Kone prieš ketverius metus sunkios ligos pakirstas politikas, filosofas, rašytojas, nepriklausomybės architektu laikomas Kovo 11-osios Akto signataras R.Ozolas ketvirtadienį, sausio 31-ąją, būtų minėjęs savo aštuoniasdešimtmetį.
Šia proga organizuotus renginius R.Ozolo duktė vertina santūriai. Išskirtiniame interviu „Lietuvos rytui“ ji prisipažino neturinti aiškaus atsakymo, ar būdamas gyvas tėvas už savo veiklą ir kūrybą buvo deramai įvertintas.
„Manau, tėvas labai natūraliai iš vieno gyvenimo etapo perėjo į kitą. Pasibaigus aktyviai politinei veiklai pasinėrė į rašymą, nes tam jį kvietė širdis.
O politikoje reiškėsi, manyčiau, tik todėl, kad tuo išskirtiniu jo gyvenimo periodu būtent to reikėjo. Ir už tą politiką jis sumokėjo didžiulę kainą“, – atviravo 44-erių J.Ozolaitė, šiaip jau itin vengianti viešumo.
– Kai kūrėsi Sąjūdis ir buvo rengiamasi skelbti nepriklausomybę, jūsų tėvas buvo visų įvykių sūkuryje. Tada buvote paauglė. Ar tėvas ir jus įtraukė į revoliuciją? – paklausiau J.Ozolaitės.
– Ne. O Sąjūdžio strategą namie matydavome visai kitokį – pavargusį, išsekusį, be paradinio žavesio. Tiesiog tyliai šalia jo gyvenome.
Tada man atrodė, kad tėvas mato tik save, savo reikalus ir darbus. Bet kai paaugliškas egocentrizmas atslūgo, kai pati suaugau ir susilaukiau vaikų, supratau – labiausiai tėvą alindavo jo bruožas viską atlikti išnaudojant save šimtu procentų.
– Nesijautėte svarbesnė už bendraamžius vien dėl to, kad jūsų tėvas vedė tautą nepriklausomybės link, buvo laikomas viena iškiliausių atgimimo revoliucijos asmenybių?
– Tuo didžiavausi. Tačiau panašius išgyvenimus nustelbdavo tai, kad mūsų šeimai tas metas buvo ypač sunkus. Ir dėmesys tėvui ar pasididžiavimas tuo, ką jis daro, tikrai nebuvo svarbiausia.
Mes matydavome, kaip jis išgyvena, jei kas nors nepasiseka, kaip kartais daro jau per „negaliu“, bet vis tiek siekia užsibrėžto tikslo.
Apskritai tėvas visą gyvenimą buvo mušamas. Tai iš vienos pusės, tai iš kitos. Todėl dažnai pasvajodavau: kaip būtų gerai, jei mes galėtume visi tiesiog ramiai ir jaukiai gyventi.
– Kaip tėvo populiarumą ir dėmesį jam vertino jūsų mama Irena Ozolienė? Kažkodėl ji labai retai kartu su juo pasirodydavo viešumoje.
– Mama, kiek galėdama, visada vengė viešumo. Jai svetimas pasižmonėjimo spindesys, dėmesio troškimas ar pasipuikavimas tuo, kad ji – žinomo politiko žmona. Ponia ji nemokėjo būti ir nenorėjo.
Pasirodydavo su tėvu tik tais atvejais, kai būdavo tikrai būtina.
– R.Ozolu ir „Atgimimo“ redakcijoje, ir Seime žavėjosi ne viena moteris. Ar tuo žavesiu jis spindėjo ir namie?
– (Juokiasi.) Mano tėvas buvo absoliutus vienišius. Jam vienatvės reikėdavo kaip oro.
Taip, jis mokėdavo visus pakalbinti, prakalbinti, pajuokauti, apdalyti dėmesiu ir žavesiu, pažongliruoti tik jam būdingomis frazėmis.
