Kai kovo pradžioje Vilniuje vykusiame Baltijos čempionate sostinės moterų krepšinio klubas „Kibirkštis“ iškovojo bronzą, 28 taškus pelniusią ir rezultatyviausia žaidėja tapusią G.Meškonytę viena pirmųjų pasveikino jos motina G.Grikštaitė.
Prieš keletą dešimtmečių tuometės Sovietų Sąjungos čempionate su ta pačia komanda Gintarė irgi pelnė bronzos medalį.
Tiesa, nuo vaikystės krepšiniu besidominčią dukrą sporto žurnalistė kaip įmanydama atkalbinėjo žengti jos keliu ir leido tik po Gabijos griežtų reikalavimų.
187 centimetrų ūgio G.Grikštaitės ir 183 centimetrų ūgio sporto komentatoriaus Tautvydo Meškonio (55 m.) dukra tėvų nepraaugo, bet mama tikino, kad 182 centimetrų ūgio Gabija krepšinio aikštėje ją jau pranoko savo mąstymu.
Gabija: Žaisti krepšinį troškau visada, bet iš pradžių to nenorėjo tėvai. Palaimino tik tada, kai pasakiau: jei neleis į krepšinį, eisiu žaisti futbolo.
Gintarė: Vedžiau visur, kur tik įmanoma: ir šokti, ir dainuoti, ir į plaukimą, ir į gimnastiką. Tačiau galiausiai supratau, kad kitaip ir negali būti.
Gabijos senelis Vaclovas Grikštas, su kuriuo vaikystėje ji dažnai būdavo, irgi buvęs krepšininkas. Jiedu kartu žiūrėdavo rungtynes, kurias aš komentuodavau, o Gabija tuo metu po stalu landžiodavo. Mano sesuo su pussesere irgi žaidė krepšinį. Kur tik pasižiūriu – aplink vien krepšininkai.
– Tai kodėl nenorėjote, kad dukra eitų krepšinio keliu?
Gintarė: Todėl, kad tai labai sunkus sportas. Nuo per didelių krūvių mano sveikata sušlubavo taip, kad būdama dvidešimties turėjau mesti krepšinį. Tada Gabija dar nebuvo gimusi.
Motinos širdis tikrai negali linkėti tokių išgyvenimų. Norisi, kad vaikui būtų geriau. O kai matai, kad ji tiesiog mėgaujasi krepšiniu, tada rankos nusvyra.
Pamenu, išeidavo į kiemą, keturis berniukus išrikiuodavo ir viena prieš juos žaisdavo. Ji buvo už juos greitesnė, apibėgdavo, apžaisdavo. Turėjau daugybę pažįstamų krepšinyje, treneriai kalbino mane, kad duočiau treniruoti savo vaiką, o aš užsispyrusi ją laikiau. Vis gailėjau.
– Ką jaučiate, kai pranešate apie dukters laimėjimus?
Gintarė: Apima daugialypis jausmas. Pirmiausia apie moterų krepšinį šnekame per mažai ir man liūdna, kad jis nustumtas į šalį.
Žiūrėdama į dukrą aikštėje jaučiu pasididžiavimą, bet man geriau, kad kiti iš šalies mano vaiką vertina, o ne aš pati. Buvo tokia situacija, po kurios Gabija mane barė. Aš komentavau varžybas, kuriose ji, tuomet 18-metė, žaidė moterų rinktinėje.
Šalia manęs sėdėjo buvusi krepšininkė, ir kai Gabiją įleido į aikštę, aš vis laukiau, kad mano kolegė ką nors pasakytų, komentuotų. Prieš tai visas kitas žaidėjas pristačiau, apie jas pasakojau, o Gabijos, man rodos, net pavardės nepasakiau.
Nuo tada sau pažadėjau – daugiau jokių rungtynių, kuriose žais mano dukra, nekomentuosiu. Nenoriu! Objektyviam būti neįmanoma, kad ir kaip stengtumeisi.
– Nutraukėte sportininkės karjerą būdama tokio amžiaus, kokio dabar yra jūsų dukra, – dvidešimtmetė.
Gintarė: Žaidžiau ir vėliau, bet sveikata buvo šiaip sau. Anksčiau į Sovietų Sąjungos rinktinę buvau kviečiama, o atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje kurį laiką su sportu buvo liūdna. Ypač komandiniu.
Vietos lygiu pažaisdavome, bet tas krepšinis buvo mėgėjiškas. O aš jau bendradarbiavau su sporto leidinio redakcija, rengiau radijo reportažus. Tuo metu mano gyvenime atsirado ir televizija, kurioje man buvo labai įdomu.
