Nors dauguma romų ir iškeldinti iš taboro, narkotikų prekyba čia intensyvi kaip niekad, o tam pasitelkiami net vaikai. O benamiai narkomanai gyvena net ir pačiame sostinės centre, po nieko neįtariančių šeimų langais.
Žurnalistės Daivos Žeimytės-Bilienės ir M.Balčiūno pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“.
– Jūs 10 metų vartojote narkotikus?
– Vartojau 8 metus, dabar jau 13 metų esu laisvas, nevartoju ir padedu tokiems pat žmonėms, kurie yra šioje problemoje.
– Iš kur jūs traukiate tuos žmones? Jie patys pas juos ateina ar jūs jų ieškote?
– Mes ir ieškome, ir patys ateina. Mūsų bendruomenę žino daugelis, nes mes aktyviai atliekame socialinį darbą Lietuvoje. Mes dirbame su narkomanais, alkoholikais, benamiais.
– Tuos žmones, kurie dalyvauja reabilitacijoje dėl narkotikų vartojimo, jūs pats atrandate, važiuodamas į įvairiausias landynes. Daug Vilniuje tokių vietų? Daug tokių žmonių atrandate?
– Labai jų yra daug. Paskutinis vaizdas, kuris mūsų „Facebook“ parodytas – Vilniaus gatvėje, užleista landynė. Atrodo, kiemas, kur gyvena žmonės, gyvenamasis namas. Judėjimas vyksta, žmonės dirba, eina į kavines, į darbą ir op, viena landynė, kurioje gyvena 6 narkomanai, kurie ateina nakvoti ten.
– O šalia kaimynystėje gyvena žmonės su vaikais?
– Taip. Net neįtaria, kad ten yra kita reali pusė, kad yra tokie žmonės, neturintys vilties ir gyvena jų kieme, apleistose patalpose.
– Ar kai žmogus vartoja narkotikus ir apsigyvena landynėje, tai yra dugnas žmogaus gyvenime? Prieš tai jie greičiausiai nebuvo benamiai, turėjo kur gyventi, šeimas. Žinote jų istorijas?
– Žinau istorijas. Buvo sėkmingi žmonės, turėjo normalius tėvus, kažkas buvo sukūręs verslą, turi išsilavinimą. Bet kiekvienam dugnas yra savas. Vienam dugnas yra jeigu jį policija sugavo ar prarado darbą, o kitam net koją nupjaus ir jam nėra dugnas. Vaizdas, kurį mes rodėme – tas žmogus gyvena tose apleistose patalpose, mes ateinam, mūsų organizacija siūlo pagalbą jiems, kad mes išvežtume juos iš landynės, suteiktume švarią patalynę, dirbtume su jais, maitintume. Jie atsisako, nes jie dar nepasiekė savo dugno.
– O ką jie sako? Žmogus, kuris jums parodė, kaip jo kojos atrodo – ten labai kraupus vaizdas, nežinau, ar galima kalbėti apie kažkokį pasveikimą. Koks jo pagrindinis argumentas, kodėl jis nepasinaudoja pagalba?
– Jie sako, kad yra kažkokios neišspręstos problemos, kažkas juos čia laiko, kažkas galbūt jau gavęs tesimo nuosprendį ir turi važiuoti į kalėjimą, ir galvoja, kam čia važiuoti į reabilitacijos centrą gydytis, vis tiek jį pasodins. O iš esmės, kodėl jie taip sako: narkomanija, alkoholizmas yra neigimo liga. Jie 2-3 žingsnius bando pateisinti savo vartojimą, apkaltindami kitus žmones, surasdami priežastį, kodėl jie neturi pradėti savo sveikimo. Dėl to jie ir vis sukuria įvairias istorijas – dar ne laikas. Jų pasąmonėje yra tikras įsitikinimas, jie galvoja, kad iš tiesų juos dar kažkas čia laiko.
– Ir jie taip sako netgi matydami, kad jų kūnas pūva?
– Taip. Kažkas iš nevilties galvoja, jau nuleido rankas, galbūt mato, kad jų kūnas pūva ir jie visiškai prarado viltį.
– Kiek iš tokių žmonių pasveiksta?
– Norėtųsi didesnio procento, bet didžioji dalis atkrenta. Bet aš žiūriu į tuos žmones, kurie praėjo reabilitaciją, integravosi į visuomenę, sukūrė šeimas, mokosi, užbaiginėja mokslus, studijuoja universitete, augina vaikus ir padeda tokiems pat žmonėms. Man tai kelia motyvaciją ir tikėjimą. Jeigu žiūrėsiu į masę žmonių, kurie atkrenta, tada aš sustočiau.
– Jie praeina reabilitaciją, bet vis tiek grįžta į tas pačias vėžes, prie narkotikų?
