Tragediją išgyvenusios verslininkės širdį glosto meilė ir dukros sėkmė

Vaikų modelių studijos įkūrėjos Danutės Elzbergienės-Petrauskės (56 m.) dukra Ernesta Elzbergaitė (30 m.) neketino eiti motinos pėdomis. Bet mintis tapti mamos konkurente viską apvertė aukštyn kojomis.

Didžiąją metų dalį skirtinguose žemynuose gyvenančios Danutė ir Ernesta kalbasi kasdien.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Didžiąją metų dalį skirtinguose žemynuose gyvenančios Danutė ir Ernesta kalbasi kasdien.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Per darbo reikalus užsimezgęs Raimundo ir Danutės ryšys išaugo į meilę.<br>T.Bauro nuotr.
Per darbo reikalus užsimezgęs Raimundo ir Danutės ryšys išaugo į meilę.<br>T.Bauro nuotr.
Didžiąją metų dalį skirtinguose žemynuose gyvenančios Danutė ir Ernesta kalbasi kasdien.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Didžiąją metų dalį skirtinguose žemynuose gyvenančios Danutė ir Ernesta kalbasi kasdien.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Didžiąją metų dalį skirtinguose žemynuose gyvenančios Danutė ir Ernesta kalbasi kasdien.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Didžiąją metų dalį skirtinguose žemynuose gyvenančios Danutė ir Ernesta kalbasi kasdien.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Didžiąją metų dalį skirtinguose žemynuose gyvenančios Danutė ir Ernesta kalbasi kasdien.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Didžiąją metų dalį skirtinguose žemynuose gyvenančios Danutė ir Ernesta kalbasi kasdien.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Didžiąją metų dalį skirtinguose žemynuose gyvenančios Danutė ir Ernesta kalbasi kasdien.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Didžiąją metų dalį skirtinguose žemynuose gyvenančios Danutė ir Ernesta kalbasi kasdien.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Didžiąją metų dalį skirtinguose žemynuose gyvenančios Danutė ir Ernesta kalbasi kasdien.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Didžiąją metų dalį skirtinguose žemynuose gyvenančios Danutė ir Ernesta kalbasi kasdien.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Didžiąją metų dalį skirtinguose žemynuose gyvenančios Danutė ir Ernesta kalbasi kasdien.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Didžiąją metų dalį skirtinguose žemynuose gyvenančios Danutė ir Ernesta kalbasi kasdien.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Didžiąją metų dalį skirtinguose žemynuose gyvenančios Danutė ir Ernesta kalbasi kasdien.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Didžiąją metų dalį skirtinguose žemynuose gyvenančios Danutė ir Ernesta kalbasi kasdien.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Didžiąją metų dalį skirtinguose žemynuose gyvenančios Danutė ir Ernesta kalbasi kasdien.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Didžiąją metų dalį skirtinguose žemynuose gyvenančios Danutė ir Ernesta kalbasi kasdien.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Per darbo reikalus užsimezgęs Raimundo ir Danutės ryšys išaugo į meilę.<br> T.Bauro nuotr.
Per darbo reikalus užsimezgęs Raimundo ir Danutės ryšys išaugo į meilę.<br> T.Bauro nuotr.
Per darbo reikalus užsimezgęs Raimundo ir Danutės ryšys išaugo į meilę.<br> J.Stacevičiaus nuotr.
Per darbo reikalus užsimezgęs Raimundo ir Danutės ryšys išaugo į meilę.<br> J.Stacevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (12)

Lrytas.lt

Feb 10, 2019, 8:10 PM

Kai Danutė ir Ernesta susitinka, abi juokiasi, kad galėtų bent apsikabinti. Juk kelis mėnesius nesimatė. Bet joms atrodo, jog ką tik išsiskyrė, mat motina su dukra kalbasi kelis kartus per dieną.

