Dabar, kai žiūri per televiziją Olimpines žaidynes, Julia kaskart apsipila ašaromis. Ji galvoja apie tai, kad ir pati galėjo tapti nemažai pasiekusia sportininke – trenerės jai žadėjo puikią ateitį – tačiau pradėjo bėgti iš treniruočių ir nuėjo šunkeliais. Ir taip susigadino savo gyvenimą. Tiesa, dabar (jau ne pirmą kartą) galvoja, kad pagaliau pavyko jį susitvarkyti.
Savo dramatiško gyvenimo istoriją Julia pradeda pasakoti paprastai: „Mano vaikystė buvo normali. Tiesa, mane ir seserį augino močiutė, bet mes visko turėjome, ji dėl mūsų labai stengėsi. Kartais ir griežčiau paauklėdavo, diržą paimdavo, bet sovietiniais laikais tai buvo įprasta. Turėjome ir trečią seserį, tačiau ji įvaikinta Prancūzijoje. Mama mūsų neaugino, nes buvo priklausoma nuo alkoholio, o tėtis mirė nuo su alkoholio ir narkotikų, kai man buvo treji.“
Tiesa, Julia ir jos sesuo savo mamą vis tiek mylėjo ir slapta nuo močiutės eidavo jos aplankyti į rūsį, kur ji tuo metu gyveno, nunešdavo jai maisto. Su mama ji palaiko ryšius ir dabar. Toji turi daug bėdų dėl kelis dešimtmečius vartojamo alkoholio – yra ir kalėjime sėdėjusi, ir sveikatą visai susigadino, patyrė ne vieną traumą. Julios seserys (toji, kuri buvo išvežta į Prancūziją, vėliau kitas dvi susirado socialiniuose tinkluose) problemų su priklausomybėmis neturi, o ji nejučia pasekė mamos pėdomis.
Julia pasakojo: „Viskas prasidėjo, kai buvau penkiolikos. Lankiau lengvąją atletiką, man gerai sekėsi, bet labai pavargdavau. Mesti lengvosios atletikos močiutė neleido, tad pradėjau bėgti iš treniruočių.“
Tą laiką ji pradėjo leisti su pažįstama mergina. Ji jau turėjo vaikiną, kuris prekiavo amfetaminu ir merginoms jo pasiūlė. Netrukus po to Julia pradėjo rūkyti žolę, po to jau rūkė heroiną, vėliau jo ir susileisdavo. Žino, kad toji mergina, per kurią pirmą kartą paragavo narkotikų, vėliau atsidūrė stotyje, o ji pati tam, kad turėtų pinigų narkotikams, bandė vogti.
Tuo metu Julia mokėsi vienuoliktoje klasėje. Ji suprato, kad daro nesąmones ir nesugeba pati su savimi susitvarkyti. Močiutei apie tai prasitarti bijojo, bet pasisakė mamai. Ši pasakė močiutei, o toji išsiuntė Julią gydytis į kliniką Vilniuje, Gerosios Vilties gatvėje, iš kur ji buvo išsiųsta į reabilitacijos centrą Ukmergės rajone. Ten susipažino su būsimuoju savo pirmo vaiko tėvu.
Išėjusi iš reabilitacijos centro ji kartu su juo apsigyveno ir netrukus pastojo. O taip pat abu vėl pradėjo vartoti narkotikus – vadinamąją „širkę“. „Tada man kažkas pasakė, kad laukiantis vaiko narkotikų vartoti negalima. Tuomet pradėjau gydytis metadono programoje, ir vaiko tėvas irgi gydėsi, bet vėliau neatsilaikė. Tuomet išsigandau, kad šalia jo ir aš galiu palūžti, ir, kai mūsų dukrytei buvo gal 7 mėnesiai išvažiavau gyventi pas močiutę...“, – pasakojo Julia.
Nuo tada, kai laukėsi pirmagimės, Julia narkotikų nebevartoja, tačiau juos metusi įniko į alkoholį. Kaip tai nutiko? „Dukros tėvą aš labai mylėjau, paskui jį vis bėgiojau, o jis vis būdavo Gerosios Vilties gatvėje su kitais žmonėmis, besigydžiusiais metadono programoje. Jie ten vis stoviniuodavo, kažką gurkšnodavo. Taigi vis eidavau ten ir lūkuriuodavau, kad jį sutikčiau. Kad nebūtų liūdna laukti, susipažinusi su jo bičiuliais pradėjo išgėrinėti.“
Na, o išgėrusi kartais ir po kelias dienas namo negrįždavo – jos močiutė, kuriai dabar kiek daugiau nei 70 m., netrukus tapo oficialia jos dukrytės globėja. Dabar mergaitei jau 10 metų, Julia ją nuolat lanko.
Netrukus ji susipažino su savo antrojo vaiko tėvu. Ne kartą pakartojo, kad tas vyras buvo rimtas, nes turėjo darbą. Dar jis turėjo ir priklausomybę nuo alkoholio – savaitgaliais jų namuose nuolat vykdavo vakarėliai, be to, išgėręs tas vyras buvo linkęs įsivelti į muštynes.
Pora buvo sulaukusi ir socialinių tarnybų dėmesio. Kai susilaukė vaikelio, jis iš Julios buvo paimtas dar gimdymo namuose ir perduotas į Kūdikių globos namus. Pradžioje moteriai sakyta, kad jis paimamas trims mėnesiams, ir žadėta, kad vaikas bus atiduotas, jei ji ir jos vyras susitvarkys savo gyvenimą: išsinuomos butą, jis oficialiai dirbs, ji bendraus su psichologais ir socialine darbuotoja.
