Itin spalvinga praeitis
Kovo viduryje laisvės atėmimo įstaigos vartai atsivers 48 metų moteriai iš Kauno, Panevėžio pataisos namuose kalėjusiai 16 metų.
Lygiai trečdalį amžiaus ji praleido už grotų. Išeis į niekur, gyvenimą pradės nuo nulio.
Ši moteris – itin spalvinga asmenybė: šešis kartus tekėjusi, turinti 6 vaikus, ne visų jų susilaukusi nuo oficialių sutuoktinių. Be kitų nusikaltimų, kaunietė buvo teista ir už žiaurią grupinę žmogžudystę.
Prieš įkvėpdama laisvės oro nuteistoji „Panevėžio kraštui“ sutiko papasakoti savo klystkelių istoriją.
Rūpėjo išgirsti, ar bausmė pakeitė moters požiūrį į gyvenimą, ko ji gailisi, dėl ko apgailestauja, kaip yra nusprendusi gyventi dabar?
Kalėti buvo lengviau nei vaikų namuose
Kalėjimo darbuotojai mus veda į pasimatymų kambarį.
Gelsvai dažytos, pienių pūkais išpieštos sienos, minkštų žaislų pilna lentyna, dvi nedidelės sofos, keli plastikiniai stalai su kėdėmis, spalvotų vaikiškų baldų komplektas patalpą daro gan jaukią. Pro duris įeina tvirto sudėjimo tamsiaakė juodaplaukė.
Žiniasklaidos atstovai ir nuteistoji pasirašo dokumentus apie bendradarbiavimą. Įkalintoji sutinka atskleisti savo pavardę ir fotografuotis. Ji yra Rima Krikvienė.
„Koks skirtumas, viena nuotrauka daugiau ar mažiau?“ – sako moteris ir paaiškina, kad pataisos namuose ji buvo aktyvistė, jau yra patekusi į spaudą su rankdarbiais ir tuomet, kai padarė didžiausią verbą.
Rima pati pasisiūlo pozuoti prie lango grotų – tai jai taip simboliška.
Panevėžio pataisos namuose ji kalėjo tris kartus. Ilgiausią bausmę gavo už paskutinį nusikaltimą – žmogžudystę.
„Viršininkai tikriausiai žegnojasi, kad kuo greičiau išeičiau, buvau jiems rakštis. Nors man asmeniškai sėdėti buvo lengva, prie visų pritapau, žinojau, kas galima ir ko negalima: nebūti skundike, neišduoti draugo, dalytis su vargšu. Per visus metus nė karto nekonfliktavau su likimo sesėmis. Čia gyvent buvo lengviau nei vaikų namuose“, – palygina ji.
Įkalintam nereikia vitaminų?
Rima laisvės neidealizuoja. Ir nepeikia ilgamečiu prieglobsčiu buvusio kalėjimo. Ir nežada gyventi taip, kad nebetektų sėsti į belangę.
„Čia man kaip namai. Čia daugiau pragyvenau nei laisvėje. Kaip galiu pataisos namų atsižadėti, sakyti, kad negrįšiu? Gal ką su mašina nudaušiu? O gal matysiu, kad laisvėje niekas nesiseka, teks daryti nusikaltimą ir grįžt atgal“, – rėžia ji.
Čia pat priduria, kad vėl atsidurti už grotų nėra taip paprasta, kaip iš šalies atrodo, už pavogtą uogienės stiklainį niekas į kalėjimą nesodins.
„Čia patekti nelengva, reikia, kad policija tave jau žinotų, kokį pusmetį būtų stebėjusi“, – ji aiškina, kaip niekas neskubės „suteikti“ valdiškos pastogės.
Rima tikina, kad atsidūrusi laisvėje ji visomis išgalėmis ims kovoti už nuteistųjų teises ir laisves. Jos nuomone, dabar šioje sferoje yra daug neteisybės. Esą jei žmogus pažeidė įstatymus, laisvės atėmimas jau yra pakankama bausmė, kam jį dar kankinti prastu, normuotu maistu, sodinimu į karcerį.