– Taip. Todėl jie ir turi būti kažkokioje bendruomenėje po reabilitacijos centro, bendrauti su tokiais pat sveikstančiais žmonėmis, turėti globėją, kuris kalba ir palaiko jį morališkai. Jeigu tik jis atsiriboja, didžioji dalis vis tiek atkris.
Gyva akimi matosi, kad pati baisiausia ir ilgiausiai veikianti narkotikų prekyvietė yra Vilniaus romų taboras, kuriame galime 24 val. per parą nusipirkti narkotikų. Namus nugriovė, liko gal apie 10 namelių, o narkotikų prekyba kaip vyko, taip ir vyksta. Ką daro valdžios atstovai – skyrė visiems romams po butus, kuriuose toliau vyksta prekyba.
Bet kažkas atvažiuoja į romų taborą toliau dirbti, pardavinėti narkotikus. Romų vaikai įneša narkotikus į taborą, nes jų negali bausti. Ir tai nesuvokiama sveiku protu, kad galima taip elgtis. Bet jie panaudoja vaikus, kad įneštų narkotikus ir ten vyksta prekyba. Per 70 metų, kol gyvuoja taboras, jau susiformavusi sistema ir visi žino, kad ten galima 24 val. per parą nusipirkti narkotikų. Jie paskambina ir ateina.
– Jūs pats neseniai važiavote ten, filmavote ir viską gyvai transliavote. Matosi, kad žmonių judėjimas yra nemenkas.
– Taip. Šniūrais eina narkomanai. Ką jie ten daro, jeigu ten narkotikų nepardavinėja? Ko jie sėdi miškuose krūvoje ir laukia? Atbėga narkomanai ir šaukia: Marijau, maldauju, išeik iš čia, nes negalime nusipirkti per tave narkotikų. Aš tuos visus žmones pažįstu. Didžioji dalis buvo pas mane reabilitacijos centre, neatlaikė, kažkas pabėgo.
Vyksta narkotikų prekyba, autobusas atvažiuoja – šniūrais eina, taksi atvažiuoja – pilnos taksi mašinos. Dabar namelius nugriovė, ten kaip didelis laukas – dar daugiau matosi viskas. Ir vis tiek prekyba vyksta. Dabar jie persikėlė ir į miestą.
– Ten nuolat ir policija turėtų budėti. Jūs juos tiesiogiai filmuojate, rodote ir vis tiek niekam per daug nerūpi?
– Niekam išvis čia nerūpi. Išdalino visiems narkoprekeiviams butus, kurių didžioji dalis toliau pardavinėja narkotikus tuose butuose. O aš, kuris imu narkomanus iš to romų taboro, vežu pas save į reabilitacijos centrą, kuriuose nėra gerų sąlygų jiems reabilituoti.
Kur teisybė, nelabai suprantu. Man valdžia negali skirti remontui, santechnikai arba dušams padaryti pinigų, bet ne, narkoprekeiviams jie išskiria butus, kad jie toliau ten gyventų. Jie galvoja, kad tokiu būdu integruos juos į visuomenę. Jų neintegruosi, kol jų neišskaidysi, nes jie gyvena bendruomenėmis, jau metų metai susiformavusi bendruomenė.
Bet žinote, ką jie dabar daro? Jie dabar už dozę nusiperka vergą, kuris pardavinėja tuos narkotikus. Narkomanas už dozę dirba ant pačių čigonų. Jie susitaria, kad gaus į dieną 3-4 dozes ir jis vaikšto visur, pardavinėja.
– Visur tai kur?
– Tabore vaikšto arba mieste. Jie vadina „kojomis“. Jie paima pinigus ir paduoda narkotikus. Jeigu sugauna policija narkoprekeivį, tai sugauna vargšą narkomaną, kuris yra aplinkybių vergas. Bet romas, tikras narkotikų prekeivis, išeina iš situacijos.
– Kokie žmonės į romų taborą eina pirkti narkotikų? Pas mus susidaręs stereotipas, kad narkomanas yra toks, kokį jūs landynėje atradote su apipuvusiomis kojomis, benamis, visiškai asocialus.
– Įvairi publika ateina į romų taborą. Ateina ir jaunimo daug. Dabar, matant naują kartą, kurį pasėdo ant narkotikų, man liūdna darosi. Aš matau nepilnamečius vaikus, gražias jaunas merginas, kurios net nesuvokia problemos esmės. Tai yra neigimo liga.
Aš jiems sakau: kiek tu laiko vartoji? 3 mėnesius ar pusę metų. Sakau: važiuojam į reabilitacijos centrą. Kam man reabilitacijos centras, sako, aš sustosiu, kada norėsiu. Jiems kalbi ir jie negali priimti tos pagalbos, nes jie neįvertina ir nesuvokia problemos esmės.
– O ji yra kokia? 3 mėnesius vartojančiam asmeniui atsiranda didelė rizika įprasti ir pradėti?