Ligoninėje visoms gydytojoms ir slaugėms rankas išbučiuodavo. Kartą jį gydžiusi gydytoja net pastebėjo, kad tėvas vienaip atrodo, elgiasi, kai jos nemato, ir visai kitaip, kai ji ateidavo į palatą.
Tas žavesys tėvui pačiam daug kainuodavo. Jis nuo jo pavargdavo. Visi namiškiai tai puikiai žinodavo. O tikrasis R.Ozolas – kai būdavo vienas, su savimi, su savo skaitymu ar rašymu.
– Kai kalbėjote apie tai, kad tėvas buvo mušamas iš visų pusių, prieš akis stojo pirmosios 1991 metų dienos, kai ne tik jūsų šeimą, bet ir daugelį žmonių sukrėtė jūsų brolio Džiugo nužudymas (20-metis Dž.Ozolas buvo mirtinai sumuštas Vilniaus pakraštyje. Šioje byloje iki šiol liko paslapčių. – Red.)
Kaip šią tragediją išgyvenote?
– Kiekvienas savo žaizdas išsilaižėme savarankiškai.
Iki Džiugo netekties pati sau atrodžiau gera, švelni mergaitė, o sužinojusi, kad jo nebėra, maniau, jog pyktis mane susprogdins. Atrodė, atkeršyčiau už brolį visam pasauliui. Kurį laiką net jaučiausi kalta, kad likau gyva.
Va, tada man labai reikėjo tėvo dėmesio. O jis gelbėjosi ieškodamas Džiugo žūties tiesos, kaip ir kodėl viskas nutiko. Jis ilgai tuo gyveno. Mama į gyvenimą kabinosi per anūkus. Juk buvo likęs visai mažas Džiugo sūnus Martynas. Jam kiek paaugus gimė ir mano sūnus Laurynas.
Tam tikra dalis mūsų šeimos gyvenimo žuvo kartu su Džiugu, bet juk liko ir tai, dėl ko privalėjome visi gyvenimą tęsti.
– Ar dabar nesusimąstote, kad jūsų tėvas neįvertintas, kad padarė kur kas daugiau, nei gavo grąžos iš bendražygių, iš gyvenimo?
– Mūsų šeimoje buvo įskiepyta nesiekti įvertinimo, nesidžiaugti kažkokiomis fanfaromis. Štai iškilmingai minimas tėvo 80-metis.
Gal viso to ir reikia? Tačiau man iš to – mažai džiaugsmo. Koks turėtų būti tėvo įvertinimas, ne man spręsti. Bet esant gyvam jam to įvertinimo greičiausiai trūko.
– Ar skaitote tėvo knygas?
– Jis iš tikrųjų talentingas rašytojas. Visada žavėjausi jo rašymu, kaip jis apgalvoja kiekvieną žodį, pasveria ir tada sudeda į sakinį.
Tačiau kai kurios tėvo knygos man pernelyg intymios, atviros.
Ypač autobiografinis romanas „Pradžių knyga“. Gal dar turi praeiti šiek tiek metų, kad tėvo romaną galėčiau įvertinti iš laiko perspektyvos.
– Jūsų tėvas garsėjo ir tuo, kad viską dokumentuodavo. Kada toks įprotis atsirado?
– Jis tai darė visą gyvenimą. Dokumentavo ir kaupė ne tik su darbu ar politika susijusius dalykus, bet ir šeimos gyvenimą liudijančius dokumentus.
Nusikopijuodavo net mūsų dienoraščius ir padėdavo į vietą, nors man tada toks elgesys atrodė nepriimtinas.
– Prieš gyvenimo pabaigą R.Ozolas, kaip rašytojas, buvo neįtikėtinai produktyvus. Iš kur jis sėmėsi jėgų ir laiko?