Moteris teigė: „Mes viską taip ir darėme, posėdis po trijų mėnesių įvyko, ir mums sakė: „Jūs viską gerai darot, bet terminą pratęsim“. Taip jį tęsė, tęsė iki teismo, aš pradėjau prarast viltį, kad vaikas grįš pas mus, ir pradėjau gerti. O tada teisme pasakyta, kad mums metams apriboja tėvystės teises. Tada iškart padavėme apeliaciją, ir po jos tėvystės teises mums atėmė visiškai.“
Julia teigia, kad tai buvo blogiausias jos gyvenimo įvykis. Tuo metu ją apėmė didžiulė neviltis, na, ir ji pradėjo gerti kasdien, daugiau nei bet kada iki tol.
Kai tuo metu žvelgdavo į veidrodį, jai atrodė, kad viskas gerai, bet dabar, žiūrėdama į to laikotarpio nuotraukas, mato, kad jos veidas buvo sutinęs.
Kadangi jos sūnus, kuriam dabar yra šešeri, netrukus buvo įvaikintas, ji neturi jokių žinių apie tai, kaip jam sekasi.
Prieš 2,5 metų močiutė su socialine darbuotoja, matydama, kad situacija visai prasta, šiaip taip įkalbėjo Julią vykti į krikščionišką reabilitacijos centrą Kaune. „Sutikau tik dėl močiutės, galvojau, kaip nors ištversiu ten 3 mėnesius, o vėliau grįšiu pas vaiko tėvą. Tačiau tame centre man pradėjo patikti, jame susipažinau su Dievu“, – pasakojo moteris.
Taip pat ji ten susipažino su savo trečiojo vaiko tėvu Jevgenijumi, besigydžusiu nuo priklausomybės nuo narkotikų.
Po reabilitacijos dar grįžo pas savo antrąjį gyvenimo draugą, su kuriuo iš viso praleido aštuonerius metus. Tuo metu jie planavo vestuves. „Bet tada susimąsčiau apie tai, kad visas mano gyvenimas su juo bus beviltiškas – jis alkoholio mesti nenorėjo, jaučiau, kad su juo gyvendama aš vėl pradėsiu gerti... Be to, jis buvo netikintis, o aš atradau tikėjimą ir man tai buvo svarbu“, – prisiminė ji.
Taigi ryžosi su tuo vyru išsiskirti ir tuojau po to tapo pora su Jevgenijumi. Tiesa, besilaukdama vaiko su juo negyveno – porą mėnesių glaudėsi pas močiutę, vėliau pakliuvo į Moterų krizių centrą, kur ją apėmė depresija, baimė dėl ateities, ir ji vėl porą savaičių vartojo alkoholį.
Tada Jevgenijus jai pasiūlė kreiptis į reabilitacijos centrą „Naujas gyvenimas“, kuris jiems labai padėjo. „Man rodos, šis pavadinimas tikrai teisingas – jie ne vienam žmogui, taip pat ir man, padėjo pradėti naują gyvenimą. Šioje bendruomenėje jaučiu didelį palaikymą ir supratimą, žinau, kad čia mane priims tokią, kokia esu. Sulaukiau psichologinės pagalbos, bet vien jos man nepakaktų – man tikrai padeda tai, kad žinau, jog mane myli Jėzus Kristus. Kiekvieną sekmadienį su kitais bendruomenės nariais einu į bažnyčią – jeigu to nepadarau, man ateinančią savaitę kažko trūksta. Be to, dabar, kai mane apima neigiamos emocijos, aš galvoju, dėl ko jos kilo, analizuoju situaciją, o seniau tokiais atvejais neišvengiamai griebdavausi butelio. Dabar išmokau su stresu susidoroti ir be jo“, – sakė moteris.
Tiesa, susilaukus trečiojo vaiko Julios dar laukė du teismo posėdžiai, kuriuose buvo svarstyta, ar trečiasis vaikas gali likti su ja. Pirmajame posėdyje tuo suabejota, į antrąjį buvo pakviestas „Naujo gyvenimo“ vadovas Marijus Balčiūnas, jis moterį užstojo, ir vaikas liko su ja. Tiesa, iškelta sąlyga, kad gyvenamosios vietos neturinti moteris su kūdikiu turi gyventi „Carito“ Motinos ir vaiko globos namuose, kur ji bus prižiūrima, o ne nuomojamame bute, kaip planavo. Vaiko tėvas gyvena reabilitacijos centre netoli Vilniaus, jie kelis kartus per savaitę susitinka.
Julia prisipažįsta, kad globos namuose gyventi jai nelabai patinka, nes ten susirinkusios skirtingos moterys, „kiekviena su savo tarakonais“, be to, joms nelengva tvarkyti visą pastatą, kaip kad liepiama. Bet ji tikina, kad prie priklausomybių tikrai negrįš.
Julia tiki, kad jos gyvenimas pagerės, kai susituoks su Jevgenijumi ir apsigyvens visi trys kartu. Tiesa, tuoktis jie galės tada, kai jis išsiskirs su savo pirmąja žmona. Su ja vaikų jis neturėjo ir savo pirmagimiu sūneliu labai džiaugiasi.
Kai dabar Julia pajunta, kad ją apima neigiamos emocijos, ji pasimeldžia arba pažiūri į savo mielą sūnelį ir sako sau, kad dėl jo tikrai nepalūš.
***
Julia ir Jevgenijus šiuo metu yra savanoriai, raginantys žmones aukoti „Naujo gyvenimo“ steigiamo moterų krizių centro remontui, tiksliau, stogo keitimui. Jų kvietimą padėti pamatysite čia
