Iki dvidešimties Aivaras buvo sveikas ir linksmas vaikinas. Dar mokydamasis mokykloje ėmėsi savo verslo – skraidydavo į Turkiją ir iš jos parsigabendavo įvairių prekių. Neįgaliu jis tapo 1998 m. dėl durtinės stuburo traumos: „Nebuvau koks chuliganas, bet taip jau nutiko, kad kartą prie baro įsivėliau į muštynes ir gavau smūgį peiliu.“
Po sužeidimo gulėdamas ligoninėje sakė sau, kad netrukus gyvenimas susitvarkys ir jis vėl galės vaikščioti, kaip iki tol.
Išėjęs iš ligoninės vyko gydytis į Maskvą – jo teta buvo surinkusi informacijos apie ten buvusio cirko artisto Valentino Dikulio įkurtą kliniką. Jis pats patyrė traumą, paskui pagijo ir ėmėsi gydyti kitus. Žadėjo ir Aivarą pastatyti ant kojų, bet per mėnesį nepasiekė jokio rezultato, tad vaikinas nusprendė toliau neleisti pinigų.
Kitoje Maskvos gydymo įstaigoje jis už 100 dolerių pasidarė magnetinio rezonanso tyrimą ir su jo rezultatais kreipėsi į neurochirurgą. „Tas gydytojas man aiškiai parodė, kad nervas stubure yra visiškai nutrauktas. Ir tada galutinai nepraradau vilties, rašiau vienam garsiam profesoriui į Šveicariją, bet ir jis atsakė, kad man vaikščioti neįmanoma“, – prisiminė pašnekovas.
Pripažinti sau, kad nevaikščios, jam buvo labai skausminga. Tuo metu atrodė, kad gyvenimas baigėsi. Juolab, kad gyveno šeštame aukšte ir į lauką išeiti negalėjo – taip ir gyveno, nuo visko užsidaręs.
Lūžis įvyko maždaug po 1,5 metų, kai Aivaras nuvyko į neįgaliųjų stovyklą. „Pamačiau, kad pas vieną kartu gyvenusį vaikiną atvyko mergina, kitas, būdamas neįgalus, gebėjo vairuoti mašiną. Žodžiu, pamačiau, kad jie gali gyventi ir nevaikščiodami. Pasakiau sau, kad ir aš turiu taip gyventi“, – atsiminė jis.
Kad gyventų normalų gyvenimą, pasak Aivaro, neįgaliajam būtini trys dalykai: vežimėlis, automobilis ir darbas.
Vežimėlį ir automobilį jis įsigijo, o darbą susirasti pasirodė sudėtinga. Pirmiausia ėmėsi internetu prekiauti mobiliųjų telefonų aksesuarais, dėkliukais ir elementais.
Visgi norėjosi kažkokios stabilesnės veiklos, taigi kartu su partneriu įsteigė mobiliųjų telefonų taisyklą. Taisykloje jis darbuojasi ir dabar, iš viso jau 15 metų.
„Technika, visoks krapštymasis man patiko nuo seno, tad ir taisyti telefonus man patinka. Netingiu važiuoti į darbą, nes žinau, kad žmonėms reikės mano pagalbos“, – sakė Aivaras. Kartais močiutėms jis pataiso telefoną ir nemokamai, jei nereikia brangių papildomų detalių.
Pats jis tapo aistringu mobiliųjų telefonų kolekcionieriumi ir turi didelę jų kolekciją. Brangiausias jos egzempliorius, veikianti pirma „Nokia“, kainavo 400 eurų.
Susipažindamas neatskleidė, kad turi negalią
Aivaro asmeninis gyvenimas nėra toks stabilus, kaip profesinis. Jis prieš trejus metus išsiskyrė, o susituokęs buvo dvejus metus. Aivaro žmona vaikščioti galėjo.
