Daug pasiekusiu laikomas vilnietis kasdien kovojo su juoda neviltimi

Karolis Petryla (31 m.) – teisininkas, penkių knygų autorius, turintis darbą, butą Vilniuje ir mylimą moterį. Daugeliui atrodytų, kad jis gyvenime yra daug pasiekęs, bet jis pats kartais pagalvoja, jog yra visiškas nevykėlis. Dėl to kalta jo liga – depresija. Dėl jos jis prieš trejetą metų liko be darbo ir sužadėtinės buvo išmestas iš namų, nakvojo nakvynės namuose. Visgi jis sugebėjo atsitiesti.

 Dabar Karoliui gyventi netrukdo nei depresija, nei epilepsija.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Dabar Karoliui gyventi netrukdo nei depresija, nei epilepsija.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Dabar Karoliui gyventi netrukdo nei depresija, nei epilepsija.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Dabar Karoliui gyventi netrukdo nei depresija, nei epilepsija.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Dabar Karoliui gyventi netrukdo nei depresija, nei epilepsija.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Dabar Karoliui gyventi netrukdo nei depresija, nei epilepsija.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Savo sužadėtinę Eglę Karolis vadina karaliene.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Savo sužadėtinę Eglę Karolis vadina karaliene.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Savo sužadėtinę Eglę Karolis vadina karaliene.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Savo sužadėtinę Eglę Karolis vadina karaliene.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Aktoriui Mariui Repšiui jis tiesiog parašė socialiniame tinkle ir pasiūlė kartu rašyti knygą.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Aktoriui Mariui Repšiui jis tiesiog parašė socialiniame tinkle ir pasiūlė kartu rašyti knygą.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Dec 12, 2018, 7:27 PM, atnaujinta Dec 12, 2018, 7:43 PM

Karolis atsimena vieną ryškų įvykį, tarsi žymintį, kada jis susirgo depresija. Jis buvo baigęs teisės studijas Vilniuje ir dirbo verslo konsultantu.

Pašnekovas prisiminė: „Kartą darbe turėjau vesti dviejų dienų trukmės mokymus. Pirmąją dieną buvau labai energingas ir gerai nusiteikęs, iš klausytojų sulaukiau pagyrimų. Kitą rytą atsibudau, tiesiog neturėdamas jėgų keltis iš lovos ir nieko nenorėdamas. Paskambinau į darbą ir pasakiau, kad mokymų nevesiu, imu neapmokamas atostogas. Nuo tada mano gyvenimas ėmė sparčiai ristis žemyn.“

Darbe Karolis pradėjo simuliuoti, per pietų pertrauką ilgam pradingdavo ar visai neidavo į darbą ir namie verkdavo dėl to, kad jo gyvenimas niekam tikęs. Žodžiu, elgėsi taip, tarsi norėtų, kad jį iš darbo atleistų. Taip galiausiai ir nutiko.

Dėl savo depresijos (tiksliau, tuo metu jam pasireiškė bipolinis afektinis sutrikimas, kuriam būdinga pakilios ir niūrios nuotaikos kaita) Karolis nepakenčiamas tapo ne tik darbdaviams, bet ir savo merginai. Su ja jis draugavo nuo vienuoliktos klasės, po studijų baigimo buvo apsigyvenęs kartu ir susižadėjęs.

„Kai būdavau pakilios būsenos, merginai visai neskirdavau dėmesio, nes kurdavau grandiozinius planus. Jausdavausi kupinas energijos, turėdavau daug idėjų ir manydavau, kad galiu sukurti kažką genialaus, tarkim, per savaitę parašyti knygą, pagal kurią Holivude bus sukurtas filmas. Taip pat planavau savo verslą, jam prisiskolinau pinigų. Po to ateidavo liūdnasis ligos etapas, kai būdavau viskuo nepatenkintas ir sužadėtinei viskuo skųsdavaus ir reikšdavau nepasitenkinimą. Tada dar nesuvokiau, kad tokios mano mintys kyla dėl to, kad sergu depresija. Natūralu, kad sužadėtinei gyvenimas su manimi buvo nepakeliamas ir ji liepė man nešdintis. Atsidūriau gatvėje be pinigų“, – pasakojo pašnekovas.

