Negraži besijaučianti klaipėdietė įsmuko į liūną, per kurį prarado viską

Klaipėdietė Justė (26 m.; vardas pakeistas) jau buvo pasiekusi savo gyvenimo dugną. Dėl alkoholizmo ir narkomanijos ji buvo praradusi darbą, namus, mylimą žmogų ir net savo sūnų. Visgi moteriai pavyko atsitiesti.

 Justė dėkoja Dievui, kad jai pavyko išsivaduoti nuo priklausomybių. <br> 123rf asociatyvi nuotr.
 Justė dėkoja Dievui, kad jai pavyko išsivaduoti nuo priklausomybių. <br> 123rf asociatyvi nuotr.
 Tarp Justės kiemo ir mokyklos draugų gerti alkoholį ir rūkyti žolę buvo populiaru.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
 Tarp Justės kiemo ir mokyklos draugų gerti alkoholį ir rūkyti žolę buvo populiaru.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
 Tarp Justės kiemo ir mokyklos draugų gerti alkoholį ir rūkyti žolę buvo populiaru.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
 Tarp Justės kiemo ir mokyklos draugų gerti alkoholį ir rūkyti žolę buvo populiaru.<br> 123rf asociatyvioji nuotr.
 Justė dėkoja Dievui, kad jai pavyko išsivaduoti nuo priklausomybių.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Justė dėkoja Dievui, kad jai pavyko išsivaduoti nuo priklausomybių.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Justė dėkoja Dievui, kad jai pavyko išsivaduoti nuo priklausomybių.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Justė dėkoja Dievui, kad jai pavyko išsivaduoti nuo priklausomybių.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Feb 21, 2019, 10:04 PM

Vaikystėje Justė buvo labai tyli ir uždara margaitė, neturėjo su kuo išsikalbėti. Ji atsimena, kad paauglystėje nuolat jausdavo vidinę tuštumą, būdavo vieniša. Tuo metu ji buvo putloka ir buvo save įtikinusi, kad yra negraži.

Paauglystėje mergina labai norėjo pritapti prie bendraamžių, tik nežinojo, kaip tą padaryti. Visgi, kai tik rasdavo galimybę, eidavo į jų susibūrimo vietas. O tuose susibūrimuose buvo daug alkoholio, buvo rūkoma žolė. Norėdama būti tokia pati, kaip bendraamžiai, ir įsilieti į jų ratą, Justė darydavo tai ką, daro jie. Vartoti alkoholį ir rūkyti žolę tarp jos kiemo ir mokyklos bičiulių buvo populiaru ir „šūstra“.

– Kaip jūs jautėtės, šitaip darydama? – paklausiau pašnekovės.

– Parūkiusi žolės pajutau jausmus, kurie man atrodė stebuklingi, pasijutau laiminga ir be trūkumų. Po kurio laiko norėjosi dar stipresnių malonumo jausmų, todėl neatsisakiau paragauti heroino, amfetamino, kurie priversdavo mane jaustis palaimos viršūnėje. Apsvaigusi pasaulį aplink save mačiau kaip rojų, kuriame gera, lengva. Jaučiausi nuostabi, graži ir laiminga. Bet tai buvo velnio spąstai ir labai didelė saviapgaulė ir iliuzija.

– O kaip viskas klostėsi toliau?

– Susipažinau su būsimojo vaiko tėčiu. Kai pastojau, padariau vienerių metų tarpą ir vartojimą nutraukiau. Mane palaikė NA – narkomanų anonimų – grupės Klaipėdoje. Bet ne veltui sakoma, kad kaifas moka laukti – po gimdymo kritau dar giliau.

Man reikėjo vis didesnės dozės, o kad ją gaučiau, buvau priversta elgtis nežmoniškai, veidmainiauti, apgaudinėti žmones.

Pakliuvau į užburtą ratą – mintys sukosi tik apie pavartojimą ir iš kur gauti dar, o išeities nemačiau. Tapau tikra alkoholio ir narkotikų verge.

