Negalią turinčius jaunuolius sportuoti prikalbinęs treneris pakeičia ir jų likimą

Jau beveik aštuonerius metus Deimantas Jusys (36 m.) Šiauliuose treniruoja neįgalius sportininkus. Pradėjęs nuo mažos grupės, negalią turinčių jaunuolių ieškojęs net vaikščiodamas gatvėse dabar treneris turi būrį kylančių ir jau pergales Europos čempionatuose skinančių sporto žvaigždžių.

D.Jusys treniruoja 18 neįgalių sportininkų ir yra, ko gero, vienas sėkmingiausiai dirbančių jų trenerių Lietuvoje.<br>Lietuvos paralimpinio komiteto nuotr.
D.Jusys treniruoja 18 neįgalių sportininkų ir yra, ko gero, vienas sėkmingiausiai dirbančių jų trenerių Lietuvoje.<br>Lietuvos paralimpinio komiteto nuotr.
Deimantas su žmona Kristina augina dukrą Vakarę ir sūnų Nojų.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Deimantas su žmona Kristina augina dukrą Vakarę ir sūnų Nojų.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Feb 16, 2019, 2:35 PM

Daugybę kartų geriausiu Lietuvos neįgaliųjų treneriu išrinktas Deimantas visų laurų sau nesusižeria. Atvirkščiai, labai didžiuojasi sportininkais, kurie savo negalią sugebėjo paversti pranašumu.

Deimantas neįgaliųjų sporte atsirado netikėtai. Kurį laiką Šiaulių kūno kultūros mokykloje jis dirbo direktoriaus pavaduotoju, ėjo administracines pareigas ir kartą pasiteiravo: „O kodėl mokykloje nėra neįgaliųjų lengvosios atletikos?“

Jam buvo atsakyta paprastai: „Šioje srityje nėra norinčių dirbti su neįgaliaisiais. Jei nori – pradėk.“ Daug nesvarstęs jis sutiko. Mat sporto mokykloje kuravo neįgaliųjų sporto sritį, iš arti matė vežimėlyje sėdinčius krepšininkus, tinklininkus, golbolo bei aklųjų stalo teniso žaidimus.

Tai nutiko dar 2011 metais, o dabar Deimantas treniruoja 18 neįgalių sportininkų ir yra, ko gero, vienas sėkmingiausiai dirbančių jų trenerių Lietuvoje.

Pats vyras net nebesuskaičiuoja, kiek kartų yra gavęs geriausio metų neįgaliųjų trenerio apdovanojimą.

Tačiau pati pradžia nebuvo lengva. Sunkiausia buvo ne treniruoti jaunuolius, o atremti aplinkinių žvilgsnius.

„Kai pradėjome, kokius dvejus metus buvome labai matomi, į mus visi atkreipė dėmesį. Net aš, kaip treneris, nepatogiai jausdavausi. Ypač pirmus mėnesius buvo tragedija, vos ne nesąmone vadindavo“, – neslėpė Deimantas.

Šiuo metu D.Jusys treniruoja 18 sportininkų, turinčių įvairią negalią – judėjimo, klausos ar regos problemų, jaunuolius, sergančius cerebriniu paralyžiumi.

Tarp trenerio išaugintų sportininkų yra tokios kylančios lengvosios atletikos žvaigždės kaip Europos čempionas Andrius Skuja, per 200 įvairiausių medalių susižėręs Egidijus Valčiukas ar Jonas Spudis, prieš kelerius metus skynęs medalius Europos čempionatuose.

Sportininkų Deimantas ieškojo įvairiausiais, net ir pačiais netikėčiausiais būdais. Tik pradėjęs dirbti kelerius metus tiesiog vaikščiojo po universitetus ir mokyklas, kalbėjosi su kūno kultūros mokytojais ir teiravosi apie neįgalius jaunuolius, kurie norėtų pradėti sportuoti.

Kartais juos net susistabdydavo gatvėje ir pasiūlydavo išbandyti save neįgaliųjų lengvosios atletikos srityje.

„Kartą savo sūnų vežiau į treniruotę ir prie mokyklos pamačiau einantį žemaūgį vyruką, kuris galėtų pasportuoti pas mane. Sustojau, priėjau prie jo ir pradėjau pasakoti apie sportą.

Vaikinukas nustebo, jo akys išsiplėtė. Padaviau jam vizitinę kortelę ir pasiūliau pasikalbėti su tėvais, ar leis sportuoti.

Jis tik palinkčiojo galvą ir išsiskyrėme. Po savaitės sulaukiau jo mamos skambučio – ji pasitikslino, ar tai nebuvo pokštas, ar iš sūnaus kas nors nepasijuokė.

Prisistačiau, kas esu, kur dirbu. Tuomet atvedė vaikinuką, ir jis kokius trejus metus pas mane sportavo“, – pasakojo treneris.

D.Jusys pripažįsta, kad iš pradžių dauguma jaunuolių ateina sportuoti dėl savęs – labiausiai jie nori sustiprėti fiziškai.

