Dabar Danas yra sprinteris ir Europos vicečempionas. Pernai rugpjūtį Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate Berlyne 100 metrų jis įveikė per 11,19 sekundės ir pagerino savo asmeninį rekordą.
Danas sportavo nuo paauglystės. Bėgiojo mokyklos varžybose, treniravosi, mėgino ir sprintą. Baigęs mokyklą įstojo į Karo akademiją, nors vaikystėje svajonės buvo kitokios.
Danas norėjo tapti virėju, tačiau nemėgo tvarkytis virtuvėje. „Įstojau į Karo akademiją, kur nereikia būti švariam ir puodų ten nebūna“, – juokėsi Danas.
Karininku lengvaatletis ruošėsi būti nuo mokyklos laikų – lankė jaunųjų šaulių būrelį, važiuodavo į stovyklas. Vos sulaukęs pilnametystės įstojo į krašto apsaugos savanorių pajėgas.
„Tai buvo mano svajonė. Mačiau save kaip šerną, kuris laksto per miškus, kemsynus ir su savo kolektyvu vykdo užduotis. Mačiau save kaip karininką, vedantį savo būrį per pratybas“, – pasakojo Danas, turintis atsargos leitenanto laipsnį.
Po studijų praėjus vos mėnesiui jo planai ir svajonės sudužo į šipulius. Danas pateko į motociklo avariją ir nuo to laiko nebevaldo dešinės rankos.
Tačiau jei ne sportiškas kūnas, gyvenimą pakeitusi avarija galėjo turėti daug baisesnių pasekmių. Dėl stiprių raumenų traumų nebuvo tiek daug, kiek galėjo būti.
„Tikrai neverkiau kamputyje. Galbūt mano tėvai ir aplinkiniai išgyveno dėl manęs, bet jie žino, kad esu tas, kuris stumia save į priekį, traukia iš visų situacijų ir siekia geriausio rezultato“, – atviravo lengvaatletis.
Po avarijos prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Visos dienos buvo kaip iššūkiai, bet Danas per daug neliūdėjo – jis per didelis optimistas.
„Jei yra problema, yra dvi galimybės – gali ją išspręsti arba negali. Ką darau aš? Sprendžiu, kiek galiu, o ranka galiu padaryti tiek, kiek sveikas žmogus, ar net daugiau“, – tikino Danas.
Jeigu negali pakeisti situacijos – pakeičia požiūrį į ją.
„Jau 5 metus esu traumuotas – tai trumpas laikotarpis, žmonės praleidžia daugiau laiko rinkdamiesi, ką apsirengti. O aš turiu tokią problemą, kad visiškai turėjau pakeisti savo gyvenimą. Visos dienos buvo iššūkiai, savęs išbandymas – pirmiausia batą užsirišti, dar ką nors padaryti.
Bet pamenu, kad buvo tik viena diena, kai jaučiausi blogai. Buvo riešo trauma, eilinė operacija, kai pagalvojau: liūdnoka.
Bet liūdna buvo todėl, kad buvau vienas, o ne dėl traumos“, – šypsojosi sprinteris.
Nors pats mąstė pozityviai, aplinkinių žvilgsniai kartais vėrė kiaurai.
Tačiau Danas įsitikinęs – jis niekuo ne prastesnis už kitus.
„Labiausiai aplinkinių žvilgsnius pajuntu paplūdimyje, kur nieko nepaslėpsi po apranga.
Žmonės gali mane vertinti pagal išvaizdą, bet jei eidamas į baseiną padarau salto, jie gali sakyti: „Opa, geras!“
Ir tada mane vertina pagal tai, ką aš darau gerai. Aš neleidžiu savęs vertinti pagal negalią.
Esu protingas, išsilavinęs žmogus, noriu save realizuoti varžydamasis“, – sakė Danas.
Galiausiai į Dano gyvenimą grįžo sportas. Po traumos persikėlus gyventi į Kauną vyrui pritrūko veiklos ir jis vėl norėjo save kur nors realizuoti.
Taip jis atrado neįgaliųjų sportą – naršydamas internete sužinojo apie paralimpinį čempioną Mindaugą Bilių, parašė jam ir susitarė susitikti.
„Į susitikimą atsinešiau startukus, apsiaviau, prabėgau stadione. Jis palinksėjo galva ir pasakė: „Darom“, – šypsojosi sprinteris.
Pasibaigus reabilitacijai prasidėjo treniruotės ir pirmieji pasiekimai. Per pirmąjį startą Lietuvos neįgaliųjų čempionate Danas pasiekė Lietuvos neįgaliųjų rekordą.
„Tai buvo paskata toliau varžytis. Aišku, buvo problemų – vis patirdavau kojų traumas. Plyšdavo raumuo, spazmuodavo. Atsistodavau prie starto linijos ir galvodavau: po pirmo žingsnio arba suklupsiu, arba nubėgsiu iki finišo“, – pasakojo Danas.
Vėliau lengvaatletis persikėlė į Vilnių, prisijungė prie kitų negalią turinčių atletų ir daug treniravosi, tačiau jam kažko trūko.
Nors jautė, kad parako dar turi, traumos vis kartodavosi, o rezultatai negerėjo. Tuomet kelyje pasirodė dar vienas žmogus, patikėjęs Danu.
„Užsirašiau į nemokamą seminarą pas sporto medicinos gydytoją Kęstutį Linkų. Būna žmonių, kuriais tiki. Ir Kęstutis taip viską išaiškina, kad net nekyla abejonių.
Po seminaro atvykau į privačią konsultaciją. Papasakojau, kad sportuoju, kokie mano pasiekimai. Esu dėkingas, kad K.Linkus tapo mano idėjiniu vadovu, – pamatė mane ir pasakė: „Danai, aš prisidėsiu prie tavo rekordo“, – prisimena lengvaatletis.