„Štai ir šiandien kažkokių pamėlynijusių dešrelių atvežė, kaip tokias valgyt? Kvaila, kad vaisių ir daržovių nusipirkimą vietinėje parduotuvėje riboja. Ką, įkalintam nereikia vitaminų?“ – esama tvarka piktinosi Rima.
Nesibodės ir pašantažuoti
Moteris pasakoja, kad ją, čia kalinčią, lankė visi šeši vaikai. Artėjant laisvei kai kurie užsiminė, klausė, gal motina norėtų gyventi pas juos.
„Pasakiau – ne. Aš išeinu į laisvę, o ne sėsti savo vaikams ant kupros“, – sako Rima.
Ji jau yra numačiusi, kad važiuos gyventi į reabilitacijos centrą Kauno rajone. Ten gaus pastogę, bet už ją teks mokėti, tad iš anksto pasirūpino darbu.
Kaip galėjo tai padaryti būdama už grotų?
„Turėjau draudžiamų daiktų – telefoną, susiradau vaikystės draugę, ta surado darbą. Nuo kovo vidurio jau eisiu dirbt“, – Rima gyvenimo pradžios kelią jau susidėliojo.
Tiesa, būsimas darbdavys dar nežino, kad ji atvyks tiesiai iš kalėjimo. O jei išsigąs ir nepriims?
„Turės priimti. Kalbama, kad dabar visuomenė yra tolerantiška, o įstatymai kalinius gina. Jei darbdavys atsisakys priimti todėl, kad kalėjau, rašysiu lygių galimybių kontrolieriui dėl diskriminacijos. Galėsiu ir pašantažuoti“, – Rima tikina, kad nesileis skriaudžiama, mokės atsilaikyti.
„Mano batų jie neapsiavę“
Moteris neslepia, kad laisvė ją ir šiek tiek baugina. Daug kas pasikeitę, pasikeitusi ir visuomenė, neaišku, kaip pavyks į ją integruotis, sako, nesuprantanti šiandieninių žmonių mentaliteto.
Apie pokyčius susidarė nuomonę iš spaudos ir televizoriaus, tie dalykai kalėjime buvo prieinami.
„Teisingumo ministerija nesugalvojo, kaip paleisti nuteistuosius. Ateina „sroko“ galas, atsidaro durys ir atsiduriu gatvėje tik su 160 eurų kišenėje. Tiek pinigų per šešiolika metų, 5 procentai nuo uždarbio, įplaukė į mano kaupimo fondą. Praktiškai viską teks pradėti nuo nulio“, – kalba Rima.
Lėšų neturėjimas moterį irgi nemenkai baugina.
Prieš kurį laiką spaudoje buvo pasirodžiusi žinutė, kad po 16 metų nelaisvės Rimai pagaliau atsivers kalėjimo durys ir kad ji tos minutės ne tik laukia, bet ir bijo. Internete pasipylė komentarai. Juos atspausdintus artimieji perdavė moteriai į kalėjimą.
„Komentatoriai rašo: „Ko tu bijai? Padėsi ką į pavėsį ir vėl sėdėsi.“ Nei jie buvo mano batus apsiavę, nei už mane gyveno, nei žino ką apie nusikaltimus“, – skaitytojų reakcijomis piktinosi Rima.
Mėgęs mergaites į sandėliuką nusivest
Rima pasakoja savo gyvenimo istoriją.
Gimė ir iki 8 metų augo Kaune, turėjo vyresnę ir jaunesnę seseris. O tada jų motinai atėmė motinystės teises ir visas tris išvežė į Marijampolės vaikų internatą.
Gyvenimas ten buvo daug kartesnis nei su girtuokliais tėvais.