Šiuo metu jis turi sveiką septyneriais metais jaunesnę draugę iš Baltarusijos, vardu Katia. Su ja susipažino internetu beveik prieš metus. Prisipažino, kad pradžioje Katiai nerašė, kad yra neįgalus: „Man norėjosi, kad ji pirmiausia pamatytų, jog aš esu normaliai bendraujantis vyras, kaip ir visi. Kad sėdžiu vežimėlyje, jai pranešiau vėliau, kai jau buvome nemažai bendravę „Viber“ programėle.“
Tą sužinojusi Katia visai neišsigando, priešingai, leido suprasti, kad jau nori su juo susitikti, užuot bendravusi vien internetu. Nuo tada pasimato dažną savaitgalį.
Aivaras pagalvoja ir apie tai, kad gal vertėtų su drauge apsigyventi kartu, tačiau skubotų sprendimų priimti jis nelinkęs – gal todėl, kad turi estiško kraujo, nori viską gerai apmąstyti (be to, dar turi lietuviško ir rusiško kraujo).
Pasvajoja Aivaras ir apie gražią naują šeimą. O ar norėtų turėti vaikų? „Šiais laikais tai tikrai įmanoma ir pastebiu, kad tarp mano pažįstamų savotiškai madinga tapo susilaukti vaiko sėdint vežimėlyje“, – atsakė.
Daug apsimetėlių ir šarlatanų
Savarankiškas Aivaras tapo palyginus nesunkiai. Galbūt prisidėjo tai, kad jis toks buvo nuo mažens: jo motina mirė, kai jam buvo šešeri, ir jis augo pas senelius, o tėtis kartais jį aplankydavo. Dabar gyvena vienas pirmame namo aukšte, jo negaliai pritaikytame būste.
Aivaras pastebi, kad kai kurie neįgalieji liūdesio ar protestų fazėje užtrunka daug ilgiau, negu jis, ir tiesiog negyvena normalaus gyvenimo. O kai kurie gyvena iliuzijomis ir vis ieško būdų pagyti.
Vyras pastebėjo: „Ypač Rusijoje yra daug klinikų, kurios atrodo rimtos ir solidžios, už didelę kainą daug žada, tačiau pažadų neištesi. Dabar vis siūlomas gydymas kamieninėmis ląstelėmis, bet nežinau nei vieno ligonio, kuriam tai būtų padėję. Gal koks paralyžiuotas žmogus po tų procedūrų ir pradėjo judinti vieną pirštą, bet kažin, ar tai verta visų jo santaupų?“
Jis pats nė nenorėtų klibinkščiuoti besiramstydamas ramentais – vežimėliu ten, kur reikia, atsiduria daug greičiau.
Nebijo kelionių į egzotiškas šalis
Aivaras patikino, kad šiais laikais į lėktuvą patekti neįgaliesiems nesudėtinga. O viešbučių reikia papildomai užklausti, ar jie tikrai pritaikyti neįgaliesiems – kai kurie viešbučiai tą nurodo, nors iš tikrųjų taip nėra. Kartą Tenerifėje negalėjo vežimėliu įvažiuoti į viešbučio dušą, ir personalas šią problemą išsprendė, tiesiog išimdamas duris.
Į itin ekstremalias situacijas kelionėse Aivaras nebuvo patekęs. Nejauku buvo keliauti į Madagaskarą, nes tuo metu kaip tik per televiziją prasidėjo kalbos, kad ten siautėja maras ir yra didelė grėsmė užsikrėsti. Kaip ir buvo rekomenduojama, keliautojų kompanija prisipirko kaukių, vaistų, bet šalyje nepamatė nei vieno žmogaus su kauke, tik lėktuve ją dėvėjo vienas išsigandęs turistas.
Ypač gerbiami neįgalieji pasijuto Tailande – ten visi žmonės norėjo jiems padėti, su jais fotografavosi. Taksistai net susibarė, kam atiteks teisė juos vežti. „Pagalvojau, gal jie Tailande turi kokį nors gerbiamą lamą, sėdintį vežimėlyje, kad ir mus taip vertina“, – nusišypsojo patyręs keliautojas.
Ir Lietuvoje gyventi jam ir jo likimo draugams tampa vis paprasčiau – seniau vežimėlyje sėdintį žmogų lauke pamatyti buvo labai neįprasta, nes jie sėdėdavo užsidarę namuose, o dabar jų jau neretai sutiksi, nes jie palengva tampa normalia visuomenės dalimi.
