis.
Per 7 veiklos metus G.Senvaitienė subūrė ir pulką savanorių. Dabar apie 20 įvairiausio amžiaus ir profesijų žmonių lanko 80 kauniečių.
„Savanoriauti dabar tapo madinga, todėl kai kurie ateina vedami šios mados. Kiti, kurie studijuoja socialinius mokslus, ateina dėl to, kad jiems reikia praktikos valandų. Dar kiti suvokia, kaip svarbu padėti vienišiems žmonėms, ir į šią veiklą panyra visa širdimi“, – pasakojo G.Senvaitienė.
Dažniau praneša ir kaimynai
Suorganizavusi maisto tiekimo į namus sistemą Kaune, subūrusi kelias grupes savanorių G.Senvaitienė dabar daugiausia laiko skiria pažintims su naujais globotiniais ir bendravimui su jais.
„Aplankau tuos, su kuriais susipažinau anksčiau, tuos, kurie naujų svetimų žmonių nenori įsileisti. Taip pat einu pas naujus žmones. Tam skiriu visas darbo dienas. Anksčiau apie asmenis, kuriems reikia globos, pranešdavo Kauno savivaldybės Socialinių paslaugų centras, ligoninės. Dabar vis dažniau apie vienišus žmones praneša kaimynai. Tai labai džiugina“, – sakė kaunietė.
Vis daugiau sužinodami apie organizacijas, kurios gali padėti nieko nereikalaudamos, kai kurie žmonės net pradėjo tuo piktnaudžiauti.
„Būna, jog iš pradžių žmogus sako, kad yra vienišas, gauna labai mažą pensiją, laukia operacijos, todėl jam reikia padėti. Bet ateini į namus, pamatai, kad jis nei skursta, nei per daug serga, tiesiog nori, kad jam kas nors išplautų indus, sutvarkytų namus“, – pasakojo kaunietė.
G.Senvaitienė apsimetėliams pataria pasisamdyti valytoją ar kitą padėjėją. Ji siekia, kad visi savanoriai jaustų, jog atlieka prasmingą darbą, nėra tiesiog kažkieno tarnai.
Maltiečiai jau ne tik lanko vargingai gyvenančius vienišus žmones, tiekia jiems maistą, renka aukas, kurių žmonės aukoja vis daugiau.
Globotiniams rengiamos šventės, jie vežami į atlaidus, pamaldas.
Maltiečiai – didelė parama miestiečiams
Diana Šatienė
Kauno savivaldybės Socialinių paslaugų centro direktorė
„Jau ne vienus metus bendradarbiaujame su „Caritu“, samariečiais, maltiečiais. Visų šių organizacijų savanoriška veikla yra didelė parama miesto savivaldybei. Pastaraisiais metais jų veikla ypač suaktyvėjusi, vis daugiau žmonių prisideda prie savanoriškos veiklos įvairiose srityse.
Ne paslaptis, kad mieste yra nemažai socialiai remtinų žmonių, kuriems reikalinga pagalba namuose. Jiems dar nereikia slaugos, jie gali gyventi savo namuose, tačiau būtina, kad juos kas nors lankytų, atneštų produktų, tvarkytų namus, palydėtų į polikliniką.
Deja, savivaldybės atstovai ne visiems tokią pagalbą gali suteikti iš karto, kartais gyventojams tenka laukti eilėje ir pusę metų. Tokiais atvejais savanoriai yra puikus ramstis.“
