Pastaruoju metu vilnietis magas vos spėja suktis – rengia pasirodymus scenoje ir dalyvauja susitikimuose, į kuriuos kviečiamas papasakoti apie prostatos vėžį. Tie, kuriems nedrąsu susitikti, A.Stoniui paskambina telefonu. Ir pasigirsta žvalus Arvydo balsas. Tai greičiau laimingo nei prislėgto žmogaus balsas.
A.Stonys nesako, kad serga, o diagnozę apibūdina žaismingai – esą šalia jo apsigyveno sodo kaimynas ir pradėjo elgtis taip, kaip vyrui nepatinka.
„Buvo laikas, kai jis dominavo, dabar atėjo mano laikas – darau viską, kas jam nemalonu. Tikiuosi, išsikraustys“, – kad liga sustabdyta ir šiuo metu neprogresuoja, patikino triukų meistras.
Šiemet sausio 28-ąją A.Stoniui buvo atliktas magnetinio rezonanso tyrimas, pakitimų nenustatyta. Bet 2016-ųjų pabaigoje prostatos vėžio diagnozę išgirdęs iliuzionistas jos nebandė slėpti nuo mylimosios Jolantos, nors jų draugystė tik buvo užsimezgusi.
– Nebijojote, kad mylimąją išgąsdins jūsų liga ir ji pabėgs?
– O kaip aš galėjau jai nesakyti? Tai buvo jos sprendimas būti su manimi.
– Bet neretai dėl sunkios artimojo ligos išyra šeimos.
– Mes abu stiprūs. Mes drąsūs tigrai. (Juokiasi.)
– Kaip susipažinote su Jolanta?
– Restorane daugiau nei prieš dvidešimt penkerius metus: ji dainavo, o aš rodžiau fokusus. Per visą tą laiką mes buvome tolimi pažįstami, nei draugais, nei gerais bičiuliais nepavadinčiau.
Aš žinojau, kas yra Jolanta, o ji žinojo, kas aš toks. Tuo metu ji turėjo savo grupę, dalyvavo „Pop Art“ festivaliuose. Po to ji nulipo nuo scenos ir pradėjo gyventi paprastą gyvenimą. Jolanta šiuo metu dirba viename prekybos centrų vadovaujamą darbą.
Per tuos 25 metus esame susitikę atsitiktinai gal penkis ar šešis kartus. Vienas kitą pakviesdavome kavos, bet neturėdavome tam laiko. Tik paklausdavome, kaip sekasi, ir eidavome savo keliais „Na, gerai, kitą kartą“, – tarsi sutardavome drauge išgerti kavos iš mandagumo.
O dabar, kai mano šeima subyrėjo, likau vienas, tuomet ir suvedė gyvenimas mudu, nors nei aš ieškojau jos, nei ji – manęs.
Netyčia susitikome. Paklausiau, kaip ji gyvena. Jolanta pasakė, kad prieš trejus metus išsiskyrė. „Aš dabar skiriuosi“, – prasitariau. Pakviečiau kavos. Taip ir atsigėrėme.
– Gyvenate kartu. Kaip mylimoji atsiskleidė?
– Kartais panašiai pajuokaujame: sakome, kad Dievas paima obuolį, perpjauna pusiau ir meta į skirtingas puses. Būsite protingi – susirasite vienas kitą, nebūsite protingi, tai ir ieškosite visą gyvenimą.
Nors anksčiau buvome susitikę kelis kartus, matyt, nebuvo tinkamas laikas. Ko gero, aš nebuvau išmokęs tam tikrų pamokų.
Gali būti, ir ji nebuvo išmokusi kokių nors pamokų, kad anksčiau nesuėjome į porą.
O dabar mes dažnai kalbamės, kad abu esame dvi to obuolio pusės. Mes mąstome vienodai, mūsų skoniai vienodi, pomėgiai – tokie pat.
Kai susiruošiu paskraidinti radijo bangomis valdomas skraidykles, ji nepasilieka namie, sako: aš irgi noriu. Iš fizikos žinome, kad kūnai, turintys to paties ženklo elektros krūvius, stumia vieni kitus. Bet panašūs žmonės vienas kitą traukia, mudu žiūrime viena kryptimi.
Jolanta kartais klausia: ką vakarienei valgysime. Nebuvo nė karto diskusijos, kokį patiekalą ruošti, nes visada norime to paties. Drauge planuojame savaitgalius – pasišnekame, ką veiksime, kur važiuosime, kaip pramogausime, ką valgysime: eisime į kavinę ar ruošime namuose.
Viskas absoliučiai yra vienodai – tos pačios muzikos klausomės, tas pačias knygas skaitome.
Kai perku knygą, perku iškart du egzempliorius. Mes neskaitome grožinės literatūros, bet renkamės knygas apie motyvaciją, tobulėjimą, psichologiją, verslą, finansus.
Skaitydami knygas jas braukome – paryškiname dėmesio vertus sakinius, pasižymime kraštuose pastabas. Kad ir kokie vienodi žmonės būtų, knygose pamato skirtingus dalykus.