Dėl Karolio depresijos kalta kita jo liga, epilepsija. Šia jis susirgo, būdamas šešerių, kai bendrabučio koridoriuje agresyviai nusiteikęs berniukas jį pastūmė, ir jis smilkiniu atsitrenkė į vinį. Kurį laiką gydytojai epilepsijos nenustatė – ji buvo lengvos formos. Kartais berniukas dešimčiai sekundžių tarsi sustingdavo ir čepsėdavo, o vėliau sakydavo, kad jam svaigo galva.

Liga paūmėjo, kai Karoliui buvo dvidešimt. Kartą ištikus priepuoliui žmonės negalėjo jo atgaivinti dvi valandas, ir netrukus jam buvo diagnozuota epilepsija. Ji tapo kontroliuojama vaistais, tačiau tų vaistų šalutinis poveikis – depresija. Tik pirmiau buvo būdingos geros ir blogos nuotaikos bangos, o vėliau ją pakeitė pakeitė ligos forma, kai visą laiką būna liūdna.

Apie depresiją Karolis neseniai parašė knygą „Šokis su tamsa“ kartu su aktoriumi Mariumi Repšiu. Nuo šios knygos ir pradedame pokalbį apie jo gyvenimo vingius.

– Kaip nutiko, kad knygą rašėte kartu su M.Repšiu? Ar iki tol buvote pažįstami?

– Ne, tiesiog jis viešojoje erdvėje kalbėjo apie tai, kad serga depresija. Aš pajutau, kad turime nemažai bendro, tad parašiau jam socialiniame tinkle žinutę ir paklausiau, ar nenorėtų kartu rašyti knygos. Jis atrašė, pasiūlė susitikti ir greitai sutarėme, kaip dalysimės darbus. Kiek žinau, Marių nuo tada rašymas įtraukė ir jis jau rašo antrą savo knygą, romaną apie depresiją.

– Dar vieną knygą esate parašęs kartu su reperiu Ironvytu. Nejaugi ir jam tiesiog socialiniame tinkle pasiūlėte bendradarbiauti ir jis sutiko?

– Būtent taip ir buvo. Ta knyga, „Vagis mokykloje“, yra paaugliams apie patyčias, ir Ironvytas jai kūrė repo kovų tekstus. Tos knygos mintis man kilo labai netikėtai – tiesiog vieną savaitę ant mano feisbuko sienos sumirgėjo keli pranešimai apie buvusių bendraklasių pasiekimus, ir netikėtai man atėjo į galvą, kad daugiau gyvenime pasiekė tie mokiniai, iš kurių mokykloje tyčiojosi.

Svarsčiau, kad tos merginos, kurios klasėje buvo neišvaizdžios, apkūnios, pašiepiamos, sukūrė gražias šeimas, susilaukė vaikučių, o klasės gražuolės liko vienišos. Žinau ir istoriją, kad vaikinas, kuris tyčiojosi iš klasės draugo, vėliau dirbo paprastu darbininku jo vadovaujamoje įmonėje. Taigi panorau knygoje tiems moksleiviams, iš kurių tyčiojasi, pasakyti, kad jie gali gyvenime daug pasiekti.

– O jūs buvote iš tų, kurie tyčiojasi, ar iš tų, iš kurių tyčiojasi?

– Man pavyko išbalansuoti – visuomet turėjau daug bičiulių, mėgdavau juokauti. Dėl to ilgą laiką niekas ir neįtarė, kad man depresija. Ir mano tėvai to nenujautė. Per vakarėlius daugiau išgėręs pradėdavau draugams pasakoti, kad noriu žudytis, bet jie nekreipdavo į tai dėmesio, nes nemanė, kad tai gali būti tiesa.

Dabar norėčiau pasakyti tiems, kurių artimieji kalba apie skausmingus dalykus, jog dėmesį į tai kreipti reikia – daug žmonių, kurie nusižudo, siunčia signalus, tarkim, socialiniame tinkle rašo žinutes apie beprasmį gyvenimą ar kažką nerišlaus. Laiku įsikišus dar galima juos sulaikyti.