Vasaros buvo kaip katorga, mažus ir jau ūgtelėjusius vaikus išsidalydavo žmonės kaip darbo jėgą, siųsdavo daržų ravėti ir kitų ūkio darbų dirbti.
„Internate dirbo nepilnamečių inspektorius Juozas, jis mėgo mergaites į sandėliuką nusivest. Visos tą siaubą patyrėm, turėjom priprasti. Jei visos mergaitės iš tų vaikų namų papasakotų apie seksualinę prievartą, tai būtų baisu“, – sako ji.
Pasiskųsti nebuvę kam. Auklėtojos apie tai žinojusios, tad pabandžiusios ką sakyti mergaitės sulaukdavo ne užuojautos, o pylos.
„Vaikų santykiai internate buvo hierarchiniai. Čia, kalėjime, nebuvo taip baisu kaip ten“, – tikina moteris.
Valstybė jai neištiesė pagalbos rankos
Sulaukusi 15 metų Rima internatą paliko. Atsidūrė Kauno profesinėje technikos mokykloje mokytis dažytojos ir tinkuotojos specialybės.
Pasak jos, toje įstaigoje mokėsi gatvių chuliganėliai ir vaikai iš asocialių šeimų. Patekusi į tokią socialinę terpę, ji irgi klystkeliais nuėjo.
Būdama 17-os jau sūpavo kūdikį. Iš mokyklos bendrabučio teko grįžti pas girtuoklę motiną, nes nebuvo kur gyventi.
Rima tikina iš valstybės negavusi jokio kraičio, nors pagal tuomečius įstatymus vaikų namų auk-lėtiniams savarankiško gyvenimo pradžiai skirdavo tam tikrą pinigų sumą ir duodavo butą.
„Man juokinga, kai teisme sako: „Valstybės vardu teisiama, valstybei esi skolinga.“ Nieko aš jai neskolinga, nes nieko ji man nedavė. Kur ta valstybė buvo, kai vaiknamy prievartavo, kai buvo sunku? Niekuo nepadėjo!“ – aiškina moteris.
Rima nė neabejoja, kad galėjo nugyventi visai kitokį gyvenimą, jei jai laiku būtų buvusi ištiesta pagalbos ranka.
„Vyresnioji sesuo mokėsi pedagoginiame institute, jaunėlė tapo virėja, nė viena su kriminaliniu pasauliu nesusidėjo. Aš irgi turėjau gerą galvą, galėjau mokytis, bet papuoliau ne į tą draugiją“, – sako ji.
Atsiskleidė prekeivės talentas
„Tais laikais Kaune galėjom laisvai spekuliuot. Į trasą ėjo šubos, batai, megztiniai. Turėjau didelį prekeivės talentą“, – Rima pasakoja, kad pagal specialybę nedirbo, o ėmėsi nelegalios, tačiau daug pelningesnės veiklos.
Spekuliacijai savų investicijų net nereikėjo. Tereikėjo surasti pirkėją ir nuvesti jį ten, kur sandėliuojami deficitai. Pirkėjų atvažiuodavo net iš Rusijos.
„Kailinius parduodi už 1000 rublių, šeimininkui atiduodi 450, o likusieji tavo. Mokėjai suktis – daug uždirbai“, – pasakoja kaunietė.
Tik susikurti gerovės iš tų didelių uždarbių nepavyko.
„Kai esi internato vaikas, nemoki apsipirkti – akys mato, visko reikia: magnetofono, firminių džinsų, basučių su kamščiamedžio padu, „šustro“ vežimėlio vaikui. Taip uždarbį ir išleidi“, – aiškina Rima.
Turtingas gyvenimas truko neilgai, 1991 metais Rima pirmą kartą pateko į kalėjimą už finansinius nusikaltimus. Tikina, kad prisiėmė kito žmogaus kaltę. Buvo nubausta 2,5 metų. Jos vaiką paėmė į vaikų namus.
