Gausioje šešių vaikų šeimoje gimusios S.Prapiestienės gyvenimas nelepino. Jai, kaip vyriausiai dukrai, teko jaunesnius brolius su seserimis prižiūrėti ir tėvams padėti nudirbti ūkio darbus.
Vėliau užklupo karas, teko kęsti pokario nepriteklius, sunkiai dirbti kolūkyje, namuose verpti, austi.
Kartu su vyru dzūkė užaugino tris vaikus. Šiandien senolę džiugina dešimt anūkų ir visas būrys proanūkių ir proproanūkių. Prieš 40 metų amžinybėn iškeliavus vyrui, S.Prapiestienė liko viena.
„Iki praėjusių metų gruodžio močiutė pati pasigamindavo valgį, skalbėsi, tik malkų žiemą prinešdavome“, – pasakojo anūkė Eugenija.
Ilgaamžės regėjimas geras, tik smulkesnėmis raidėmis parašytą tekstą skaitydama užsideda akinius, o žiūrėdama televizorių visus titrus dar perskaito be jų. Tik klausa jau nebe ta.
Ligoninėje neteko gulėti, vaistus iki šiol vartoja minimaliai, net vitaminus nelabai noriai geria.
Maistui taip pat neskiria daug dėmesio, valgo viską ir apetitu nesiskundžia.
S.Prapiestienės giminėje daugiau ilgaamžių nebuvo, ji pirmoji. Moteris dar turi du gyvus 83 ir 87 metų brolius. Anūkės Eugenijos nuomone, močiutei garbingo jubiliejaus sulaukti padėjo jos begalinis gerumas ir nuoširdumas, meilė visiems, ji nė vieno svečio neišleisdavo nepavaišinusi.
„Niekada nemačiau supykusios ir iš jos negirdėjau nė vieno pikto žodžio“, – apie močiutę kalbėjo Eugenija.