Aš pats turėjau net parašęs atsisveikinimo laišką savo artimiesiems. Mano draugas gyveno devynioliktame daugiabučio aukšte, tad kartais nueidavau pas jį į svečius, bet su juo net nebendraudavau, o atsisėsdavau jo balkone su „bambaliu“ alaus, verkdavau ir galvodavau apie gyvenimo pabaigą.

– Papasakokite plačiau, koks gyvenimo etapas tai buvo?

– Tuo metu aš buvau iš Vilniaus grįžęs pas tėvus į Klaipėdą. Vilnių palikau po to, kai netekau darbo, o buvusi sužadėtinė išvijo iš namų. Tada, neturėdamas pinigų, apsistojau nakvynės namuose. Tą smarvę, kuri ten tvyrojo, iki šiol atsimenu – ji tiesiog įsigerdavo į rūbus. Dienomis eidavau gerti, kartais – su tais, su kuriais kartu gyvenome.

Suvokiau, kad reikia kažką daryti. Gal po mėnesio, kurį praleidau nakvynės namuose, susiradau darbą prekybos centre. O juk seniau turėjau daug geresnį darbą... Išsinuomojau butą, bet supratau, kad iš minimalios algos niekaip neišgyvensiu ir išsikrausčiau pas tėvus į Klaipėdą.

– O kaip jautėtės ir ką veikėte tame prekybos centre?

– Dirbau sandėlyje, ten neretai kažkur užsislėpęs ir paverkdavau dėl savo nevykusio gyvenimo. Kartais, apsidairydamas, ar nesutiksiu nieko iš pažįstamų, nunešdavau ir lentynoje išdėliodavau sūrelius. Man būtų buvę labai gėda, jei pažįstami būtų pamatę, kaip aš nusiritau.

– O kaip sekėsi, kai grįžote pas tėvus į Klaipėdą?

– Tuomet buvo sunkiausias mano gyvenimo etapas. Nuomojausi butą, kad nereikėtų gyventi su tėvais, ir gyvenau už jų pinigus ir dėl to graužiausi, bet pradėti dirbti neturėjau jėgų dėl depresijos. Į savo atsiveikinimo laišką buvau tėvams parašęs, jog jiems be manęs bus geriau gyventi – juk mano išlaikymas jiems brangiai kainavo.

Taigi nepadės, jeigu žmogui, kuriam yra depresija, sakysite, kad jis turi gyventi dėl savo šeimos – juk mąstymas taip išsikreipia, kad gali atrodyti, jog šeimai be tavęs bus tik geriau. Ir apskritai sergant man atrodė, kad jeigu gyvensiu – visą laiką kentėsiu, tad gal geriau visa tai nutraukti?

– Kada pats supratote, kad sergate depresija?

– Dar tada, kai gyvenau Vilniuje – neurologas, pas kurį lankiausi dėl epilepsijos, kažką įtarė ir nusiuntė pas psichiatrą. Tačiau gydytis nepradėjau, juolab, kad vaistai nuo depresijos gali blogai reaguoti su vaistais nuo epilepsijos. Nusprendžiau, kad išsikapstysiu pats.

Ryžausi save iš depresijos traukti metodais, kurie taikomi ir versle. Tiesiog kėliau sau tikslus ir sakiau sau, kad negaliu nusižudyti, kol jų neįgyvendinsiu. Tuo metu, kai gyvenau Klaipėdoje, mano tikslas buvo užbaigti tą knygą, kurią rašiau su Ironvytu. Nors, kai ji buvo išleista, nė nepasidžiaugiau tuo. Ir į knygos pristatymą važiuoti visai nenorėjau – tiesiog per jėgą priverčiau save ten nuvykti.

– Taigi toks tikslų kėlimasis jums ir padėjo sveikti?

