Šalies neįgaliųjų lengvosios atletikos rinktinėje Mažylio pravardę gavęs 203 centimetrų ūgio milžinas neatsitiktinai vadinamas viena didžiausių Lietuvos vilčių artėjančiose 2020 metų Tokijo paralimpinėse žaidynėse.
Andrius nuo vaikystės buvo judrus, tačiau niekada nemanė, kad užaugęs taps profesionaliu sportininku ir skins pergales tarptautinėje arenoje. Susišluoti daugybės medalių nesutrukdė ir nuo gimimo turima negalia.
Vieno Andriaus peties sąnarys nevisiškai išsivystęs, dėl to vyras negali iki galo iškelti rankos, turi mažiau jėgų, o judesiai yra riboti.
„Ranka daug kur trukdo. Negaliu iškelti dešinės rankos, jos pakelti į šoną, ji neišsitiesia per alkūnę. Stengiuosi, štangą stumdau specialiose staklėse, kuriose nereikia vaikščioti pirmyn atgal. Bet bėgimams, šuoliams tai netrukdo, nes su kojomis viskas gerai“, – sakė lengvaatletis.
Aktyvi veikla nuo pat vaikystės Andriui padėjo šiek tiek palengvinti negalią. Anksčiau vieną ranką jis laikydavo labai arti pritraukęs prie kūno, tačiau dėl fizinio aktyvumo ji ėmė labiau išsitiesti. Dabar daug kas net nepastebi jo negalios, kol pats apie tai neužsimena.
Ir mokykloje patyčių Andriui sulaukti neteko.
„Užaugau Kuršėnuose, man tikriausiai pasisekė turėti tokius draugus, kurie nekreipė dėmesio į mano negalią, be to, ir praeivių nemalonių žvilgsnių nesulaukdavau. Žinoma, mokykloje būdavo, kad priėjęs nepažįstamas vaikas paklausia, kodėl mano ranka taip pritraukta, bet paaiškindavau, kad taip yra nuo mažens, ir suprasdavo. Tokių patyčių kaip kreivarankis nesu išgirdęs“, – patikino lengvaatletis.
Andrius nuo vaikystės su draugais žaisdavo krepšinį ar spardydavo futbolo kamuolį, tačiau su profesionaliu sportu gyvenimo nesiejo.
„Aišku, visada buvo svajonių. Lankiau futbolą, gal ten norėjau ko nors pasiekti, bet vėliau mečiau. Su draugais žaisdavome tinklinį, krepšinį, nes vakarais būdavo užsiėmimai. Nebuvo reikalo eiti į lengvąją atletiką, juolab kad aš buvau stambus, ne bėgikas. Gal treneriai matė, kad turiu negalią, todėl ir nesiūlė“, – atsimena Andrius.
Tad nenuostabu, kad baigęs mokyklą Kuršėnuose jis daug nesvarstė ir nusprendė toliau mokytis visiškai su sportu nesusijusios specialybės.
„Sugalvojau stoti į Klaipėdos socialinių mokslų kolegiją. Kaip tik atsirado nauja profesija – tarptautinis verslas. Mokslus baigiau puikiai“, – pasakojo Andrius.
Vėliau nebuvo lengva rasti darbą: „Įgijau vadybininko kvalifikaciją, bet niekas nenorėjo priimti be praktikos ir įgūdžių. O iš kur jų gauti?“ – retoriškai klausė lengvaatletis.
Vis dėlto Andrius darbą rado ir vadybininku išdirbo bene dvejus metus, kol prieš ketverius metus susipažino su treneriu Deimantu Jusiu ir nusprendė išbandyti neįgaliųjų lengvąją atletiką. Nors ne tik aplinkiniai, bet ir pats Andrius į neįgaliųjų sportą žiūrėjo nepatikliai.
„Iš pradžių apie sėkmę negalvojau, bet vilčių suteikė pirmas pasirodymas treneriui. Pirmąkart rankoje laikydamas rutulį ir mesdamas iš vietos pasiekiau vieną Europos normatyvų. Ėmiau dalyvauti varžybose, atsirado pasitikėjimas, kad galiu kažką padaryti“, – šypsojosi Andrius.
Dabar lengvaatletis jau gali džiaugtis krūva medalių. Pirmosios pergalės atkeliavo dar 2016 metų Europos neįgaliųjų čempionate. Čia jis pelnė auksą rutulio stūmimo ir bronzą ieties metimo rungtyse.
Pastaruosius medalius Andrius parsivežė iš 2018 metų Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionato – auksą ieties metimo ir bronzą rutulio stūmimo rungtyse.
Nors profesionalus sportas užima beveik visą Andriaus gyvenimą, jaunas vyras atranda laiko ir krimsti mokslus. Šiuo metu jis studijuoja Šiaulių universitete kūno kultūros ir sporto edukologiją.
Pabaigęs mokslus Andrius svajoja būti treneriu ir padėti kitiems neįgaliesiems.
