Stuburą susilaužęs kaunietis pribloškė gydytojas savo elgesiu

Kai Ramūnas Verbavičius (32 m.) pernai iš Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionato Berlyne grįžo pasipuošęs spindinčiu sidabro medaliu, niekas tuo per daug nesistebėjo. Vyro artimieji ir draugai visada žinojo, kad sportas yra Ramūno kraujyje ir jį lydėjo nuo mažų dienų. Tačiau prieš dešimt metų niekas nenutuokė, kad didžiausias savo pergales šis kaunietis skins neįgaliųjų sporte.

Ilgas dienas reabilitacijoje Palangoje Ramūnui praskaidrindavo draugai – nuolat atvažiuodavo aplankyti, o studijų kolegos atskrisdavo net iš Švedijos.<br>Lietuvos paralimpinio komiteto nuotr.
Ilgas dienas reabilitacijoje Palangoje Ramūnui praskaidrindavo draugai – nuolat atvažiuodavo aplankyti, o studijų kolegos atskrisdavo net iš Švedijos.<br>Lietuvos paralimpinio komiteto nuotr.
R.Verbavičius gyvena vedamas tikslo patekti į 2020 metų Tokijo paralimpines žaidynes.<br>Lietuvos paralimpinio komiteto nuotr.
R.Verbavičius gyvena vedamas tikslo patekti į 2020 metų Tokijo paralimpines žaidynes.<br>Lietuvos paralimpinio komiteto nuotr.
 R.Verbavičius.<br>Lietuvos paralimpinio komiteto nuotr.
 R.Verbavičius.<br>Lietuvos paralimpinio komiteto nuotr.
Ieties metikas R.Verbavičius (kairėje) pernai iš Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionato Berlyne grįžo pasipuošęs spindinčiu sidabro medaliu.<br>Lietuvos paralimpinio komiteto nuotr.
Ieties metikas R.Verbavičius (kairėje) pernai iš Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionato Berlyne grįžo pasipuošęs spindinčiu sidabro medaliu.<br>Lietuvos paralimpinio komiteto nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Jan 26, 2019, 10:01 PM

Negailestinga likimo korta Ramūnui iškrito 2009-aisiais, kai neseniai savarankišką gyvenimo kelią pradėjusiam ir Švedijoje studijavusiam jaunuoliui per atostogas sporto salėje Kaune lūžo stuburas.

„Visi tikėjosi, kad po traumos nebegalėsiu pažiūrėti į štangą, bet aš visiems sakau: kuo susirgai, tuo ir gydykis“, – nusišypsojo lengvaatletis.

Būdamas paauglys Ramūnas su draugais pradėjo lankytis sporto salėse – treniruotis, kilnoti svarmenis. „Jei kokį mėnesį nepasportuodavau, imdavau sapnuoti štangą“, – prisimena jis.

Tuo metu didelių tikslų sporte Ramūnas neturėjo. Baigė mokyklą, Kaune krimto miškininkystės mokslus, o vėliau magistrantūros studijas nusprendė tęsti Švedijoje. Tačiau kartą į Lietuvą grįžus žiemos atostogų Ramūno gyvenimas apvirto aukštyn kojomis.

„Nenorėjau prarasti fizinės formos, tad net per atostogas nesustodavau.

Tą kartą irgi nuėjau į sporto salę, bet patyriau traumą“, – pasakojo Ramūnas.

Atliekant pritūpimus su štanga įstrigo įrenginys, ir Ramūnas nebegalėjo iš jo išsivaduoti.

„Viena koja nikstelėjo, kita koja iš paskos ir trenkiausi į žemę su dideliu svoriu“, – liūdnai prisimena sportininkas.

Ramūnas susilaužė stuburo slankstelį ir nuo tada negali vaikščioti. Po traumos buvo ilga ir brangi reabilitacija. Vyras dėjo visas pastangas, išleido krūvą pinigų tikėdamasis, kad kada nors vėl pavyks atsistoti ant kojų.