– Taip. Ir dar man labai padeda suvokimas, kad tos mano niūrios mintys – tai tiesiog vaistų sukeltas šalutinis poveikis, tai nesu tikrasis aš. Tad dabar, jeigu ir kyla minčių, kad mano gyvenimas – blogas, aš į jas nekreipiu dėmesio, o tiesiog gyvenu toliau ir darau tai, ką turiu daryti. Stengiuosi būti būsenoje „čia ir dabar“, kurią akcentuoja ir mano mėgstama budizmo filosofija. Tarkim, dabar lankau kikbokso treniruotes puikiame sporto klube – treniruodamasis 100 procentų būnu čia ir dabar, nes tuomet visiškai nėra kada galvoti apie savo gyvenimą.

Klaipėdoje praleidau apie 8 mėnesius, tada kiek atsigavau ir susiradau darbą Vilniuje. Čia persikrausčius netrukus atsirado ir mylima moteris, mėgstama veikla, taigi gyvenimas pradėjo gerėti.

– Kaip sutikote savo dabartinę draugę?

– Manau, mūsų pažintis patvirtina išmintį, kad nereikia stengtis iš visų jėgų ir ieškoti mylimo žmogaus internete ar klubuose – jis atsiras ir neieškant. Tą vakarą aš sėdėjau bare ir savo ranką visai netyčia padėjau ant Eglės rankos. Tada pasižiūrėjome vienas kitam į akis ir užsimezgė pažintis, kuri greitai virto rimta draugyste.

Tai buvo maždaug prieš 2,5 metų. Dabar esame kartu nusipirkę butą, kartu gyvename ir esame susižadėję, kitąmet ketiname susituokti.

– Turbūt iš senesnių nenusisekusių santykių esate kažko išmokęs?

– Seniau, jeigu tuometinė draugė kažką piktesnio man pasakydavo, būtinai turėdavau atsikirsti. Būdavau neurotiškas, įpykęs galėdavau ir kumščiu į sieną trinktelėti. O dabar, jei mylimoji pradeda rodyti ožiukus, aš nedarau to paties – nusileidžiu, patyliu, ir joks konfliktas nekyla. Mano Zodiako ženklas yra Vėžys, kas reiškia, kad man svarbi šeima, namai, o ji – Liūtas, kuriam svarbu vadovauti. Na, ir tebūnie, tegu pavadovauja, juk ji – mano karalienė.

– Ar savo draugei iš karto papasakojote apie savo ligas ir patirtus vargus?

– Ne, apie mano depresiją sužinojo po knygos pasirodymo. Nebuvo patenkinta, kad jai to nepasakiau anksčiau. Apie epilepsiją sužinojo internete. Apie tai, kad gyvenau nakvynės namuose, ji sužinos po šio straipsnio.

– Tad kokia jūsų savijauta dabar, kaip gyvenate su savo ligomis?

– Dėl šalutinio vaistų nuo epilepsijos poveikio jaučiu energijos trūkumą, bet nieko čia nepadarysi – jeigu jų negerčiau, negalėčiau dėl priepuolių gyventi visaverčio gyvenimo. Dabar ši mano liga vaistais kontroliuojama ir darbui nekenkia, jei ir pasitaiko priepuolis, jis būna labai nežymus.

Teisininkai dirba daug, tarkim, susirašęs matau, kad per dieną turiu atlikti 40 užduočių. Bet imuosi pirmosios, esu su ja „čia ir dabar“ ir sėkmingai ją atlieku, negalvodamas apie likusias, o tada einu prie sekančio punkto.

Dėl epilepsijos man neurologas neleistų kikbokso lankyti, nes galvos sutrenkimas man gali būti pavojingas, bet visgi nusprendžiau, kad nauda, kurią man suteikia sportas, kompensuoja tą riziką. Juk epilepsijos priepuolius sukelia stresas, o sportas man labai padeda streso išvengti.

Na, o į dėl depresijos kylančias mintis, kaip ir minėjau, tiesiog nekreipiu dėmesio. Jeigu į galvą ir ateina mintis, kad mano gyvenimas niekam tikęs, tegul ji sau būna, bet aš žinau, kad mano gyvenimas visai geras. Kartais, tarkim, kai stebiu besileidžiančią saulę, jaučiuosi beveik laimingas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.