„Noriu pats pradėti treniruoti, susirasti auklėtinių ir juos paruošti – nebūtinai, kad taptų čempionai. Bandysiu ieškoti neįgalių sportininkų ir padėti jiems pamėgti sportą“, – planais dalijosi vyras.
Siekti tikslų ir sporto aukštumų Andrių skatina ir šeima.
„Šeima, draugai džiaugiasi, skatina sportuoti. Jei varžybos transliuojamos internetu, ir pusbroliai atvyksta pas tėvus ar namuose stebi ir palaiko“, – pasakojo lengvaatletis.
Andrius treniruotėse dažnai šaukiamas ne vardu, o pravarde. „Kai pradėjau sportuoti, kartą treneris pajuokavo: „Mažylis.“ Taip ir prilipo“, – juokėsi 203 centimetrų ūgio lengvaatletis.
Per treniruotes galima pastebėti neįprastą kontrastą.
Andrius treniruojasi kartu su lengvaatlečiu Egidijumi Valčiuku, kurio ūgis – vos 133 centimetrai. Tačiau lengvaatlečiai vienas kitą vadina broliais.
„Žmonėms labiausiai įstringa, kad aš treniruojuosi su Egidijumi. Kai einame kartu, jiems tai kelia šypseną. Atsimenu, Europos čempionate 6 valandą ryto atėjo dopingo kontrolės darbuotojai. Su Egidijumi dalinomės vienu kambariu. Jo paklausė: „Tu Andrius?“
„Ne, tuoj pažadinsiu“, – atsakė jis. Ir atėjau aš, beveik dvigubai didesnis. Tie žmonės sutriko“, – juokėsi Andrius.
Abu sportininkus treniruoja vienas geriausių Lietuvos neįgaliųjų trenerių D.Jusys.
Kalbėdamas apie Andrių jis negailėjo gerų žodžių ir sakė tikintis, kad didžiausi atleto pasiekimai – dar ateityje.
„Jis yra vienas iš kandidatų į paralimpines žaidynes. Tikimės pasiekti sporto viršūnes. Per dvejus metus rutulio stūmimo rungtyje jis metru pagerino asmeninį rekordą – tai yra daug.
Tokiais tempais einant prognozuojami labai aukšti rezultatai, net galėtume pasvajoti apie prizines vietas paralimpinėse žaidynėse“, – vylėsi treneris.
Andrius neslėpė, kad kartais po treniruočių nusvyra rankos – nei rutulys, nei ietis neskrenda taip, kaip norėtum, nors įdedama daug jėgų.
„Būna dienų, kai ateini pilnas jėgų, bet numeti tiek, kad toli net iki asmeninio geriausio rezultato. Tuomet visokių minčių kyla, ką aš darau“, – atviravo lengvaatletis.
Tačiau kaipgi viską mesi, jeigu esi vadinamas viena didžiausių Lietuvos vilčių artėjančiose Tokijo paralimpinėse žaidynėse? Ir asmeninės ambicijos to neleistų daryti.
„Visada turiu tokį tikslą ir svajonę: jeigu tapčiau paralimpiniu čempionu, norėčiau, kad kiti sektų mano pėdomis.
Noriu parodyti tokį rezultatą, kad ateinančioms kartoms tektų pasistengti.
Be to, labai motyvuoja treneriai – jie iš manęs daug tikisi.
Tai skatina dirbti. Ir šeima, ir draugai palaiko, tai irgi įpareigoja treniruotis ne vien dėl savęs, bet ir dėl aplinkinių, Lietuvos“, – šypsojosi lengvaatletis.
Lietuvos garbę Andrius apgynė jau ne sykį – net du kartus tapo Europos čempionu. Ir žmonės gatvėje jį pradeda atpažinti.
„Jei Kuršėnuose nueinu į parduotuvę ar dar kur nors, žmonės sako: „Sveiki, čempionas atėjo.“
Aš nepratęs prie tokių kalbų, nejaukiai pasijuntu, tačiau malonu, kad pažįsta“, – kuklinosi Andrius.
Sportas ir mokslai šiuo metu užvaldę Andriaus galvą ir širdį. Apie šeimos planavimą jaunas vyras dar nesvarsto. Nors laisvalaikiu mėgsta būti su draugais, vasaroti prie jūros, sporto iš galvos niekaip negali išmesti.
„Sportas visada mintyse. Atsigulęs prieš miegą pagalvoju, ką galėčiau daryti vienaip ar kitaip. Vis tiek yra noras siekti tikslo, net ir gimus turint tokius duomenis. Ko negaliu padaryti sveikųjų sporte, gal kada nors pasieksiu tarp neįgaliųjų. Noriu tapti geriausias“, – ryžtingai kalbėjo A.Skuja.
Vasario 16 d. „Lietuvos ryto“ televizija kviečia žiūrėti 2018 metų geriausių Lietuvos neįgalių sportininkų apdovanojimus.