Išėjo greičiau, pritaikius amnestiją. Prisistatė pas motiną. Ta jau buvo nestipri, gulėjo ligos patale.
„Prašiau, kad priregistruotų, ta nesutiko, pasakė, kad butą paliks jaunėlei dukrai, ji tada kaip tik baigė vidurinę“, – paaiškina Rima.
Ką, ją nėščią daužys?
Rima gavo darbą „Fredos“ baldų kombinate, tik ten užsibuvo trumpai.
„Norėjau pavogti sekciją, kombinate visi vogė“, – situaciją aiškina ji.
Darė kaip visi: ant ratukų susidėjo sekcijos detales ir viską apipylė šiukšlėmis, tačiau akyli sargai vagilę pagavo. Tą dieną buvo atleista.
Darbo paieškos nuvedė į tuometės Žemės ūkio akademijos šiltnamius. Tuomet ji jau turėjo 3 vaikus.
„Dirbau ir gyvenau ramiai, kol neužėjo bzichas, pripjoviau sugyventinį. Kai sėdau, buvau nėščia, laukiausi ketvirto vaiko“, – kalba pašnekovė.
Pasak moters, nusikaltimo scena niekuo neypatinga, tiesiog jai, nėščiai, vyras trinktelėjo.
„Galvoju, ką, mane nėščią daužysi? Nuėjau į virtuvę, pasiėmiau peilį ir bedžiau į pilvą. Jį iš karto operavo, o mane išvežė į areštinę. Gavau 3,5 metų. Sūnų pagimdžiau čia, Panevėžyje“, – ramiai pasakoja nuteistoji ir tikina, kad abu tada buvo blaivūs.
Dėl trijų vaikų jai buvo atimtos motinystės teisės. Sužalotasis vyras išgyveno ir, pasak Rimos, dabar dar gyvas tebėra.
Su svetimais neištvėrė
Rima didžiuodamasi aiškina, kad tai jos dėka moterų kalėjime atsirado atskiras motinos ir vaiko blokas.
Sėdusi antrą kartą į kalėjimą ji žinojo Baudžiamojo kodekso pataisą, kad kalėjime kūdikis su motina turi teisę augti iki trejų metų. Rima ėmėsi žygių, rašė raštus ir derėjosi su tuomečiu įkalinimo įstaigos vadovu.
„Pažadėjau padaryti patalpose remontą, kad tik leistų gyventi su vaiku“, – pasakoja ji.
Kai blokas buvo įrengtas, tuoj atsirado ir daugiau nuteistųjų su kūdikiais, tad patalpos nestovėjo tuščios.
Visos bausmės Rima neatsėdėjo, buvo paleista lygtinai.
Išeinančiai su kūdikiu iš kalėjimo pagalbos ranką ištiesė organizacija „SOS vaikai“. Atvažiavo moteris ir Rimą išsivežė į „Sos vaikai“ sodybų kompleksą prie Vilniaus, ten gyveno kelios šeimynos.
Rimai buvo patikėta rūpintis 12 našlaičių. Šeimynų mamos virė valgį, skalbė, melžė sodybos karves, ravėjo savus daržus, žodžiu, turėjo gyventi kaip viena darni šeima.
Rima turėjo viską, ko reikia gyvenimui: stogą, maisto, drabužių, visad galėjo būti su savo vaiku, bet tokį gyvenimą ištvėrė tik metus.
„Nuvažiavau sesers aplankyt, o ji pasijuokė, ko ten dirbu labdaringai su svetimais vaikais“, – prisiminė paskatą dingti iš šeimynos.
Tiesa, trijų prarastų vaikų ji susigrąžinti nebandė.
„Du teistumai, buvau be gyvenamosios vietos registracijos, neturėjau jokio šanso, dar baiminausi, kad ir ketvirto vaiko neatimtų“, – aiškina moteris.
Kalėjimo kodeksą išmoko visam gyvenimui
Naują gyvenimą Rima bandė pradėti kaime, griebėsi įvairių veiklų.