„Aš gal po poros savaičių, kai vaistai išgaravo, jau prašiau, kad į palatą atneštų svarmenis. Kai apgijo randai, tada juos ir atnešė. Viena kineziterapeutė pamatė, kad du svarmenis po 10 kilogramų į vieną ranką paėmęs kilnoju, bicepsus treniruoju, ir kitai gydytojai pasakė: „Žiūrėk, ką tavo pacientas išdarinėja.“

Noras sportuoti niekur nedingo. Nuo ryto iki vakaro bandydavau kojas atgaivinti. Visi aplink sakydavo, kad nematė tokio užsispyrusio žmogaus. Bet dabar mano sąžinė rami – išbandžiau viską, o kas išėjo, tas išėjo“, – sakė lengvaatletis.

Nors dabar Ramūnas šypsosi ir iš gyvenimo stengiasi pasiimti kuo daugiau, laikotarpis po traumos buvo labai sunkus.

„Nenorėjau su niekuo šnekėti ta tema, bet visi vis klausdavo: „Kaip tavo kojos? Ar vaikščiosi?“ Stengiausi išvengti tokių temų, nes buvo sunku. Tokioje situacijoje atsidūręs žmogus turi pats, be kitų nuomonių piršimo suprasti, kad reikia kažkaip gyventi“, – sakė lengvaatletis.

Ir Ramūnas gyveno, o ilgas dienas reabilitacijoje Palangoje praskaidrindavo draugai – nuolat atvažiuodavo aplankyti, o studijų kolegos atskrisdavo net iš Švedijos.

„Aš nuo pat pradžių nė karto neverkiau ir nedejavau savo šeimai ar draugams. Tiesiog užsispyręs ir su šypsena dirbau. Tikėjausi, kad viskas bus gerai. Man daug davė tai, kad draugai neišsilakstė, – jų gal net padaugėjo“, – šypsojosi Ramūnas.

Patyręs traumą vyras nebegalėjo tęsti studijų Švedijoje, todėl magistrantūros mokslus baigė tuomečiame Aleksandro Stulginskio universitete Lietuvoje. Sportininkas pripažįsta, kad buvo labai sunku susitaikyti su tuo, jog visas gyvenimas, kurį kūrė Švedijoje, ėmė ir sugriuvo.

Bet 2014 metais Ramūnas vėl sutiko trenerį Joną Burakovą, kuris jį su draugais treniravo paauglystėje. Treneris pasiūlė išbandyti neįgaliųjų lengvąją atletiką. Ramūnas iki tol net nežinojo, kad toks dalykas egzistuoja.

Atėjęs į maniežą Kaune jis sutiko ir paralimpinį čempioną Mindaugą Bilių, su kuriuo susipažino dar būdamas reabilitacijoje Palangoje. M.Bilius tuo metu taip pat gydėsi neseniai patirtas traumas.

Paragintas abiejų Ramūnas vėl pradėjo sportininko kelią. Ir sportas gyvenimui suteikė prasmės.

„Sportas man davė tikslą – užsibrėžiu pasiekti aukštų pergalių, tuomet gyvenimas smagesnis. Jeigu ne sportas, būčiau ėjęs dirbti monotoniško darbo, o dabar keliauju po pasaulį, siekiu įdomesnių tikslų.

Sportas didelių aukų nereikalauja. Tiesiog reikia prisiversti nueiti bent į pirmą treniruotę ir pabandyti. O kai pirma užkabina, nori ir antros, ir trečios. Be to, čia bendrauji su šalia sportuojančiais sveikais žmonėmis, ir gyvenimas linksmesnis pasidaro“, – patikino sportininkas.

Sportas padeda sustiprėti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai.

Tai labai prisideda ir prie neįgaliųjų integracijos. Nors žmonės į neįgaliuosius žiūri šiek tiek kreivai, svarbiausia į tai nekreipti dėmesio.

„Neįgalų padaro ne vežimėlis, o kliūtys. Išvažiuodavau kur nors su draugais ir sakydavau, kad jie gali nors ir su snargliu po nosimi eiti, į juos niekas nekreips dėmesio, nes visos akys bus įsmeigtos į mane. Taip ir būdavo, bet dabar to jau nebepastebiu. Bet vis tiek žinau, kad žiūri kaip į ufonautą“, – teigė Ramūnas.

Pats į savo negalią jis kartais žvelgia su šypsena. Lengvaatletį kurį laiką treniravęs M.Bilius tikino, kad iš savo negalios Ramūnas iš tiesų sugeba ir pasijuokti.