Dažnai aptariame, ką ji įsiminė, ką aš. Labai panašiai būname pasižymėję, bet kai kas išsiskiria, nepamirškime, juk aš – vyras, ji – moteris.
– Ar jai įdomūs triukai scenoje?
– Jolanta nėra praleidusi nė vieno mano koncerto, visada vyksta kartu. Vilniaus centre esu įkūręs nedidelį teatrą „Iliuzijų kambarius“, kuriame tėra 35 sėdimosios vietos. Jolanta užkulisiuose ant stalelio visada sudeda mano „fokusus“, bet į sceną neina.
Ji – vienintelis žmogus, kuris per visą sceninę karjerą liečiasi prie mano triukų.
Net Mantas Wizardas nesiliesdavo prie mano rekvizito, nors yra mano mokinys, kuriuo šimtu procentų pasitikiu.
Jolanta viską paruošia prieš išeinant į sceną, todėl esu ramus, kad viskas bus taip, kaip reikia. Sykį buvau pamiršęs vieną daiktą namuose ir turėjau grįžti, Jolanta prieš pasirodymą sugebėjo net garso aparatūrą sujungti, surasti muziką.
– Turbūt abu turite vaikų iš ankstesnių santykių?
– Iš pirmosios santuokos turiu 33 metų sūnų, su kuriuo nebendrauju. Taip jau nutiko – jo mama pasistengė, kad mes nebendrautume. Dar turiu 12 metų sūnų iš paskutinės santuokos. Su juo daug bendrauju.
Jolanta turi 27 metų dukterį. Ji jau turi ir anūkę, kuriai septyneri metai.
– Kai tardamasi dėl interviu jūsų paklausiau – gal ruošiatės sužadėtuvėms ar vestuvėms, užsiminėte, kad niekur neskubate.
– Kada nuspręsime tuoktis, tai padarysime slapta, nes viešumos tam visiškai nereikia.
Mano gyvenime buvo keturios santuokos. Yra žmonių, kurie stebisi: kaip čia nutiko? Ar vestumėte penktą kartą? Aš labai dažnai jiems užduodu tokį klausimą: o jums patinka filmai „Titanikas“, „Avataras“?
Šių filmų kūrėjas Jamesas Cameronas vedęs penktą kartą. Ar dėl to jis blogesnis žmogus, prastesnis režisierius, jo filmai mažiau įdomūs? Bet daugelis sako: „Ojoj, penktas kartas.“ Na, ir kas, jei taip gyvenime atsitiko.
Esu bendravęs su astrologe ir būrėja Vaiva Budraityte, išreiškiau mintį: „Kam gi tos vestuvės sulaukus mūsų amžiaus, kai apie vaikų auginimą nebegalvoji?“
„Arvydai, tau, kaip vyrui, gal nereikia, kiekvienai moteriai to reikia, kaip saugumo garanto“, – patikino Vaiva.
Pripažinau, ji teisi – moteris turi tą saugumą jausti. Be to, nesu plevėsa, labai rimtai žiūriu į santykius. Jeigu įvyko vestuvės, vadinasi, rimtai žiūrėjau.
– Moterys atsitiktinai atėjo į jūsų gyvenimą ar jų ieškojote?
– Niekada neieškojau, taip jau susiklostė. Netgi neturėjau tokio poreikio, tarkime, pažinčių ieškoti internete.
– Skyrėtės sunkiai?
– Visos skyrybos buvo labai sunkios. Pastarojoje santuokoje bendražmogiškų santykių nebuvo aštuonerius metus, bet gyvenome kartu – reikėjo vaiką užauginti.
Kartais sūnaus paklausdavau, kaip jis žiūrėtų į tai, kad tėtis ir mama gyventų atskirai? Aišku, nėra tokio amžiaus, kurio sulaukęs vaikas nepatirtų streso.
Bet kai sūnus sulaukė 10 metų ir to paklausus jo akys nebeišsipūtė, pamačiau, kad jis ūgtelėjęs ir apie skyrybas galima pradėti mąstyti. Iki tol kartu su žmona gyvenau dėl sūnaus.
Jis ir dabar mane mato dažnai, su Jolanta labai gražiai sutaria. Sakyčiau, klauso Jolantos labiau negu manęs. (Juokiasi.)
– Ar sūnus norėtų perimti iš jūsų triukų paslaptis?
– Nematau, kad jam tai labai patiktų. Buvo keli kartai, kai paprašė išmokyti jį daryti triukus. Bet jam tai neprigijo – nebuvo taip, kad rodytų pats.
Esu tos nuomonės, kad vaikas pats turi rinktis. Tėvai daro klaidą, kai priperša savo pomėgius. Juk kiekvienas vaikas – savo vidinį pasaulį kurianti asmenybė.
– Jūsų paties pomėgis neįprastas. Esate meno žmogus, o domitės bepilotėmis skraidyklėmis.
– Šviesaus atminimo tėvas viskuo domėjosi, daug metų prenumeravo žurnalą „Mokslas ir gyvenimas“. Aš taip pat jį skaitydavau. Kadangi tėvai dirbo besikeičiančiu grafiku – mat tėtis buvo gaisrininkas, mama – akušerė, laukdavau tų vakarų, kai liksime su tėčiu dviese.
