Iš karto akcentuojame, kad viskas čia normalu: K.Lazukinas yra ortodoksų (dar vadinamų pravoslavais arba stačiatikiais) cerkvės kunigas, ir jam leidžiama sukurti šeimą. Dažnai lietuviai tokius dvasininkus vadina popais, tačiau dabar šis žodis laikomas žargonu. Kartais jie vadinami ir šventikais, dvasininkais, bet visgi tiksliausias pavadinimas, pasak pašnekovo, būtų tiesiog kunigas.
Vilniaus J.Basanavičiaus gatvėje netoli Santuokų rūmų esančios cerkvės klebonu K.Lazukinas tapo šių metų rugpjūtį, o iki tol aštuonerius metus buvo jos antruoju kunigu, vikaru, taigi čia jis nesijaučia naujoku.
Lietuviškai beveik be akcento kalbantis K.Lazukinas seniau spėjo ir penkerius metus padirbėti dėstytoju dabartinėje Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje. Vilniaus universitete jis yra baigęs fizikos magistrantūrą.
Prieš dvylika metų aplinkybės buvo susiklosčiusios taip, kad jis vienu metu ir dėstė, ir studijavo magistrantūros antrame kurse, ir dar tapo kunigu (juo tampa žmogus, gavęs vyskupo palaiminimą ir jo įšventintas. Prieš tai K.Lazukinas buvo baigęs parapijinę sekmadieninę mokyklą, vėliau neakivaizdžiai baigė kunigų seminariją).
Taigi bandome domėtis, kaip vyras, kuriam gruodžio 27 d. sueis 34-eri, spėjo baigti magistrantūros studijas, tapti dėstytoju, tikinčiųjų ganytoju ir susilaukti penkių vaikų.
– Kaip ten nutiko, kad jūs studijavote fiziką, o vėliau pasukote į kunigystę?
– Po mokyklos iš karto norėjau eiti į kunigų seminariją. Tėvai pasiūlė pirmiau studijuoti fiziką – man ji gerai sekėsi ir labai patiko, o patys tėvai buvo inžinieriai, senelis – mokslų daktaras. Sakė, kad man reikėtų gauti išsilavinimą, o tada jau galėsiu mąstyti, ar tikrai noriu būti kunigu. Pamaniau, kad verta tėvų patarimo paklausyti.
Fizika man patinka ir dabar, ir dėstytojo darbas patiko. Ir dabar dėstyti fiziką teoriškai man būtų leidžiama, bet tarnaujant bažnyčioje krūvis buvo nemažas, taigi pamačiau, kad abi sritis aprėpti pernelyg sudėtinga – teko pasirinkti vieną.
– O kuriuo metu spėjote sukurti šeimą?
– Ortodoksas, kuris nori vesti, turi tą padaryti iki šventinimų. Aš susituokiau 2006 m. rugsėjį – tą patį mėnesį, kai pradėjau dėstyti kolegijoje.
– Ir jau turite penkis vaikučius... Kiek jiems metų?
– Vyriausiajai 11 m., o toliau – 9, 7, 5 ir 3 metukai. Yra vienas berniukas ir keturios mergaitės.
– Kuo užsiima jūsų žmona?
– Ji baigusi mediciną, vėliau dar gavo socialinės darbuotojos kvalifikaciją. Be to, ji labai man padeda tarnystėje. O namie ji vaikais gali rūpintis ne tik kaip mama, bet ir kaip medikė.
– Turbūt žmonės labai nustemba, kad toks jaunas kunigas turi penkis vaikus?
– Na, tai eina savo keliu, vaikai yra Dievo dovana ir palaiminimas.
– Ar jūs, kaip ir daugelis tėčių, dieną būnate darbe, vakare – namie?
– Tikrai stengiuosi tinkamai tarnauti ir bažnyčioje, ir šeimai skirti laiko, nors ne visuomet pavyksta viską padaryti taip, kaip norisi. Gal tas katalikų bažnyčios sprendimas, kad kunigai šeimų nekuria, ir turi kažkokios naudos ta prasme, kad kunigui nereikia derinti šių dviejų sričių ir stengtis ir dėl šeimos, ir dėl parapijos.