„Vaiknamio vaikai moka išgyvent. Pyniau krepšius, dariau vainikus, batus taisiau, išmokau siūti“, – vardija ji.
Daug ir sunkiai dirbusi, bet uždarbis buvęs menkas, tad sumanė važiuoti į Kauną.
„Ten lengviau, neoficialiai galėjai bet kur įsitaisyti“, – teigia kalinė.
Sesuo prašė nevažiuoti, bijojo, kad sutiks senus draugus ir vėl pasuks šunkeliais.
Taip ir buvo – Kaune įtraukė buvusių pažįstamų būrelis.
„Yra nerašytos kalėjimo taisyklės, aš jų laikausi visą gyvenimą. Teistam negali pasakyt, kad neturi, privalai dalintis. Visus sėdėjusius ir sėdinčius aš laikau savo broliais ir sesėmis, negaliu atsisakyti jiems padėti“, – savitą kodeksą aiškina pašnekovė.
Kaune Rima apsigyveno pas pirmojo vyro draugą.
Tada, be kalėjime gimusio sūnaus, ji jau buvo pagimdžiusi dvynius, vienas jų – neįgalus. Vyriškis ją į savo namus priėmė su visais vaikais.
Nusikalsti Rima nespėjo, į kalėjimą grįžo „už uodegą“ – kadangi buvo paleista lygtinai, privalėjo be pareigūnų žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir nuolat registruotis nuovadoje. Išmovusi į Kauną ji visas pareigas užmiršo, tad buvo grąžinta į kalėjimą atlikti likusios bausmės.
Vadino Kauno meška
„Grįžau pas sugyventinį po metų ir 3 mėnesių, vaikus buvo priglaudusi tokia Irena.
Jų man neatidavė, sakė: pirma įsikurk, apsiprask, darbą susirask. Ir nesiveržiau jų iš karto pasiimti, kur būčiau dėjusi? Vaikai pas ją taip ir liko“, – pasakoja Rima.
Moteris laisvėje išbuvo 4 metus, dirbo kepykloje, siuvykloje.
„Paslydo“ per Jonines. Pakvietė kompanija kartu švęsti. Ten išvydo matytą veidą, prisiminė, kad tas vyras jai nemažai skolingas.
„Aš jį smarkiai primušiau, bet jis buvo gyvas, rytą jį kitas žmogus pasmaugė. O byloje viską sudėjo į vieną, išėjo, kad mes trise, dvi moterys ir vyras, jį dvi dienas kankinome, kandžiojome ir badėme. Spauda rašė, kad Kauno meška – tai aš turėjau tokią pravardę – užmuštajam ausis apkandžiojo. Dabar esu nuteista už žmogžudystę, nors savo rankomis nieko nenužudžiau“, – išvedžioja pašnekovė.
Rima neslepia, kad tuomet buvo įspūdingo stoto, svėrė 93 kilogramus, o išgerti svaigalų gebėjo gerokai daugiau nei bet kuris vyras.
Po nusikaltimo Rimos kraujyje buvo rasta net 4,76 promilės alkoholio. Girti buvo ir nusikaltimo bendrai, ir 186 centimetrų ūgio auka.
„Tiek išgėrę vyrai be sąmonės būna, o aš ėjau savo kojom, tokio pajėgumo bobelka buvau“, – šypteli pasakotoja.
Kokio velnio ten ėjo
Pasisuka kalba apie gailėjimąsi ir gailestį. Ar negaila nužudytojo? Kodėl jį, primuštą, dar reikėjo smaugti?
„Negi iš dyko buvimo, taip be niekur nieko žmogų užmuši?“ – bemaž retoriškai klausia Rima.
„Jei būčiau liepusi palikti ramybėje, anas jam nieko nebūtų daręs, bet aš jo nesustabdžiau“, – moteris paaiškina, kokį didelį autoritetą toje kompanijoje turėjo.