Jis visąlaik man ką nors pasakodavo, o temos būdavo įvairios: magija, kosmosas, delnažinystė, pasaulio paslaptys, technikos laimėjimai. Jis daug skaitė, daug kuo domėjosi, tai, ko gero, genais perduota ir man.
Aš irgi domiuosi daug kuo. Bepilotės skraidyklės – vienas pomėgių, bet yra ir kitokių.
Jolantai taip pat viskas įdomu – ji puikiai išmano techniką, nors moterims tai būna sunkiai suprantama sritis. Todėl ir šiuo atžvilgiu esame vienodi.
Jolanta manė, kad aš, fokusininkas, nesugebėsiu vinies į sieną įkalti. Bet aš sutvarkau ir santechnikos gedimus, ir elektros instaliaciją bute. Ji iš pradžių stebėjosi, o paskui pasakė: „Kaip gerai, kai vyras viską moka.“
– Kokius įpročius pakeitėte išgirdęs vėžio diagnozę?
– Gyvenimo būdą, mitybą. Pirmiausia visiškai atsisakiau raudonos mėsos, bet šašlyką suvalgau kartą per metus, ne dažniau. Jeigu atsiranda mėsos poreikis, o tai nutinka labai retai, nusiperku kalakutienos krūtinėlę.
Bet man pakanka ir augalinės kilmės maisto.
Atsisakiau cukraus, alkoholio. Pradėjau sportuoti – einu į treniruoklių salę ir baseiną. Žinoma, sportuojame su Jolanta.
– Kokie pokyčiai labiausiai džiugina?
– Numečiau 15 kilogramų, svoris krinta toliau. Bet mitybą būtina kontroliuoti 2 metus – ląstelės turi atmintį, jei tik atleisčiau vadžias, kilogramai sugrįžtų.
Svorio metimas man – linksmieji kalneliai, pamažu tampantys žemesni. Papildomus kilogramus numečiau be didelio vargo, kalorijų skaičiavimo.
Bet susigriebiau tuomet, kai vos galėjau susilenkti ir per pilvą pasiekti batraiščius. Tai buvo ženklas, kad reikia ką nors daryti – pasidarė nepatogu gyventi.
Prieš tai 9 metus bandžiau mesti svorį – nesisekė. Tik augalinis maistas labai gražiai sutirpdė papildomus kūno kilogramus.
Ta diagnozė paskatino mane daug kuo domėtis, atradau įdomių dalykų. Pasirodo, valgymas po devintos valandos vakaro gali sukelti sveikatos problemų – apie 25 procentus padidina prostatos ir krūties vėžio riziką. Todėl patartina tris valandas iki miego nevalgyti ir neužkandžiauti.
Po vidurnakčio pasibaigus renginiui kitame mieste iškart važiuodavau namo. Bet žinodamas, kad laukia kelios valandos kelio automobiliu, sustodavau degalinėse pasistiprinti mėsainiais.
Dabar jei renginys prasideda vėlai, pavalgau iki devintos valandos vakaro. Naktimis – jokio maisto!
Ko nežinojote apie A.Stonį
Žinomas iliuzionistas praėjusiais metais minėjo 30 metų scenoje sukaktį, tačiau ta proga šventinio turo nerengė. Kodėl sulaužė scenos grandų tradicijas?
„Per artimiausius penketą metų planuoju baigti karjerą, vadinasi, nežinia kada. Tuomet ir surengsiu atsisveikinimo turą. Gyvenimas sukasi kita linkme, rūpi kitos veiklos sferos, ateitis. Turiu mokinių, džiaugiuosi perdavęs patirtį. Kadaise Lietuvoje buvau vienintelis, geriausias, visa tai praėjo. Ačiū Dievui, kad tai suvokiau gana anksti, o ne tada, kai nebebus koncertų“, – kalbėjo A.Stonys.
Nors iliuzionistas nestokoja pasirodymų, didesnę perspektyvą įžvelgia versle, finansų srityje. Į tai jis gilinasi šiuo metu.
A.Stonys į iliuzijos meną atėjo ne iš mokyklos suolo, o vėliau. Jis yra įgijęs radijo aparatūros šaltkalvio surinkėjo specialybę. Baigęs anuometę Šiaulių televizorių gamyklos profesinę mokyklą Arvydas keletą metų stovėjo prie konvejerio ir surinkinėjo detales.
Tačiau dirbdamas televizorių gamykloje A.Stonys susipažino su iliuzionistu Genučiu Vingru (1953–2006), pradėjo pas jį mokytis. Netrukus Arvydas ankstesnę profesiją iškeitė į triukų rodymą scenoje. Tai daugybę metų buvo svarbiausia jo veikla, o po mokytojo mirties A.Stonys laikomas Lietuvos iliuzionistų tėvu.
Jis eina Lietuvos iliuzionistų klubo prezidento, Pabaltijo iliuzionistų asociacijos A.M.B.E.R. viceprezidento pareigas.