– Aišku. Didelė rizika yra psichologinė abstinencija tokiems žmonėms. Jie labiau psichologiškai yra priklausomi, dar nėra fizinių „lomkių“. Ten ir jaunimo atvažiuoja, ir su normaliomis mašinomis arba atsiunčia kažką. Ir jau tie seni narkomanai eina.
– Visi viską žino ir taip viduryje Vilniaus vyksta? Laisvai, paprastai? Taigi ir policija yra – net neabejoju, kad policija puikiausiai žino šiuos dalykus. Kodėl nepavyksta šito židinio išnaikinti?
– Visų pirma, turbūt yra ir korumpuota policija. Ir kalba mano žmonės, kad tie, kurie pardavinėjo narkotikus romų tabore, mokėdavo pinigus policijai už vadinamą „stogą“. Vis man nepavykdavo išgauti tų policininkų vardų, sakydavo, kad taip ten viskas užteršta, kad ne taip lengva sugauti būtų.
Iš tiesų gerai kai kurie policijoje dirba, atlieka darbą, bet taip sistema užleista, kad nėra normalaus, radikalaus žmogaus, kuris išnaikintų tą baisią narkotikų prekyvietę. Jau tiek metų ji gyvuoja, mes matome – miršta žmonės. Filmavau, atvažiavo prie mūsų akių greitoji – kažkas perdozavo ten.
Niekas apie tai nenori kalbėti, valdžios atstovai nutyli. Kodėl niekas nefilmuoja, kiek žmonių numirė ten, kiek kartų atvažiuoja greitoji pagalba, kiek nusikalstamos veiklos, kiek perdozavusių žmonių. Man tai gėda, liūdna. Dėl to aš ir viešinu tuos vaizdus. Reikia išnaikinti tą velnio irštvą, nes mes matysime šimtus ir tūkstančių jaunuolių, kurie pasėdo ant narkotikų, matysime perdozavusius žmones, atsivėrusias žaizdas ir iš tos vietovės matysime, kaip pakyla baisūs narkomanai ir daro didelę nusikalstamą veiką.
– Įmanoma padėti žmogui, kuris nenori pagalbos – jūs galite kalbėti, kad tai yra blogai, bet jis nemato tame problemos? Artimieji ką turėtų daryti?
– Galima padėti. Bet labai sunku „dasimušti“ iki jo širdies. Artimieji turėtų turėti daug kantrybės, nekaltinant, nešaukiant ant to žmogaus, kalbėti su juo, ieškoti metodų, kaip prieiti prie jo širdies. Jeigu jie patys to negali padaryti, gal rasti kitą žmogų, kuris galės pasiekti jo širdį, motyvuoti jį važiuoti gydytis. Taipogi kokią didžiausią klaidą daro artimieji – jie pasiduoda narkomano manipuliacijai.
Narkomanas nebūna vienišas, jis įtraukia visą šeimą, kuri bando atsakyti jo poreikį. Jis manipuliacijos būdu siurbia pinigus, resursus, bando išgąsdinti artimuosius, kad jeigu neduos pinigų, jis nusižudys arba eis vogti. Didžiausią klaidą daro, kad duoda pinigus narkotikams, cigaretėms, sprendžia jų problemas ir tokiu būdu jie nesąmoningai patys kasa duobę savo vaikams.
Reiktų uždaryti duris, pasakyti: sūnau, dukra, aš tave tikrai labai myliu, bet nekenčiu tavo priklausomybės. Užrakinti duris ir jokios pagalbos nesuteikti. Pasakyti: kada norėsi pagalbos, kreipkis pas mane ir aš tau padėsiu. Ir tokiu būdu jis pasieks dar greičiau savo dugną ir kai nuo jo visi nusisuks ir nebus žmogaus, iš kurio galės siurbti, manipuliuoti, jis pradės mąstyti ir savo sveikimo kelią.
– Kalbame apie situaciją, kai žmogus jau įklimpęs. Kas galėtų užkirsti tam kelią? Kas jauniems žmonėms galėtų būti argumentas net nepradėti to daryti, nenorėti pabandyti?
– Reiktų šviesti visuomenę, kalbėti apie tai, rodyti.
– Manote, kad tai padeda? Galbūt padeda tokie filmukai, kaip jūsų nufilmuotas narkomanas landynėje su pūvančiomis kojomis, bet tokių filmukų nerodo mokyklose.
– Ir reikėtų tokius vaizdus rodyti. Tada mes sustabdysime, galbūt išgelbėsime daugelį jaunuolių. Mes kuriame dokumentinį filmą, kurį norėtume parodyti visai Lietuvai – tikrą realybę, kas vyksta su narkomanu, kokios yra pasekmės, kas su jais įvyks. Parodyti apie patį taborą, „žolytę“, kuri atrodo nekalta, bet galiausiai priveda prie kitų narkotikų. Toks baisus filmas, kuris galbūt sukrės žmones, kurie yra iliuzijoje.
„Kitoks pokalbis“ – penktadieniais 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