Nuo tada, kai prieš penkerius metus Danutė ištekėjo už Amerikos lietuvio teisininko Raimundo Petrausko (74 m.), pasikeitė jos gyvenimo vieta. Tiksliau, vietos. Moters namai šiandien – abipus Atlanto. Žiemos švenčių sugrįžusi į Lietuvą D.Elzbergienė-Petrauskė iškart po Naujųjų metų su vyru išvyko į Karibus. Ten peržiemoję tarsi paukščiai po kelių mėnesių persikels į Mičigano valstiją, Deivisbergą, kur juos pasitiks pavasaris.

O balandžio pabaigoje kels sparnus į Lietuvą. Tačiau pakeliui dar užsuks į Šveicariją, kur įsikūręs moters sūnus Edvinas (33 m.) su šeima, – močiutė norės aplankyti du anūkus.

„Kai esu už Atlanto, viską, kas vyksta Lietuvoje, sužinau per feisbuką. Nebūnu Lietuvoje devynis mėnesius, o kai visus vėl susitinku, viską jau apie juos žinau, nė kiek neatsilieku“, – nusišypsojo D.Elzbergienė-Petrauskė.

Atvykusi į Lietuvą moteris pirmiausia gerai išsimiega po skrydžio, tada imasi ūkinių darbų sostinės centre esančiame bute, atsiranda daugybė reikalų, tad viešumoje retai kada ją sutiksi.

Pastaraisiais metais Danutės dukra Ernesta vakarėliuose irgi nesilanko. Juk mėgstamiausia palydovė – mama dažniausiai būna ne Lietuvoje, draugės augina vaikus ir ji pati gyvena ramesnį šeiminį gyvenimą, susižadėjo su širdies draugu.

Motinos ir dukters keliai kartais susikerta žiemą Karibuose.

Ten nuskridusi Ernesta aitvaruoja, žaidžia tenisą, suplanuoja kelionę taip, kad dar užsuktų kelioms dienoms į Majamį, Niujorką.

Pas mamą Mičigane Ernesta buvo vos kelis kartus. Pamena, per mėnesį, kol ten viešėjo, perskaitė 8 storas knygas. Užtat susitikus Vilniuje joms stumti laiko tikrai nereikia.

– Ar grįžusi į Lietuvą dar turite darbo reikalų?

Danutė: Ernesta mane užvaiko! (Juokiasi.) Iš tiesų atrodo paradoksalu: kartais sėdėdama Mičigane ir nieko neveikdama jaučiuosi tarsi degraduočiau – man niekas nėra įdomu. Tuo metu kiti dirba, vaikšto po renginius, aktyviai visur dalyvauja.

Tad kai grįžtu į Lietuvą, atsigaunu – su Ernesta lekiu į studiją, dirbu kasdien su vaikais, organizuojame renginius. Anksčiau man tai buvo įprasta. Bet dabar nuo tokio tempo esu atpratusi – pavargstu. Tada savo vyrui prižadu, kad niekada daugiau nebambėsiu, kad degraduoju.

Iš pradžių, kai Ernesta perėmė verslą, buvo neramu. Svarsčiau, ar ji viena susitvarkys. Todėl padėdavau. O kai dabar noriu padėti ir pradedu ką nors daryti, ji sako: mama, aš jau seniai tai padariau!

Dabar turbūt aš jai labiau trukdau, nei galiu padėti. Ji turi savo viziją ir yra dar greitesnė, negu aš anksčiau buvau.

– Ar perimti mamos įkurtą vaikų modelių studiją „Mažoji mis“ buvo jūsų svajonė?

Ernesta: Pirmiausia aš niekuomet nesvajojau dirbti su mama. Kadangi pati nuo mažumės lankiau įvairias studijas, modelių mokyklas, man ši sritis jau buvo atsibodusi.

Įstojau į ISM vadybos ir ekonomikos universitetą mokytis verslo vadybos ir nuo pirmo kurso pagalvojau, kad reikėtų pradėti dirbti. Ėmiau svarstyti, kur.