– Kai buvau jaunesnė, tėvo skrupulingumas savo veiklos, darbo atžvilgiu mane kiek trikdydavo, tačiau vėliau pradėjau į tai žiūrėti kitomis akimis ir galvodavau: „Tai – tokia pagarba savo gyvenimui, tokia atsakomybė už kiekvieną nugyventą minutę!“
Tėvo valia ir disciplina buvo tiesiog neišmatuojamos. Jis netgi sugebėdavo save pabarti už tai, kad pusę dienos buvo įnikęs į kokią nors knygą, kurios dabar skaityti visai nereikia, o privalu užsiimti kitais darbais.
Paauklėdavo ir savo bičiulius, kai jie paskambindavo pačiame rašymo įkarštyje, nurodydamas, kokiomis valandomis jam geriau neskambinti.
– Gal kuris nors iš anūkų paveldėjo R.Ozolo charakterį, būdą ar pomėgį rašyti?
– Abu anūkai – Martynas ir Laurynas – labiau linkę į tiksliuosius mokslus ir jau aiškiai matyti, kad senelio pėdomis neseks. Bet mano dukra Gustė, kuriai dabar trylika metų, tikrai turi tėvo bruožų. Gabi kalboms, neblogai rašo ir piešia ir tokia pat krapštukė kaip senelis.
Tėvas labai mylėjo visus tris anūkus, bet bendravo, draugavo per savo prizmę. Anūkai pas senelį eidavo ne žaisti, o dirbti. Jis užleisdavo jiems savo stalą, ištraukdavo geriausio popieriaus, ir visi piešdavo, rašydavo.
Žodžiu, vykdavo labai rimtas darbas. Tiesa, senelis visada turėdavo didžiulį dubenį saldainių, nes ir pats jautė silpnybę įvairiems čiulpinukams. Pirkdavo juos kilogramais.
Beje, tėvas niekada negirdavo anūkų piešinių ar rašinių, bet daug metų juos rinko, ant kiekvieno užrašydamas datą, pastabas, kuris iš anūkų – autorius ir kokiomis aplinkybėmis sukūrė piešinį ar parašė, pavyzdžiui, laišką močiutei.
Visa tai buvo išsaugota ir įrišta į storą albumą.
Taip tėvas anūkams parodė, kad ne pagyros svarbiausia, o pagarba darbui ir kūrybai.
Pats tėvas irgi mėgdavo piešti. Neblogai tapė.
Pamenu, kaip jis mane 1980 metais, kai pradėjau eiti į mokyklą, piešė. Aš taip stengiausi jam pozuoti ir tame jo pieštuku greitai sukurtame portrete buvau pati sau tokia graži!
Tą piešinį netyčia radau archyve, kol tėvas dar su knygomis ir kitais daiktais nebuvo išvežęs jo į Bazilijonų mokyklą Šiaulių rajone. Ten sukurtas Lituanistikos centras, kuriam tėvas atidavė beveik visą savo biblioteką.
– Dažniausiai seneliai anūkams randa daugiau laiko nei vaikams. O kokie buvo jūsų santykiai su tėvu?
– Gyvenimas su juo buvo įdomus, bet ne visada lengvas. Kartais ragus suremdavome kaip du ožiai, kad net sienos poškėdavo. Gal dėl to, kad mūsų charakteriai panašūs?
Vaikystėje turėdavau išsireikalauti jo meilės. Atrodė, kad jo dėmesio man vis per maža.
Iš tiesų mes su Džiugu buvome mamos vaikai. Nepaprastai prie jos prisirišę, vienas su kitu konkuruodavome, kam atiteks daugiau meilės ir dėmesio.
Tėvo meilė buvo labiau iš tolo, santūresnė, reiklesnė, bet visada žinodavome, kad, jeigu kas, jis viską dėl mūsų padarys.
Iki šiol prisimenu, kaip mums su broliu būdavo pasakoma: „Tėtis savo kabinete dirba. Kai darys pertrauką, ateis su jumis pažaisti.“ Kai sulaukdavome tos pertraukos, dūkdavome visi trys iš visų jėgų.