Tuomet prasidėjo ilgos treniruotės, bėgimai Lietuvos čempionatuose. Kojos stiprėjo, Danas jautė, kad konkurencija Lietuvoje nedidelė, o ambicijos vis augo.
Taip prieš metus Danas susipažino su dabartiniu savo treneriu, buvusiu vienu greičiausių Lietuvos sprinterių Martu Skrabuliu. Kaip Danui jau buvo įprasta, ėmėsi iniciatyvos, parašė jam laišką ir išdėstė savo norus.
„Praėjusių metų spalio mėnesį atėjau į kiečiausių ir stipriausių Lietuvos sprinterių treniruotę. Man tai buvo labai nauja ir aš buvau sužavėtas.
Jeigu palyginčiau tai su krepšiniu, tai lyg nuo mergaičių kiemo komandos būčiau perėjęs į NBA“, – žavėjosi Danas.
Tačiau ir pačiam treneriui tai buvo iššūkis. Įpratęs dirbti su sveikaisiais, dabar jis turėjo perprasti, kaip veikia neįgalaus sportininko kūnas.
„Tai buvo iššūkis. Kai žmogus nebevaldo kurios nors kūno dalies, kai ji būna didesnė ar mažesnė, pasikeičia visas svorio centras, judesys tampa kitoks. Reikėjo gilintis į fizikos dėsnius“, – pasakojo M.Skrabulis.
Treniruodamasis su juo Danas įstojo ir į pajėgiausią Lietuvoje lengvosios atletikos kubą „Cosma“. Varžybose dalyvaudavo ir su sveikaisiais atletais, vis gerino rekordus.
O praėjusių metų rugpjūtį Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate Berlyne Danas tapo vicečempionu. 100 metrų nubėgo per 11,19 sekundės ir pagerino savo asmeninį rekordą.
„Man tai labai didelis laimėjimas. Gal kitiems tai įprasta kaip kasdienis dantų valymas, o man tai buvo kažkas nesuvokiamo, nes su komanda ir treneriu Martu mažiau nei per metus sugebėjome iš traumuoto atleto, kuris bėgiojo Lietuvoje, pakelti kartelę iki tiek, kad galėtume ne tik dalyvauti Europos čempionate, bet ir užimti 2-ąją vietą“, – šypsojosi Danas.
Šiuo metu savo grupės reitingų lentelėje pasaulyje Danas užima 11-ąją vietą, o Europoje yra antras.
„Kiek girdžiu panašių sėkmės istorijų, niekas niekada netiki, kad taip gali būti, bet viskas įmanoma. Reikia tik tikėti ir daryti – tada planai pildosi.
Sakoma, kad sportininkams reikia ugnelės. Neįgaliųjų sporte ugnelė yra daug didesnė.
Turi perlipti savo negalią ir įrodyti kitiems, kad gali daryti gerus darbus, siekti rezultato. Aplenkdamas sveiką žmogų aš jo nepažeminu.
Aš jam suteikiu motyvacijos: velnias, šitas vienarankis mane aplenkė, reikia pasistengti“, – juokėsi sprinteris.
Artimiausiuose Dano planuose – šiemet vyksiantis pasaulio čempionatas. Vėliau – svajonė patekti į Tokijo paralimpines žaidynes.
„Tai būtų vienas rimtesnių laimėjimų, po kurio galėčiau užsidėti koją ant kojos ir pasiimti pieno kokteilį. Žinoma, noriu ne tik patekti ir dalyvauti – trokštu prasibrauti į finalą“, – svajoja Danas.
Sprinterio galimybes geriausiai mato jo treneris. Nors kartu dirba tik metus, Danas jau viršijo visus užsibrėžtus lūkesčius.
„Kiekvieno sportininko didžiausia svajonė – olimpas. Turime planus, kaip to siekti, bet Danui dar reikia augti ne tiktai kaip atletui, jis turi pasiruošti ir psichologiškai.
Džiaugiuosi ne tik jo rezultatais, bet ir juo kaip žmogumi. Jis yra labai geras pavyzdys visiems ir tikrai geras žmogus“, – sakė Dano treneris M.Skrabulis.
Sportas – ne vienintelė Dano aistra. Studijų laikais jis susidomėjo fotografija. Nusipirko fotoaparatą, bet tai buvo tik hobis.
Po avarijos Danas nusprendė įkurti fotografijos studiją ir dabar teikia profesionalaus fotografo paslaugas.
Ir tai dar ne viskas. Niekur nedingo ir Dano aistra motociklams. Juo labiau tam pačiam motociklui, sportininko gyvenimą apvertusiam aukštyn kojomis.
„Pradžioje buvo šiokia tokia dvejonė, ar tikrai norėčiau. Bet kai vasarą mieste girdžiu, kaip atskrieja ir prazvimbia motociklas, man tas garsas yra kaip buliui raudona vėliava. Aš suklūstu – tai polėkis ir saviraiškos būdas“, – šypsojosi sprinteris.
Draugai padėjo suremontuoti motociklą, o praėjusio spalio pabaigoje Danas jau spėjo juo pasivažinėti Aukštadvario kartodromo trasoje.
Nors išgirdę apie tai daugelis žmonių nustemba, Dano aistros motociklams neužgniauši.
„5 metai, 2 savaitės ir 2 dienos praėjo greitai. Sakiau, kad sugrįšiu“, – taip pasakė Danas, vėl atsisėdęs ant motociklo.
Vasario 16 d. „Lietuvos ryto“ televizija kviečia žiūrėti geriausių 2018 m. Lietuvos neįgaliųjų sportininkų apdovanojimus.