Mano kurso draugai tuo metu dirbo padavėjais, barmenais, o manęs tokie darbai visai netraukė. Taip pat nenorėjau dirbti ir pas mamą, nors ji mane kviesdavo. Norėjau būti savarankiška.

Pamenu, brolis man tuomet patarė: daryk, ką geriausiai moki, ir tapk mamos konkurente. Mane tai labai užkabino! Ir ėmiausi šios idėjos.

– Kaip reagavo mama?

Ernesta: Ji palaikė, o brolis padėjo. Sugalvojome modelių mokyklos pavadinimą „Catwalk“ (išvertus iš anglų kalbos – „Podiumas“), užregistravome, sukūrėme interneto puslapį, suradau jai atskirą vietą toliau nuo mamos, ėmiau ieškoti savo klientų.

Mama dirbo su vaikais, o aš tada buvau 19-metė, stipresnį ryšį rasdavau su paauglėmis, tad ėmiau bendrauti su jomis. Man puikiai sekėsi. Bet trečiame kurse užsinorėjau išvykti į Prancūzijos pajūrio miestą Nicą pasimokyti per „Erasmus“ programą.

Tai buvo mano svajonių šalis. Bet juk turėjau verslą, ką daryti?! Atėjau pas mamą ir paprašiau, ar ji galėtų pusmetį pasirūpinti mano merginomis. Pažadėjau padėti per atstumą.

– Ar toks planas suveikė?

Danutė: Aš sutikau padėti, bet kad nereikėtų lakstyti per dvi vietas, jos grupę pasiėmiau pas save. Tad kol Ernesta mokėsi, mūsų verslai susipynė. Vyresnės merginos priklausė Ernestos modelių mokyklai, o jaunesnės perėjo į „Mažąją mis“.

Kai Ernesta grįžo, kartu dirbome toliau, bet mūsų studijos buvo atskiros. Aš anksčiau niekada neturėjau tikslo turėti agentūrą, siųsti merginas į užsienį, nes bijojau. O Ernesta drąsesnė, jos kitoks požiūris. Ji labai kruopščiai suranda užsienio agentūras, jas patikrina ir tik tada sutinka bendradarbiauti, siųsti ten lietuves merginas ir vaikinus.

– Tai vis dėlto pamėgote mamos verslo sritį?

Ernesta: Ne tada. Netrukus ėmiau blaškytis, toliau ieškoti savęs. Kai vienas pažįstamas pasiūlė dirbti muzikos atlikėjų vadybininke, susidomėjau – turėjau renginių organizavimo patirties.

Buvo įdomu panardyti po Lietuvos muzikos pasaulio užkulisius. Tačiau darbo su modeliais taip pat neatsisakiau. Be to, norėdama išmokti drausmės įsidarbinau vienoje įmonėje. Dirbau biure nuo 10 iki 16 valandos.

Galiausiai po metų mama pasakė: kai daug darai, nieko gerai nepadarai. Ji buvo teisi, man reikėjo susitelkti į vieną veiklą. Be to, supratau, kad man reikia vidinės laisvės, – aš savo laiką turiu valdyti pati, o nebūti griežtai apribota darbo valandų.

Aš esu tokia: galiu dirbti 24 valandas per parą be sustojimo, bet po to turiu pailsėti.

Tai gavau iš mamos, nes ji visą gyvenimą tokia ir buvo.

– Kaip klostėsi jūsų gyvenimas po vyro mirties?

Danutė: Kai 1991 metais avarijoje žuvo vyras, vaikai buvo maži. Ernestai – vos pustrečių, o Edvinui – pusšeštų metų.

Reikėjo ko nors imtis. Įsidarbinau mokykloje, bet gaudavau labai mažai pinigų, nebuvo galimybės uždirbti daugiau.

Supratau, kad tiek neužteks net maistui. Tad po pusmečio išėjau. Beje, dabar dažnai sapnuoju košmarą, kad vėluoju į darbą mokykloje, jos nerandu.

– Viena su dviem mažamečiais vaikais – be darbo?