Kad būtų vaizdžiau, situaciją lygina su tarakonų naikinimu laiptinėje, kai visi kaimynai trokšta to paties – atsikratyti parazitų.
„Tas mūsų lavonas – lyg noras panaikint tarakonus“, – lygina ji.
Paklausta apie sąžinės priekaištus Rima atkerta: „Čia nė karto nebuvau numirusi, nebuvau savigraužos gniaužtuose, nežinau, kas yra depresija.“
Rima turi vienintelį priekaištą sau: kokio velnio ėjo ten, kur nereikia.
Apkandžiojo pareigūnę
Rima oficialiai sako tekėjusi 6 kartus. Nors mūsų teisės aktai leidžia tik 4 santuokas, kaunietė rado būdų, kaip apeiti įstatymus.
Moteris primena, kad vaikai gimė nebūtinai nuo legalių sutuoktinių, jos gyvenime būta ir ne vieno sugyventinio.
Keturis kartus Rima tekėjo ir tris kartus skyrėsi kalėdama Panevėžio pataisos namuose.
Visi sutuoktiniai buvo teisti. Šeštasis jos vyras, su kuriuo susituokė prieš 4 metus, dabar sėdi Alytaus pataisos namuose už žmogžudystę. Bausmė – 9 metai nelaisvės.
„Su pirmu išsiskyriau, kad ėmė vartot narkotikus, su antru – kad akcentavo, kiek mokėjo už dovaną man. Kas čia per bajeriai? Trečias pasimatyme sugebėjo mane išduot su draugės seserim, ketvirtas jaunas numirė“, – santuokų iširimo priežastis vardija ji.
Būna, kad laisvėje moterys per visą gyvenimą antros pusės nesusiranda, o čia, būnant kalėjime, pavyksta užmegzti pažintis ir ištekėti. Kokiu gi būdu?
„Sunkiai, bet gaudavau telefoną“, – moteris neslepia, kad pažeidinėjo kalėjimo tvarką.
Per telefoną ji neteko ir teisės į lengvatas ir amnestiją.
Nusikaltimo bendrininkė sėdėjo toje pačioje kolonijoje, bet buvo paleista pirma laiko lygtinai, kol padarė naują nusikaltimą ir grįžo.
„Man nepriklausė išėjimas, aš budinčiai pareigūnei įkandau į ranką, kai ji norėjo atimti telefoną. Mane teisė iš naujo, netekau galimybių į lengvatas“, – kalba Rima.
Moteris nė per nago juodymą nekeičia pozicijos – esą ji teisingai pasielgė įkąsdama pareigūnei – juk atėmė jos daiktą, ji gynė savo nuosavybę.
Pateikia ir pavyzdį: jei gatvėje plėšikas bandytų atimti rankinę, esą aš, korespondentė, užpuolikui tikrai tvočiau per galvą. Rimos manymu, skirtumo tarp šių atvejų nėra.
Niekam nenori būti našta
Ruošdamasi į laisvę Rima į pasimatymą buvo sukvietusi visus savo šeimos narius.
Vyriausiai dukrai dabar 34 metai, jauniausiam sūnui 21-eri. Į pasimatymų kambarį sugužėję 11 asmenų, palaikančių ryšį su kalinčiąja.
„Vaikams pasakiau, kad jie negimė prezidento šeimoje ar aukštuose socialiniuose sluoksniuose. Jie gimė iš kriminalinės nusikaltėlės. Aš neįrodinėsiu visuomenei, kad pasitaisiau, nes aš niekam nerūpiu. Visi mano artimieji savo gyvenimus turės nugyventi patys, todėl tegu žiūri, ką daro.
O aš pati stosiuosi ant kojų be vyrų ir be vaikų pagalbos“, – perpasakoja moteris, kaip pareiškė, kad niekam neužgrius ant galvos ir neprimes savo gyvenimo taisyklių.