Per paskutinius keturis tėvo gyvenimo mėnesius ligoninėje vienas kitam pasakėme visus pačius gražiausius žodžius.
Džiaugiuosi, kad mudu turėjome tą galimybę.
– Kaip tėvas sutiko paskutinį gyvenimo smūgį – išbandymą liga? Gal irgi buvo kokie nors ypatingi – ozoliški – vertinimai?
– Ypatingiems vertinimams tiesiog nebuvo laiko, nes viskas žemyn ritosi labai greitai. Bet jis derėjosi su gydytojais! Iš pradžių visiems savo sumanymams įgyvendinti reikalavo dar mažiausiai penkerių gyvenimo metų.
Kai gydytoja pasakė, kad tiek pažadėti negali, jis vis tiek derėjosi iš visų jėgų. Deja, išsiderėjo tik keturis mėnesius.
– Jo palatos palangės buvo nukrautos knygomis ir įvairiais popieriais. Ar jis ir ligoninėje dar įstengė dirbti?
– Žinoma. Lovoje net stalą buvo susikonstravęs.
Rašė, redagavo, organizavo pasitarimus su kolegomis, bendražygiais dėl naujų „Nepriklausomybės sąsiuvinių“ leidybos. Kol galėjo rašyti ir bendrauti, palatoje buvo tikras jo biuras.
– Tuos paskutinius tėvo gyvenimo mėnesius jums teko praleisti kartu su juo palatoje.
– Taip, tie keturi mano ir jo gyvenimo mėnesiai buvo visai kitokie nei anksčiau.
Nebuvau pratusi matyti tėvo silpno, reikalingo pagalbos. Visada maniau, kad jis gyvens šimtą metų, nes jo šeimoje visi ilgaamžiai. Dažnai sakydavau jam, kad mirs kaip kareivis – mūšio lauke.
Mano akimis, tėvas metams bėgant ne seno, o tik jaunėjo, gražėjo. Ypač rankos. Jos buvo visai ne kaip pagyvenusio žmogaus – be jokių dėmelių, raukšlelių ar kitų amžiaus ženklų. Žiūrėdama į jas negalėdavau patikėti, kad tėvui tiek metų.
– Ar paliko tėvas jums kokių nors nurodymų, priesakų?
– Ne. Iškeliavo ramiai, be jokių nurodymų, nes nesitikėjo, kad viskas baigsis taip greitai. Tačiau aš ir pati žinau, ką man būtų tėvas nurodęs.
Žinojau, jog turiu sutvarkyti rūsį, kuriame buvo sukauptas toks archyvas, kad man jį teko tvarkyti visus metus. Ko ten tik nebuvo! Net seną senelio stalą su vyru radome, pavyko jį restauruoti.
Dirbau kasdien, bet sutvarkiau. Kartais jis man sapne papasakodavo, kaip viską sutvarkyti, kaip ir ką atskirti, ko neišmesti. Bet aš jau būdavau išmetusi. (Juokiasi.)
– Gal archyve aptikote kokių nors tėvo paslapčių ar įdomybių?
– Kai augo anūkai, ypač Martynas, tėvas mėgdavo su jais daryti vadinamąsias laiko kapsules. Į dėžes sudėdavo tą metą atspindinčių daiktų – įvairiausių etikečių, vokų, laiškų, šampūno buteliukų, pinigų.
Tokių kapsulių aptikau ne vieną. Jaučiausi, lyg dirbčiau muziejuje. Tvarkant tėvo archyvą darbo dar liko geriems metams.
Dėliodama, rūšiuodama ar kai ką atiduodama jo baigtai Bazilijonų mokyklai pagalvoju, kad tėvas greičiausiai atėjo į gyvenimą jau žinodamas, ką privalo nuveikti per jam skirtą laiką.