Danutė: Tada aplinkui vyko ekonominiai pokyčiai, daug kas kūrė verslus. Galvojau: ne laiku vyras mirė, dėl to pykau ant jo. Visus metus verkiau, bet galiausiai atsitiesiau. Ėmiau ieškoti, iš kur vaikams kąsnį gauti.

Žiūriu – skelbimas: vežame į Vokietiją. Nusprendžiau ir aš išvažiuoti. Pamaniau, gal kur nors įsidarbinsiu. Tačiau tokios galimybės nebuvo, todėl padariau kitaip: nusipirkau automobilį, kurį atvairavusi į Lietuvą pardaviau. Po mėnesio – vėl taip pat. Ir taip septynerius metus sėkmingai vairuodavau iš Vokietijos automobilius.

– Automobilių perpardavinėjimas ir vaikų modelių studija – itin skirtingos sritys.

Danutė: Apie tai, kad norėčiau įkurti ką nors, kas susiję su moterų grožiu, svajojau dar tada, kai vyras buvo gyvas. O kai Ernesta ėmė lankyti įvairias modelių mokyklėles, pagalvojau, kad norėčiau įkurti modelių, estetinio lavinimo studiją vaikams, kurioje jie įgytų pasitikėjimo savimi.

Netrukus ėmiau organizuoti renginius. Mano vaikai paaugo, tad ir jie padėdavo, pavyzdžiui, Edvinas su draugais įrašinėjo muziką renginiams, o Ernestos draugės juose dalyvaudavo.

Buvo smagus laikas su vaikais. Mes gyvenome trise, pas mus viskas buvo supinta. Jie man visada buvo labiau draugai nei vaikai. Dabar pagalvoju, gal aš juos net per mažai auklėjau, gal reikėjo griežčiau. Draugai sakydavo, kad aš lepinu vaikus, o aš net nežinau, ką tai reiškia. Gyvenau taip, kaip mokėjau.

– Ar jums abiem apibūdinti tinka posakis: „Kaip obuolys nuo obels“?

Ernesta: Bet mes su mama esame puiki komanda. Ji turi vienokių stipresnių savybių, aš – kitokių. Nors dar daug ko galėčiau iš jos pasimokyti. Mama moka bendrauti, turi daug ryšių.

Danutė: Ernestai puikiai sekasi rašyti laiškus internetu, o man geriau paskambinti. Anksčiau Ernesta kritikuodavo kokias nors mano savybes. Pavyzdžiui, kad esu nekantri, nemoku laukti ir išklausyti, nes mano žodžiai greitesni už mintis.

Bet dabar stebiu ją ir matau, kad kas jai nepatikdavo, dabar pati to turi dukart daugiau. (Juokiasi.) Iš pradžių nematomi, bet vėliau išryškėja tie patys vaikų bruožai. Taigi, Ernesta, tu niekur nedingsi. (Juokiasi.)

– Ar visada jūsų santykiai buvo tokie gražūs?

Ernesta: Santykiai visuomet buvo geri, tačiau paauglystėje nebuvau su ja tokia atvira, kokia esu dabar. Jei klausdavo, kaip sekasi ir ką veiksiu, sakydavau: „gerai“ arba „kaip visada“.

Pamenu, ginčydavausi su mama, bandydavau įrodyti savo tiesą, bet galiausiai padarydavau taip, kaip ji būdavo sakiusi. Nes ji mėgdavo sakyti: daryk kaip nori, bet aš sakau taip.

Tuo metu brolis neprieštaraudavo ir darydavo savaip.

Danutė: O aš maniau, kad viską žinau ir tu neturi man ko daugiau papasakoti. Iš tikrųjų dabar esame ypač artimos – kalbame apie viską. Tik pastaruoju metu tai darome trumpiau, nes mama liko antrame plane.

Kai dabar atvažiuoju į Lietuvą, ji turi savo reikalų, gyvena su sužadėtiniu ir pas mane nakvoti jau nebelieka. Mano motiniška širdis džiaugiasi, kad ji susikūrė savo gražų gyvenimą, nors nėra lengva bambagyslę nutraukti.