„Man labai patinka su juo bendrauti. Atsimenu, kartą paskambinau jam: „Sveikas, Ramūniuk, ką veiki?“ Jis atsakė: „Nieko, guliu.“ Paklausiau jo: „Tai kiek gali gulėti?“ O tas atšovė: „Vaikščioti negaliu, tai ir guliu“, – juokėsi M.Bilius.

Po traumos svarbu neužsidaryti savyje ir nepradėti savęs gailėtis. Taip neturėtų elgtis ir šalia esantys žmonės.

„Kai po operacijos atsikėliau, šalia buvo draugai, giminės. Visi šypsojosi, buvo geros nuotaikos ir neverkė. Kaip tik sakė, kad viskas bus gerai. Gal tai ir davė postūmį, kad viskas bus gerai.

Svarbiausia žmogui po traumos nerodyti gailesčio, nes tai jį sužlugdo. Dabar man sveikieji skambina pasiguosti, kaip jiems blogai, o ne atvirkščiai“, – juokėsi lengvaatletis.

Ramūnas džiaugiasi, kad kai patyrė traumą, nuo jo nenusisuko nė vienas draugas. Priešingai – jų atsirado daug daugiau.

O kai kurie kartais pamiršta, kad su vežimėlyje sėdinčiu vyru reikėtų elgtis atsargiau.

„Kartais erzina, kai su draugais nueiname į klubą, – jie su manimi elgiasi kaip su žaisliuku. Visi pradeda stumdyti, tampyti, šokdinti po visą aikštelę. Iš to entuziazmo kartais net iš vežimėlio išmeta. Prieš kurį laiką teko būti koncerte, tai viena draugė turėjo ginti, nes visi tampė mane“, – juokėsi Ramūnas.

Merginų dėmesio jaunas vyras irgi neatsigina, nors pats šiuo klausimu kalbėti kuklinasi.

„Nesu koks Bradas Pittas, kad neatsiginčiau, bet draugių tikrai buvo ne viena – jos nesibaidė vežimėlio. Viskas dėl to normalu – draugauji, išsiskiri, vėl draugauji. Šiuo metu draugės neturiu“, – neslėpė jis.

Dabar Ramūnas profesionaliai treniruojasi Lengvosios atletikos manieže Kaune. Su juo sportuoja disko metimo pasaulio čempionas Andrius Gudžius, Lietuvos čempionė ieties metikė Liveta Jasiūnaitė, daugkartinė įvairių varžybų nugalėtoja Indrė Jakubaitytė. Buvimas tarp sveikųjų Ramūnui irgi labai padeda.

„Garsių vardų čia daug, bet jie mane priėmė paprastai. Neatrodė, kad yra žvaigždės, o aš – kitoks. Bendraujame kaip lygūs, pasijuokiame – smagu čia sportuoti“, – patikino lengvaatletis.

Prieš metus jis pradėjo dirbti su nauju treneriu Albinu Miliausku, kuris yra treniravęs pasaulio čempioną A.Gudžių. Tuomet pradėjo gerėti rezultatai, o ilgos treniruotės davė saldžių vaisių.

Pernai rugpjūtį vykusiame Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate Berlyne R.Verbavičius iškovojo sidabro medalį ieties metimo rungtyje. Nors vicečempiono titulas džiugina, rezultatai galėjo būti geresni.

„Treniruočių metu rezultatai buvo geresni, bet koją pakišo psichologija. Pasirodo, toks dalykas yra ir šioje srityje reikia dirbti.

Aišku, būtų neprošal sporto psichologas, kurio dabar neturime“, – svarstė lengvaatletis.

Šiuo metu Ramūnas stumdo rutulį ir mėto ietį, o anksčiau buvo išbandęs ir disko metimą. Svarbiausia jam – išbandyti kuo daugiau rungčių ir atrasti save.

O kol kas lengvaatletis gyvena vedamas vieno tikslo – pagerinti savo asmeninius rezultatus, sustiprėti psichologiškai ir kuo geriau pasirodyti šiais metais vyksiančiame pasaulio neįgaliųjų čempionate. O tuomet – patekti į 2020 metų Tokijo paralimpines žaidynes.

Vasario 16 d. „Lietuvos ryto“ televizija kviečia žiūrėti 2018 metų geriausių Lietuvos neįgalių sportininkų apdovanojimus.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Oponentai“: svilinančios kainos – ką daro ir ko nepadaro valdžia?