Tačiau treneris mano, kad taip stiprinamas ne tik kūnas.

„Niekada nesakau, kad mums reikia medalių ir tik jų sieksime. Mes dalyvaujame Lietuvos čempionate – čia kaip ir viena sąlyga, atėjus sportuoti.

Noriu, kad neužsidarytume rūsyje, nepasislėptume, o išeitume į visuomenę. Kai sportininkai pradeda dalyvauti čempionatuose, susipažįsta su kitais sportininkais, jie užsikrečia sportu. Jeigu duomenys ir rezultatai neblogi, pradeda svajoti ir apie medalį“, – sakė treneris.

Pradėję sportuoti jaunuoliai labai pasikeičia. Jie atsiveria, pradeda bendrauti su kitais likimo draugais.

O koks gi jausmas stebėti, kai tavo treniruojamas sportininkas ant kaklo užsikabina aukščiausią varžybų medalį?

„Pats geriausias, koks tik gali būti“, – pripažino treneris.

Deimanto treniruojamų sportininkų būrys turi ir savų ritualų. Pavyzdžiui, jau daug metų kartą per savaitę lanko baseiną. Dauguma neįgaliųjų sportininkų tik pradėję sportuoti net nemokėjo plaukti.

„Yra tokia mergaitė, kuri pas mane atėjo 12 metų, o dabar jai – 15. Ji nemokėjo plaukti, nes iki alkūnės neturi rankos – tokia gimė. Ji dabar plaukia visaip – ir krūtine, ir nugara.

Nesustojusi gali nuplaukti, kiek nori, – 50, 100 metrų“, – džiaugė Deimantas.

Nors trenerio gyvenimas visą laiką sukosi aplink sportą, jam teko padirbėti net ir policijoje. Pasirodo, tik baigus universitetą įsidarbinti sporto srityje pasirodė ne taip pelninga.

„Tai buvo gal 2006 metai. Alga tuomet buvo minimali. Vieno kurso draugo teta dirbo policijoje ir pasiūlė ateiti.

Patikrino sveikatą, viską perėjome be vargo, o alga buvo 2 kartus didesnė, nei dirbant sporto srityje. Todėl metus dirbau policijoje apylinkės inspektoriumi“, – atsimena Deimantas.

Bet sportas nugalėjo. Tiesa, atėjus į naują – neįgaliųjų – sritį teko visko mokytis iš naujo.

„Buvau lengvaatletis, o į neįgaliųjų sportą atėjau netikėtai.

Su juo teko susipažinti iki smulkmenų – nuo sporto subtilybių iki medicinos, nes čia jau pusiau gydytojas turi būti“, – šypsojosi vyras.

Dabar treneris laimingas, kad padeda tiems, iš kurių niekas nieko nesitikėjo.

„Labai smagu matyti, kad negalią turintys sportininkai gyvena kaip ir visi kiti, tik turi fizinių trūkumų.

Turiu ir vieną tokį pavyzdį – 23 metų Augustą Vaitaitį, sergantį cerebriniu paralyžiumi. Jis labai daug pasiekęs, nors niekas niekada nesitikėjo, kad jis kada nors parodys pasaulinio lygio rezultatą.

Dabar po 6–7 metų treniruočių jis pretenduoja į Lietuvos neįgaliųjų rinktinę ir bėgdamas 400 metrų jau vykdo Europos normatyvą“, – pasakojo treneris.

A.Vaitaičio nepažįstantys dažnai net ir nebesupranta, kokią negalią vyras turi, – taip sustiprėjo jaunuolio kūnas. Kad geriau suprastume, treneris davė trumpą palyginimą.

Pradėjęs sportuoti po pusės metų A.Vaitaitis 200 metrų arba vieną ratą manieže nubėgdavo per 46 sekundes.

Dabar tą patį atstumą jis įveikia per 28 sekundes.

Deimantas kartu su žmona Kristina augina du vaikus – 7 metų dukrą Vakarę ir 10 metų sūnų Nojų. Abu vaikai taip pat įsitraukė į sportą.

Dukra užsiima lengvąja atletika, o sūnus žaidžia krepšinį. Treneris tikino vaikų per daug nespaudžiantis – leidžia jiems patiems pasirinkti, kuo užsiimti.

„Niekada vaikų nestumiu ir pats netreniruoju – jie pasirenka trenerius. Aš tik nuvežu ir parvežu. Na, gal šiek tiek paklausinėju, ką veikė per treniruotes, arba vasarą, kai nesportuoja, duodu kokią nors užduotėlę“, – šypsojosi D.Jusys.

Dabar pagrindinis trenerio uždavinys – kuo geriau paruošti sportininkus artėjančiam pasaulio neįgaliųjų čempionatui. O vėliau – išleisti juos ir į 2020 metų Tokijo paralimpines žaidynes.

Vasario 16 d. „Lietuvos ryto“ televizija kviečia žiūrėti 2018 metų geriausių Lietuvos neįgaliųjų sportininkų apdovanojimus.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.