Ernesta: Abu su broliu baigę universitetus galvojome: kaip ji gyvens viena? Kai buvome maži, nieko prie jos neprileisdavome, o tada vos ne patys ėmėme ją stumti ieškoti draugo.

Danutė: Grįžusi namo Ernesta rasdavo mane kamputyje sėdinčią ir ragindavo kur nors išeiti, su kuo nors pabendrauti. Tačiau manęs tai netraukė.

– Vis dėlto eiti niekur nereikėjo – su savo vyru Raimundu susipažinote per darbą.

Danutė: Kartą artėjant šventėms pradėjome organizuoti renginį ir su tėvais nusprendėme jį daryti kokiame nors dvare. Kažkas pasiūlė Šešuolėlių dvarą. Nieko apie jį nežinojau.

Paskambinau pasiteirauti, atsiliepė vadybininkė ir davė savininko telefoną, nes esą jis pats viskuo rūpinasi.

Paskambinau, o jis buvo ne Lietuvoje. Užsimezgė pokalbis. Pasirodo, mes abu šnekučiai – pradėję apie dvaro nuomos kainą, renginius, Lietuvos grožį, baigėme apie asmeniškus dalykus, prisipažinome abu esantys našliai.

Mūsų bendravimas prasidėjo laiškuose 2012-ųjų spalį, o lapkričio pabaigoje pirmą kartą susitikome. Nuo tada viskas vyko pasakiškai greitai.

Netrukus jau kartu atšventėme Naujuosius metus, sausį pakvietė mane į Karibus, o gegužės mėnesį per Ernestos gimtadienį jis man pasipiršo. Sugadinau dukrai šventę! Bet gal kaip tik – jai dovana buvo. (Juokiasi.)

– Išgyvenote tragediją, sukūrėte verslą, užauginote vaikus. Turbūt dabar jaučiatės verta laimės, kokią turite?

Danutė: 23 metus buvau našlė ir apie jokį vyrą aš negalvojau. Man svarbiausia buvo vaikai. Kai Edvinas vedė, likome su Ernesta. Bet ji daugiau laiko leido su draugėmis.

Supratau, kad lieku viena, o viena nemokėjau gyventi.

Jei būčiau anksčiau Raimundą sutikusi, vargu ar būčiau atkreipusi dėmesį, nes neturėjau tam laiko. Bet turbūt atėjo tinkamas metas.

– Kokį mamos pamokymą esate labiausiai įsidėmėjusi?

Ernesta: Ji sakydavo: tavo verslas niekam kitam nėra įdomus, jeigu pati nepadarysi, nesitikėk, kad kas nors kitas už tave padarys.

Danutė: Pamenu, Ernesta dešimtoje klasėje su draugėmis ketino važiuoti mokytis į Daniją. Susiorganizavo, sumokėjome pinigus. Likus savaitei iki išvykimo Ernesta ėmė verkti, kad nenori važiuoti. Persigalvojo.

Jai buvo gaila, kad nemaži pinigai sumokėti. Bet aš ją raminau sakydama: jei nenori, nevažiuok, pinigai nesvarbu, padaryk taip, kaip tau pačiai atrodo. Ir nevažiavo.

Ernesta: Mane mama išmokė suprasti, kad niekam aš nesu įsipareigojusi ir galiu pasakyti „ne“. Nes kartais pasakydamas „taip“ pernelyg apsikrauni, imi verstis per save ir gailėtis.

– O gal jūs iš Ernestos irgi ko nors mokotės?

Danutė: Kai ištekėjau, išgyvenau, kaip Ernesta bus viena, kaip ji darbais viena rūpinsis, į ką atsirems, jei bus sunku. O dabar žiūriu, kad ji labai puikiai tvarkosi. Ir nusiraminau. Aš ja pasitikiu, ji turi savo viziją, savo nuomonę. Žinau, kad darbe ji padarys viską dar geriau už mane.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.