Kita vertus, manau, kad šeima juk yra parapijos dalis, tarsi mažoji bažnyčia, taigi prieštaravimų tarp šių dalykų nėra. Mano supratimu, ar būdamas cerkvėje, ar namuose aš tarnauju Viešpačiui. Tarnauju jam ir per savo žmoną, vaikus, ir per parapijiečius.
Žinoma, viską suderinti nėra labai paprasta, bet juk sudėtinga ir kitų profesijų atstovams – kad ir tolimųjų reisų vairuotojams ar jūreiviams, kurie turi ilgam palikti namus, o ir daug kitų žmonių turi vykti į komandiruotes. Svarbu neužmiršti, kad šeima yra vertybė ir Dievo kūrinys.
– O kodėl visi stačiatikių dvasininkai turi barzdą ir poilgius plaukus?
– Tai pagrįsta Senuoju Testamentu – manyta, kad ilgi plaukai ir barzda rodo žmogaus išmintį. Kai kuriuose regionuose šios tradicijos jau nesilaikoma, bet dažniausiai jos paisoma.
– Ar grįžęs namo persirengiate įprastais drabužiais?
– Kunigas savo sutanos visuomet nešioti neprivalo. Dar yra viršutinis drabužis plačiomis rankovėmis – riasonas. Su tomis rankovės kažkokius darbus daryti nepatogu, jis skirtas maldai. Tai ir sumanyta tam, kad kunigas kuo mažiau užsiimtų kasdieniais darbais, jais teužsiima diakonai ir kiti pagalbininkai – tradiciškai kunigui svarbiausia yra melstis. Nors, žinoma, dabar kunigai kartais turi pabūti savotiškais vadybininkais, dėl to savo liturginį rūbą plačiomis rankovėmis užsivelkame ne visuomet.
Į lauką galėčiau eiti be sutanos, bet iš namų automobiliu patogiau atvykti ja vilkint, kad nereiktų persirengti. Būna, žmona paprašo po pamaldų užsukti į „Maksimą“ – na, ir einu su sutana. Kartais dar sutinku parapijiečių ir su jais pasikalbame. Neseniai sutikau buvusį klasės draugą, kuris pasakė: „O, gražiai atrodai.“
Yra buvę ir taip, kad teko vilkint sutana važiuoti autobusu. Tuomet atsiranda žmonių, kurie nori su manimi pasišnekėti. Gali būti, kad autobuse žmonės su manimi, besilaikydami už tų pačių turėklų, jaučiasi kaip lygūs su lygiu. Bažnyčioje juk jie į mane kreipiasi tarsi į tarpininką tarp jų ir Dievo. Taigi, būna, autobuse jie paprašo patarimo, kaip elgtis vienokioje ar kitokioje situacijoje. O kartais tiesiog pasidomi, ar aš ne užsienietis.
– Ar savo vaikus labai stengiatės auklėti dorais krikščionimis?
– Na, yra tikybos pamokos mokykloje, vaikai šiuos dalykus išmano. Visgi pirmiausia stengiuosi, kad jie būtų tiesiog geri žmonės. Religija – tai jau sekantis laiptelis. Kai žmogus jau yra ne šiaip būtybė, o žmogus gerąja to žodžio prasme, jis gali rūpintis ir dvasiniais dalykais.
Tas dvasinis supratimas ateina vėliau, ne tuomet, kai vaikelis atlieka kažkokius tradicinius veiksmus. Nepakaks to, kad mama pakrikštys, tėtis nuves į bažnyčią, o močiutė pamokys, kaip statyti žvakę. Vaikas turi pats nuoširdžiai pasakyti: „Taip, aš esu krikščionis.“
– Ir jūsų vaikai dar nėra to pasakę?
– Ne, nors, žinoma, jie pakrikštyti, moka maldas, kartu su žmona sekmadieniais atvyksta į pamaldas (aš turiu išvykti anksčiau, na, o vėl su šeima namie susitinku popiet). Prieš kelis metus žmonai su vaikais vienai atvažiuoti būdavo nelengva, bet dabar mūsų vienuolikmetė yra tikra mamos padėjėja.