– Ar bandėte mesti?

– Bandymų vaduotis buvo ne vienas, bet tik tada, kai nebegalėdavo gauti dozės. Pasiryžusi detoksikacijai ilgai neištverdavau – pabėgdavau iš ligoninės ir vėl grįždavau į gatvę. Nebepriėmiau NA grupių pagalbos, problemų vis gausėjo, o išeitį mačiau tik dar didesnėje dozėje.

– Kada pasijutote pasiekusi dugną?

– Buvau visiškai atstumta artimųjų, o mane supantys žmonės buvo vien kiti narkomanai. Ačiū Dievui, sūnaus tėtis ir močiutės tuo metu apsaugojo mano sūnų nuo manęs ir prie jo manęs neprileido.

Mane sekino abstinencija ir perdozavimai, gyvenimas gatvėje, miegojimas laiptinėje. Mirtis kvėpavo man į nugarą...

Tačiau tik pasiekusi dugną prisiverčiau šauktis pagalbos ir žengti pirmąjį žingsnį.

– Taigi kaip suradote pagalbą?

– Vieną naktį, būdama gatvėje, kankinama abstinencijos ir jausdama visišką neviltį bei bejėgiškumą, supratau, kad taip daugiau nebeištversiu. Ryžausi šauktis pagalbos. Paskambinau viename lankstinuke buvusiu numeriu. Tai buvo reabilitacijos centras „Taikos kelias“. Atsimenu žodžius kitame ragelio gale: „Būk ten, kur esi, mes tuoj atvažiuosim.“ Vėliau sužinojau, kad kalbėjau su centro direktoriumi Andrejumi Ivanovu.

Tą naktį buvau operatyviai paimta iš gatvės ir nuvežta į centrą, kuris yra Šilutės raj. Gurgždžių kaime. Nuo tos akimirkos aš ir mano gyvenimo būdas pradėjo kardinaliai keistis. Iš karto sulaukiau iš bendruomenės labai didelio palaikymo ir globos.

– Kaip konkrečiau jie jums padėjo pasveikti?

– Blaiviai suvokti, kokią betvarkę padariau iš savo gyvenimo, nebuvo lengva. Pati pradžia buvo net labai skausminga: abstinenacija, dvasinė tuštuma, trys mėnesiai nemigos, nesuvaldomos emocijos, kai būdavau ir netaktiška, ir isteriška.

Keisti save buvo visapusiškai skausminga. Palengva mokiausi atleisti sau ir kitiems, mokiausi mylėti ir save, ir šalia esančius, priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Keičiau savo elgesį, charakterį, kuris buvo visiškai sužalotas. Sveikimo procesas truko metus ir 8 mėnesius.

– Ką darėte, jam pasibaigus?

– Baigdama reabilitaciją aš galėjau rinktis. Galėjau eiti į visuomenę ir kurti asmeninį gyvenimą, bet aš paklausiau savo širdies, kuri man sakė, kad turiu likti bendruomenėje savanoriauti. Norėjau kiek galėdama savo pavyzdžiu padėti tokiems pat likimo broliams ir seserims, taigi bendruomenėje pasilikau dar pusmetį.

Pagalba kitam padėjo mane keisti dar labiau – keitėsi mano savybės, tapau empatiška, atjaučianti, rūpestinga ir atsakinga. Iki šiol nesu abejinga gatvėje kenčiančiam priklausomam žmogui. Ne veltui sakoma, kad tik tokius pragaro ratus praėjęs žmogus gali suprasti kitą, šiandien per tuos pačius ratus einantį, ir jam padėti. Kartais su kitais bendraminčiais važiuoju liudyti savo prisikėlimo į didžiuosius šalies miestus, kalbu bažnyčiose su tikslu – ištiesti pagalbos ranką dar kenčiančiąjam narkomanui, alkoholikui, ir padėti iš kančios išeiti.

