Dailėtyrininkės Karen ir muziko Vykinto atžalos lanko lietuvišką mokyklą, tad jų kalbos įgūdžiai stipriai pagerėjo.
Belgijos mieste Levene, Flandrijos regione, gimusios Skaidra ir Justė nuo mažens su tėčiu kalbasi lietuviškai, su Vilniuje gyvenančiais seneliais juodvi šnekasi taip pat tėvo gimtąja kalba.
Bet su mama mergaitės bendrauja flamandų tarme. Tuo olandų kalbos dialektu šnekama keliuose Belgijos, Pietų Nyderlandų regionuose.
„Jos kur kas daugiau kalba flamandiškai, nes augo toje aplinkoje. Bet nuo sauskelnių keitimo laikų, kai manęs niekas nesuprasdavo, su jomis kalbėdavau ir lietuviškai.
Dažniau pasitaiko, kad aš joms ką nors sakau lietuviškai, jos atsako flamandiškai“, – apie bendravimą, įprastą tarptautinėse šeimose, užsiminė V.Baltakas.
Lietuvio ir belgės šeimoje gruodį Kalėdų Senelis apsilanko du kartus. Nors Vykintas netikintis, didžiosios šventės šeimoje švenčiamos, nes laikomasi kultūrinių tradicijų.
Belgijoje šv.Mikalojus vaikams dovanų atneša gruodžio 6-ąją, todėl jis neaplenkė ir Lietuvoje neseniai įsikūrusių Skaidros su Juste. Bet seserys dovanų sulaukė ir per Kalėdas gruodžio 25-ąją.
Belgės ir lietuvio šeimoje tradicijos ne nunyko, o susijungė. Todėl pora ir sprendimus priima bendru sutarimu.
Paauginusi dukras K.Vanhercke dirbo Karališkajame meno ir istorijos muziejuje Briuselyje, Vykinto muzikinė ir pedagoginė karjera sukasi Belgijoje, Vokietijoje, Olandijoje.
Nuo 2015-ųjų lietuvis yra Mastrichto konservatorijos docentas bei Briuselio karališkosios konservatorijos profesorius.
Kai paklausiau, kuo prieš 12 pažinties metų belgei į akį krito lietuvis, Vykintas pasiūlė praleisti šį klausimą – jis itin nemėgsta kedenti jausmų pasaulio.
Tačiau kiek pamąsčiusi klausimą kaip riešutą netrukus išgliaudė Karen: „Jis kuklus, save dalija nedaugeliui žmonių, nemėgsta plačiai girtis ir pasakoti apie savo profesinę veiklą.“
Kai V.Baltakas pasidalijo su žmona savo ketinimu įsikurti Vilniuje, ji iš pradžių nenorėjo nieko keisti. Karen labai patiko darbas, ji džiaugėsi gyvenanti gimtinėje, turinti daug draugų, o dukros lankė belgišką mokyklą, todėl moteriai ramybės suteikė būtent pastovumas.
Tačiau sutuoktinio koziris buvo toks: gera proga nutraukti rutiną, įsileisti daugiau gamtos.
Vykintas žmoną ir dukras įkalbėjo vykti į Lietuvą sakydamas, kad tai gali būti laikina, nes nieko nėra amžina: „Ten vykstame išmokti kalbos, pamatyti kitą pasaulį.“
Įsikūrusi vyro gimtinėje ir įsidarbinusi privačiame modernaus meno muziejuje MO belgė K.Vanhercke jaučiasi laiminga. Karen užmezgė naujų ryšių, mėgaujasi kita veikla.
Vykintui gyvenimas užsienyje jau atrodė stipriai įkyrėjęs.
Kompozitorius ir dirigentas įsitikino, kad gyvenimas svetur nebuvo lengvas.
„Sunku nebūtinai dėl praktinių dalykų. Vien bendrauti su leidėjais ir muzikantais reikia labai daug energijos – aš kalbu penkiomis kalbomis: anglų, vokiečių, rusų, prancūzų, olandų.
Kai atsiduri savoje aplinkoje, pastebi, kad nereikia rūpintis, kaip pasakyti, žodžiai ir mintys liejasi natūraliai, todėl paprasčiau bendrauti“, – džiaugėsi su šeima į Vilnių galutinai šįmet lapkritį persikėlęs V.Baltakas.
