Po šių operacijų Tadas gali vaikščioti, tačiau kairiąją ranką valdo sunkiai. Dėl neįgalumo vyro vaikystė buvo paženklinta skaudinančių patyčių, tačiau šiandien jis mėgaujasi gyvenimu ir nors negali valdyti kairiosios rankos, tai jam visiškai netrukdo dirbti.
„Visada siekiu užsibrėžtų tikslų, tačiau ne ką mažiau man rūpi padėti kitiems. Gerumas yra lyg bumerangas. Esu tikras, kad jis grįš tada, kai man jo labiausiai reikės. Jaučiuosi gerai žinodamas, kad galėjau padėti išspręsti kažkieno problemas“, – sako į gyvenimą optimizmo pilnomis akimis žvelgiantis T. Vaičiulis, savo gerais darbais užkrečiantis ir kitus.
Tačiau apie viską – iš pradžių.
Grūdinančios pamokos prasidėjo dar vaikystėje
Pirmąsias skaudžias patirtis dėl negalios T. Vaičiuliui teko išgyventi dar pradinėje mokykloje, kur klasės draugai jį užgauliodavo ir pravardžiavo. Vyras pasakoja, kad nepasiduoti jam padėjo artimųjų palaikymas ir optimistiškas požiūris į gyvenimą.
„Galiu pasidžiaugti tvirtais lyg kumštis santykiais su broliu. Jis visada mane užstodavo, jei reikėdavo – apgindavo. Lygiai taip pat ir aš jį. Nepalūžti padėjo ir tėvų palaikymas. Be to, nuo darželio laikų turiu geriausią draugą pasaulyje. Dažniausiai sunkiais momentais užtekdavo su juo pasišnekėti, nuveikti ką nors smagaus ir aš pamiršdavau nuoskaudas – pasaulis vėl nusidažydavo šviesiomis spalvomis. Tiesą pasakius, aš viską mėgstu kaupti: kolekcionuodavau ir nuoskaudas, o tada pasislėpdavau nuo visų ir tiesiog išsiverkdavau, išliedamas susikaupusias emocijas, ir toliau džiaugdavausi gyvenimu. Laikui bėgant išmokau vieną pamoką – nekreipti dėmesio į nemalonias aplinkinių replikas dėl savo negalios, kurių, beje, ilgainiui tik mažėjo“, – pasakoja T. Vaičiulis.
Atrodytų, pagalbos ranka neįgaliesiems yra ištiesiama dažniau, nei tai daro patys turintieji negalią, bet tik ne Tado atveju. Vyras pasakoja, kad noras padėti kitiems atėjo dar vaikystėje ir šiandien jis padeda ne tik bičiuliams, bet ir užsiima savanoriška veikla.
„Kai buvau 10-metis tikybos mokytoja pasiūlė sudalyvauti prevencinėje tabako, alkoholio ir narkotikų akcijoje. Tai ir buvo pirmoji mano pažintis su savanoryste. Vėliau savanoriška veikla užsiėmiau ir dvasinės pagalbos centre, kur padėdavau vaikams. Šiek tiek vėliau mokiau žmones dirbti kompiuteriu, o šiuo metu turėdamas laisvo laiko savanoriauju įvairiuose renginiuose: festivaliuose, krepšinio rungtynėse. Man kur kas smagiau mėgautis renginiu, kai esu prie jo prisidėjęs“, – pasakoja T. Vaičiulis.
Savo teigiamomis emocijomis Klaipėdoje gyvenantis T. Vaičiulis dalijasi ir parduotuvėje „Rimi“, kur dirba kasininku.
„Pamenu, vos pradėjus darbuotis šioje įmonėje vyko metinis darbuotojų vertinimas. Manęs klausė, kokie yra mano tikslai šiame darbe. Ilgai nesvarstęs atsakiau: kokybiškai aptarnauti klientus ir padėti kitiems kasininkams, jei iškyla problemų. Galiu pasidžiaugti, kad šiandien šis mano noras yra išsipildęs: dirbu pirmuoju kasininku ir galiu pagelbėti tiek klientams, tiek kolegoms“, – džiaugiasi T. Vaičiulis.
Nors Tadas negali valdyti kairiosios rankos, tai jam visiškai netrukdo dirbti kasininku, o iš klientų piktų replikų vyras sako nesulaukiantis.
„Žmonės su negalia neturėtų užsisklęsti savyje. Nereikėtų baimintis, kad esame šiek tiek kitokie, nei visi. Bendrauju su žmonėmis kaip su lygiais, o jie su manimi – taip pat. Jei neįgalieji užsidarys namuose, jie praleis galimybę patirti daugybę nuostabių dalykų gyvenime. Juk svarbiausia yra džiaugtis gyvenimu“, – įsitikinęs T. Vaičiulis.
Aptarnaujant klientus T. Vaičiuliui svarbiausia padaryti juos laimingus, jei tą akimirką jie tokie neatrodo.
„Visuomet atkreipiu dėmesį į ateinančius apsipirkti. Jei klientas atrodo nukabinęs nosį, stengiuosi jį prajuokinti ir pakelti subjurusią nuotaiką. Mėgstu pašmaikštauti, juk laimingi klientai yra puiki motyvacija, skatinanti judėti į priekį. Toks jau esu, vertinu savo darbą ir noriu jį puoselėti“, – pasakoja T. Vaičiulis.
Žemiškos svajonės
Jeigu Tadui reikėtų papasakoti apie įsimintiniausią dieną darbe, jis išskirtų tą kartą, kai vienas pirkėjas pametė piniginę su pluoštu pinigų, o darbuotojai ją rado ir padėjo į seifą.
„Piniginę atgavęs žmogus už radybas siūlė mums pinigų, tačiau mums užteko matyti laimingą jo veidą“, – prisimena T. Vaičiulis.
Kai T. Vaičiulis atitrūksta nuo darbų ir savanoriškos veiklos, skaito knygas ir keliauja.
„Pasaulio pažinimas man labai svarbus, todėl turiu tradiciją kiekvienais metais aplankyti vis kitą pasaulio kampelį. Tai padeda atitrūkti nuo kasdienybės. Iš kelionių grįžtu pailsėjęs ir vėl galiu kibti į darbus. Dar viena jauki tradicija, kurią puoselėju jau šešerius metus iš eilės, – plaukimas baidarėmis su bičiuliais“, – pasakoja pašnekovas.
Na, o jei T. Vaičiuliui reikėtų apibūdinti savo svajonių dieną, ji atrodytų absoliučiai žemiškai.
„Turėčiau namą, šeimą ir vaikų. Norėčiau turėti galimybę palepinti vaikus – visiems drauge atsipūsti, išvažiuoti pailsėti ir tiesiog džiaugtis vienas kito draugija ir buvimu kartu“, – sako jis.