Turėjau pasiūlymų važiuoti rungtyniauti į užsienį, tačiau televizija traukė labiau, nes laikas buvo ypatingas – Sausio 13-osios įvykiai, vienybė, dar neišgyventos emocijos.
Suskubau baigti žurnalistikos mokslus, ir mano kelias savaime pasisuko.
– Ar dukra, tęsdama mamos kelią, išpildė jūsų, kaip krepšininkės, svajonę?
Gintarė: Stengiuosi kuo labiau nusišalinti nuo jos kelių ir leisti pasirinkti pačiai. Bet aš didžiuojuosi ja, džiaugiuosi. Ir man atrodo, kad ji mane pralenkė savo mąstymu krepšinio aikštėje.
Aš turėjau labai gerus fizinius duomenis. Ji irgi turi neblogus, bet tarsi skaito žaidimą, mėgaujasi žaisdama. O aš atidirbdavau! (Juokiasi.)
– O kodėl paskui mamą ir į žurnalistiką nenusekėte?
Gabija: Pasirinkau finansų inžineriją. Kodėl? Būdama vienuoliktokė–dvyliktokė dar nebuvau apsisprendusi, ką toliau darysiu. Vienu metu net svarsčiau pasirinkti žurnalistiką, bet tėvai atkalbėjo. (Gintarė nusijuokė.)
Sakė: ir taip šeimoje užtenka žurnalistų. O su sportu susijusių dalykų mokytis nenorėjau, nusprendžiau gilintis į finansų sritį. Kol kas man įdomu, bet nesu tikra, ar save čia ir įsivaizduoju ateityje.
Man patinka, kad tai visiškai kitokia sritis nei sportas. Galima sakyti, kad taip atitrūkstu nuo treniruočių, varžybų. Juk su komanda praleidžiame daug laiko, tad norisi ir su kitais žmonėmis pabūti, ne vien apie sportą pakalbėti. Gerai tie mokslai!
Gintarė: Mamos svajonė buvo, kad dukra išvyktų žaisti ir mokytis į kurį nors JAV universitetą. Tuo labiau kad buvo galimybė! Net trenerė iš kitapus Atlanto buvo atvykusi, ne vieną pasiūlymą Gabija turėjo.
Bet ne, ir viskas! Jos argumentas buvo: kiek žinai krepšininkių, kurios ten mokėsi, rinktinėje žaidė, iškilo?
Gabija: Europoje žaisti dar galėčiau, bet Amerika toli, visai kitoks pasaulis, kiti žmonės! Juk būnant ten net susiskambinti su šeima ir draugais sunku dėl didelio laiko skirtumo. Išsigandau.
Gintarė: Su jos tėčiu net bandėme ją pergudrauti. Aštuonioliktojo gimtadienio proga Gabijai padovanojome kelionę į Torontą, Kanadą, kur buvo organizuojamas NBA Visų žvaigždžių savaitgalis. Tai buvo jos svajonė! Jai viskas ten labai patiko, bet ji susižavėjo gal tik kokiam mėnesiui.
– Kaip pavyksta suderinti studijas ir krepšinį?
Gabija: Pagrindinės treniruotės būna vakare, į rytines eiti nėra privaloma, o paskaitos – dieną. Jei paskaitos užsitęsia, pasitaiko, kad praleidžiu. Žinoma, kai būna sesija ir varžybos, tas laikotarpis būna labai įtemptas.
Pamenu, baigiant mokyklą brandos egzaminai sutapo su pasirengimu Lietuvos rinkinės varžyboms. Tuomet turėdavau tarp dviejų treniruočių rasti laiko pasimokyti, o į egzaminus vykdavau tiesiai iš treniruočių stovyklos Anykščiuose.
– Ar mamos patarimų klausiate, ar pati jau galite jai patarti?
Gabija: Kartais paklausiu, bet ne visada sutinku su atsakymu. (Juokiasi.) Žinoma, duoda ir gerų patarimų. Kartais iš šalies viskas atrodo kitaip nei aikštėje. Kartais kreipiu dėmesį į pastabas, bet būna, kad nelabai priimu kritiką. Kai mažesnė būdavau, labiau įsiklausydavau.
Gintarė: Taip ir turi būti! Gabija sako, kad kai aš būnu tribūnose, jai sekasi. Tad aš iš paskutiniųjų nuo pat pradžių stengdavausi visur važinėti, dalyvauti dukters varžybose kiek tik įmanoma.