Be to, mūsų močiutės dar gana jaunos. Be dviejų močiučių, mūsų vaikai turi ir du senelius, taip pat dvi proseneles ir du prosenelius – tokių turtingų vaikų pasaulyje turbūt mažai. Auklėti vaikus tikrai yra kam.
– Kokios jūsų šeimoje būna šv.Kalėdos?
– Šv.Kalėdų pagrindas, bažnytiniu supratimu, yra būtent tai, kas vyksta bažnyčioje. Šventė namie yra skirta paminėti tam, kas vyksta bažnyčioje. Su namiškiais ir prieš šventes ateiname pasimelsti, ir per Kūčias. Tuomet 12 val. nakties vyksta naktinės mišios, tiesa, vaikai su žmona tuomet paprastai keliauja namo miegoti. Rytą po naktinių mišių mes savo parapijoje turime susitikimą prie šventinio stalo. Vėliau su šeima pabūname kartu savo namuose, o tada vykstame pas mūsų tėvus, kur susirenka daug žmonių.
Be to, mums svarbi ne tik pirmoji ir antroji Kalėdų dienos, o ir dvi savaitės, einančios po Kalėdų – nuo sausio septintosios iki devynioliktos.
– Tiesa, juk jūsų Kalėdos yra kitu metu, nei katalikų. Tad gruodžio 25 d. jums – eilinė diena?
– Taip, stačiatikiai Lietuvoje tradiciškai švenčia pagal senąjį Julijaus kalendorių, buvusį iki revoliucijos Rusijoje, nors kai kuriose pasaulio šalyse jau yra perėję prie naujojo. Mums tokio poreikio tikrai nėra – jei panorėtume Kalėdas švęsti gruodžio 25 d., daugelis vyresnių parapijiečių tikriausiai nemaloniai nustebtų. Tiesiog mes įpratę, kad mūsų kalėdos yra sausio 7 d. (pagal senąjį kalendorių tai ir būtų gruodžio 25 d.), o Naujieji metai – sausio 13 d. Nors, aišku, nesiginčijame, kad buhalterinius reikalus reikia sutvarkyti iki gruodžio 31 d.
– Kokios jūsų parapijiečių nuotaikos, artėjant Kalėdoms?
– Artėjant Kalėdoms, žmonių srautai tikrai padidėja. Žmonės jaučia, kad Kalėdoms reikia ne tik nupirkti dovanų, bet ir paruošti savo sielą. Vienas iš žingsnių – išpažintis. Taip žmonės tarsi ne tik laukia Jėzaus Kristaus gimtadienio per Kalėdas, bet ir paruošia Jam vietos savo širdyje. Kai širdis apvalyta ir paruošta, jai lengviau priimti Dievą. Žmonės tai supranta ir net trokšta, kad išpažinties sakramentas suteiktų vidinės šilumos.
Per šventę džiugu ne tik linksmintis ir gauti dovanų, džiugu ir tuomet, kai gali būti švaria sąžine su Dievu, priėjęs išpažinties. Per šventes yra ne tik eglutės ir blizgučiai, bet yra ir gilesnis turinys. Gražu, kai žmogus pats savyje tai pajunta.
Suprantu, kad šiuo metu laiku žmonės labai įsisuka lakstyti po parduotuves, nori rasti akcijų ir nuolaidų, ir tai kažkiek jiems trukdo. Būna ir žmonių, kurie sako: „Taip, kunige, žinau, kad man reikia dovanų vaikams ir anūkams, bet taip pat žinau, kad ir save turiu paruošti Kalėdoms, todėl pas jus ir atėjau.“
Džiugu, kad tokius gilesnius dalykus supranta ne tik vyresni žmonės. Vaikai, užklausti apie Kalėdas, pirmiausia prabyla apie dovanas, naujus telefonus, bet taip pat jiems rūpi ir dvasinės vertybės. Pašnekinti jie pasako, kad nori ramybės šeimoje, nori, kad tėvai mylėtų vienas kitą, kad visi artimieji jaustųsi gerai. Taigi vidinės vertybės tikrai egzistuoja ir, kai žmogus jas įvertina, pats pajunta vidinį džiaugsmą.