– Kaip konkrečiau nuopuolio laikotarpiu klostėsi jūsų santykiai su sūnumi? Nejaugi negraužė sąžinė, kad galite jį prarasti? Ar nebijojote, kad vaikų teisių specialistai jį iš jūsų atims?

– Prieš reabilitaciją mane atstūmė artimieji ir nebeprileido prie vaikelio. Jie grasino, kad jei grišiu, kvies policiją. O man ir dėl vaiko neišėjo nustoti vartoti, tai buvo kažkoks košmaras. Kai pradėjau reabilituotis, 7 mėnesius man nebuvo galima kontaktuoti su visuomene – tokios buvo taisyklės. Tuo metu mano vaikelį augino jo tėčio šeima ir močiutės, už tai esu be galo jiems visiems dėkinga.

Visą tą laiką mane kankino labai didelė kaltė. Sūnus buvo mano didžiausias praradimas vartojant, tad jis labiausiai ir skatino mane keistis.

Tik po 7 mėnesių aš porai valandų jį pamačiau. Po to laikas buvo ilginimas, apie metus aš su juo galėdavau matytis kas antrą savaitgalį, o dabar su juo būnu kiekvieną savaitgalį.

Vaikų teisės neatėme vaikelio ir neapgyvendino globos namuose, nes tėtis turėjo namus, jis nevartojantis. Kartu su vaikų teisių specialistu ir vaikelio tėvo šeima radome kompromisą, kad galiu dalyvauti jo gyvenime. Reikėjo ir psichologo išvadų, ir mano atsiprašymų.

Visą gyvenimą būsiu dėkinga Dievui ir visoms aplinkybėms, kad mano gyvenimas nesusiklostė dar blogiau.

– O ką jūs manote apie vaikų atėmimus, apie kuriuos tiek daug dabar kalbama?

– Vaiką nuo vartojančios mamos būtina patraukti, nes vartojanti mama – tokia, kokia buvau aš – yra neadekvati ir pavojinga. Bet visoms mamoms, kurios paklydo gyvenime, reikėtų suteikti šansą pasikeisti ir galimybę susitvarkius gyvenimą sugrąžinti vaikus. Man tai pavyko.

– Koks jūsų gyvenimas dabar?

– Centro direktorius ir kiti darbuotojai padėjo man sėkmingai integruotis į visuomenę, aš visiškai pakeičiau savo gyvenimo aplinką, miestą, žmones su kuriais bendrauju, savo kasdienybę.

Su mama santykiai pasitaisė, jau įgavau jos pasitikėjimą. Mes kasdien susikambiname. Aplankau savo gimines. Mano draugų ratas yra visiškai naujas, mane supa bendraminčiai, krikščionys, o iš priklausomų žmonių – tik tie, kurie taip pat sveiksta.

Pradžioje kalbėjau apie dvasinę tuštumą. Reabilitacijos centre įtikėjau Dievu ir tai tą tuštumą užpildė. Savo namuose įkūriau maldos ląstelės grupę, kurioje renkasi bendraminčiai, žmonės iš centro.

Netrukus turėčiau pradėti dirbti, turiu jau kelis darbo pasiūlymus.

Gyvenu visiškai kitokį gyvenimą ir mane tai „veža“. Aš dabar matau gyvenimo grožį ir palaimą, kuri nėra svaigaluose. Man gražu, kai padedama kitam žmogui, kai galiu globoti kitą, kai matau reabilitacijoje sugrąžintus gyvenimus, kai sugalvojame įvairių iniciatyvų socialiai atstumtiesiems, kai turiu galimybę sugrįžti ir po truputį dalyvauti savo sūnelio gyvenime. Jaučiuosi laiminga, kad nepriklausau nuo chemijos ir esu laisva savo pasirinkimuose.

***

Tie, kurie taip pat kenčia nuo priklausomybės, gali kreiptis į reabilitacijos centrą „Taikos kelias“

 

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.