Anksčiau vykdavau ir į čempionatus, po 10 dienų pragyvendavau šalia. Pastaruoju metu mažiau važinėju, bet rungtynes žiūriu visas. Nes bijau klausimo: ką, nematei rungtynių? (Juokiasi.)
– Turbūt labiausiai saugote dukros sveikatą?
Gintarė: Ji nuo mažens buvo labai ištverminga: kol temperatūra nepakyla iki 40 laipsnių, tol gali. Ir aš tokia pati. Nemėgstu skųstis ir nemėgstu, kai kiti skundžiasi. Turbūt todėl taip anksti ir persitempiau.
Todėl Gabiją stebiu iš šalies, nors stengiuosi nesikišti. Kita vertus, šiais laikais krūviai toli gražu ne tokie beprotiški, kaip buvo anksčiau. Sovietų Sąjungos rinktinėje būdavo iki keturių treniruočių per dieną.
O dabar, kai būna dvi treniruotės, dukrai ir jos bendraamžėms atrodo labai daug, jos labai nelaimingos. Dabar šį sportą netgi būtų galima vadinti pusiau profesionaliu.
Gabija: Kol kas man pavyko išvengti rimtesnių traumų. Dabar pas mus sporto medikų daugiau, jie labiau prižiūri sveikatą. Jei ką nors skauda, net neleidžia rungtyniauti.
Žinoma, jei rungtynės svarbios, paklausia ir žaidėjo nuomonės. O iš mamos esu prisiklausiusi, kad jos jaunystės laikais krepšininkės žaisdavo, vaizdžiai tariant, tol, kol kas nors sulūždavo.
– Ginčijatės dėl krepšinio?
Gintarė: Gabija pagal Zodiako ženklą yra Jautis. Pamenu, kadaise garsioji astrologė Palmira Kelertienė pasakė: įstatyk Jautį į gerą vagą, tai ars ir aplinkui visi bus laimingi. Gabija be galo darbšti ten, kur mato prasmę ir tikslą: moksle, sporte. O visur kitur, kur prasmės nemato, tenka su ja pakariauti. (Juokiasi.)
Gabija: Kai susipykstame, aš einu serialo žiūrėti.
Gintarė: Ji turi auksinę frazę, kuri mane visada nuginkluoja: „Mama, aš tave myliu.“ Tada baigiasi visi pykčiai.
– Ko dukra labiausiai mokosi iš mamos? O gal ir mamai yra ko iš dukros išmokti?
Gabija: Žaviuosi, kaip mama sugeba puikiai su visais bendrauti, sutarti, daug kuo domisi.
Ji yra sporto žurnalistė, bet išmano daugybę kitų sričių, skaito įvairias knygas ir sugeba gerai pašnekėti.
Gintarė: Dukrą mažą tempdavausi į meno galerijas, ir ji labai pykdavo. Bet dabar jau viskas gerai.
Gabija: Taip būdavo dėl to, kad mama mane visur per anksti vesdavo. Kaip ir su drabužiais: pasiūlydavo ką nors, o aš atsisakydavau. Po kokių trejų metų pareikšdavau priekaištus, kodėl manęs tuomet neprivertė to apsirengti. Turbūt taip pat buvo ir su teatrais, ir su galerijomis.
Gintarė: Iš Gabijos mokausi užsispyrimo. Nors ir aš esu užsispyrusi, bet iš jos tikrai galima pasimokyti siekti tikslo. Ir viską ji daro su šypsena. Į tai labai gražu žiūrėti.
– Turite kokių nors mamos ir dukros ritualų, tradicijų?
Gintarė: Buvo periodas, kai Gabija atsisakydavo vaikščioti su manimi ir mieliau rinkdavosi drauges. Tačiau pastaruoju metu mes vėl daug laiko leidžiame kartu – einame ir į teatrą, ir į kiną, ir į miestą, ir šventes švenčiame, vasarą kartu atostogaujame. Man labai smagu! Nežinau, kaip jai. Dažniausiai esame draugės, bet būna visaip. (Juokiasi.)
– Ar įsivaizduojate save krepšinyje ir toliau?
Gabija: Per pastaruosius kelerius metus pasikeitė mano nuomonė – labiau ateitį sieju su krepšiniu nei su finansų sritimi.
Gintarė: Komandoje šiemet Gabija yra viena lyderių, dažnai būna net pagrindinė žaidėja – tai įžiebė jai daugiau kibirkšties.
Buvo siūlymų vykti į rimtus užsienio klubus, tad jeigu nori žaisti, jau laikas pasiryžti. (Pažvelgė į dukrą.)
Praėjusiais metais visos jos draugės išvyko, o ji liko. Aš jai ir sakau: dabar pats laikas.