Su Karen vyras šnekasi flamandiškai, nors ji, dabar gyvendama Lietuvoje, beveik viską supranta, kas sakoma lietuviškai. Tik lietuvių kalba belgė nedrįsta kalbėti, mat trūksta patirties.
Bet Karen pasiruošusi lankyti lietuvių kalbos pamokas.
Kita priežastis, kodėl Vykintas taip veržėsi į tėvynę, – jo noras dirbti savo šaliai, dėl kurios nepriklausomybės atkūrimo, būdamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentas, ėjo į mitingus.
Bet 1993 metais Vykintas išvyko iš Lietuvos į Vokietiją studijuoti kompozicijos – mokėsi Karlsrūhėje pas žinomą kompozitorių Wolfgangą Rihmą. Lietuvis baigė Paryžiaus nacionalinę konservatoriją, Prancūzijos sostinėje studijavo Muzikos akustikos tyrimų ir koordinavimo institute.
„Svajojome su bendraminčiais, kokia ta Lietuva galėtų būti. Vis grįždamas namo matydavau stipriai besikeičiančią, gerėjančią Lietuvą. Mane apimdavo jausmas, kad dalyvavau kepant pyragą, bet neateinu jo valgyti. Valgo kiti, bet aš – ne.
Apsilankymai pas tėvus per šventes man to neatstodavo, dingo socialiniai ryšiai. Todėl Lietuvoje pradėjau ir savo profesinę veiklą, norėjau dirbti ir susipažinti su muzikais“, – tvirtino jau trejus metus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje šiuolaikinės muzikos magistro programą atlikėjams dėstantis V.Baltakas.
Prieš dešimtmetį kompozitorius ir dirigentas įkūrė Lietuvos šiuolaikinės muzikos ansamblių tinklą, parengė nemažai koncertinių programų. Bet tik šių metų pabaigoje kūrėjas tarsi prisišvartavo Vilniuje – čia ne tik dirba, bet ir įsikūrė su šeima nuosavame name.
Tačiau viena svarbiausių priežasčių, kodėl menininkas grįžo į gimtinę, – dukterų mokslai.
„Norėjau, kad jos čia eitų į mokyklą, išmoktų padoriai kalbėti lietuviškai, pamatytų kitokią aplinką.“
Tačiau Lietuvoje menininkas pastebėjo, kad žmonės nebemato gerų dalykų, o šalyje daug saviplakos.
„Atvirai kalbant, nemanau, kad Lietuvoje gyvenu prasčiau negu Belgijoje. Čia yra daug privalumų, kurių kiti kraštai neturi. Lietuviai tiek įpratę viską juodinti, kad net nemato tų privalumų“, – patikino gamtos prieglobstyje su šeima įsikūręs V.Baltakas.
Grįžimui Vykintas ruošėsi iš anksto – įsigijo namą toje vietoje, kad dukroms būtų netoli mokykla.
Šeima pakeitė ne tik šalį, bet ir gyvenimo būdą. Prieš tai jie gyveno mieste, dabar – kaime. Vilniaus rajono Ažulaukės kaime įsikūrusių menininkų dukros mokosi Valdorfo žaliojoje mokykloje.
Pagal Valdorfo mokymo programą Skaidra ir Justė mokėsi ir Levene, todėl naujoje vietoje joms nebuvo nieko neįprasta, išskyrus tai, kad teko kalbėti lietuviškai.
„Nuo pat pradžios lietuviškoje mokykloje dukros rado draugų. Vienas gražiausių mūsų įsikūrimo kaime aspektų – puiki mokykla, supama gamtos.
Jeigu dukros būtų patekusios į griežtą tvarką pripažįstančią mokyklą, vargu ar tai joms būtų suteikę daug meilės kalbai ir šaliai. Bet tas perėjimas iš belgiškos klasės į lietuvišką buvo toks minkštas – mokytojai pasitiko su didele meile“, – pasakojo tėvas.
Naujakuriai džiaugiasi, kad įsikūrė ramioje aplinkoje – toli nuo judrių gatvių, triukšmo. Tėvams nereikia dukrų vežioti automobiliu į mokyklą, nes jie atžalas į pamokas nuveda miško takeliu.
