Varlės atstoja drenažą
Panevėžietė 69 metų Aldona Daugėlienė kolekcionuoja varles. Žaliųjų šoklių ji jau turi surinkusi gerokai per šimtą.
Medinės, plastikinės, vaškinės, metalinės, ištašytos iš pusbrangių akmenų, lipdytos iš molio, pūstos iš stiklo varlės yra įvairaus dydžio, vienos į delną netelpa, kitos visai miniatiūrinės.
Didžioji dalis išverstakių yra suvenyrinės, kitos atlieka šiokią tokią funkciją: galima naudoti kaip žvakidę, smilkalinę, magnetuką prie šaldytuvo, pakabuką pasipuošti, segtukus skalbiniams.
„Šitos trys pritaikytos drėgmei kambarinių gėlių vazonuose palaikyti“, – rodydama samanų žalumo išpūstašones aiškina A.Daugėlienė. Šalia molinių, glazūra dengtų varlių prilipinti ilgoki konusai su ertme viršuje. Žemėn įleisti skirtas galas aklinas, bet neglazūruotas, natūralaus molio, per kurį vanduo gali lengvai prasiskverbti. Toks molinis konusas yra lyg drenažas, jame susitelkia perteklinis vanduo.
Sugalvoja, kaip apeiti taisyklę
Kolekcininkė sau iškėlusi sąlygą: eksponatų pati neperka, juos būtinai turi padovanoti kitas žmogus.
Daugiausia varlių į A.Daugėlienės namus atkeliavo iš svečių šalių, jas parvežė keliauti mėgstančios moters draugės.
Pati A.Daugėlienė irgi kelionių mėgėja, yra aplankiusi nemažai šalių.
„Aš kaip tas pasakų personažas – varlė keliauninkė, nenusėdžiu vietoje, tad varlė gali būti mano simboliu“, – juokiasi moteris.
Dažniausiai A.Daugėlienė keliauja su draugėmis, sutuoktinis leistis į keliones iš savos šalies nelinkęs.
Kai keliaudama aptinka dar nematytą varlę, kad nepažeistų sąlygos pačiai eksponatų nepirkti, gudriai tą sąlygą apeina: įsiūlo varlę kelionės draugei, o paskui jai grąžina pinigus.
Taip kolekcijoje atsidūrė dvi sunkios, žalsvos spalvos, iš pusbrangio akmens onikso išskobtos varlės. Jas aptiko keliaudama po Turkiją, negalėjo praeiti pro šalį, nes kolekcijoje tokių dar nebuvo.
„Šitą blizgančią šiemet draugė parvežė iš Stambulo. Ji grynai kičinė, bet manoji – varlių, o ne meno dirbinių kolekcija“, – ir tokiu nauju eksponatu džiaugiasi A.Daugėlienė.
Skris dar kartą, nes nerado varlės
„Yra toks prietaras: jei varlę laikai piniginėj, ji niekad neištuštės. Vieną varliukę ir aš nešiojuosi“, – linksmai pasakoja varlių rinkėja.
Feng šui žinovai tvirtina, jog varlės atvaizdus, kad lemtų gerovę, reikia laikyti kairėje pusėje prie durų. Būtent tokioje vietoje pas A.Daugėlienę eksponatai ir įkurdinti.
„Manęs klausia: tai ar tau atneša tos varlės pinigų? Sakau: aišku, kad atneša. Kartą per mėnesį. Pensiją“, – kvatoja prietarais netikinti A.Daugėlienė.
Kitiems smalsuoliams, kuriems rūpi, iš kur pensininkė turi pinigų kelionėms, ji atkerta:
„Esu suvalkietė, moku skaičiuoti. Man skudurų nereikia, vietoj jų pasitaupau, dar nuomą už žemę gaunu, o ir keliones perku tada, kai jos pigiausios.“
Panevėžietei dabar knieti nuskristi į Bulgariją. Ten jau buvo, bet tuo kartu nerado jokios varlės.
„Šiemet vėl skrisiu. Dėl varlės“, – kalba linksmoji pašnekovė.
A.Daugėlienės rinkinio naujokės – ką tik iš Vokietijos ir Maltos parvežtos varlės.
Tiko ir azijietiška rupūžė
Varlių rinkimu A.Daugėlienė užsikrėtė prieš keliolika metų, kai sesuo jai iš Neringos parvežė mažulytę, su geltonais taškeliais ant šonų varlytę.
Suvenyras taip prilipo, kad moteris sumanė tokius gyvūnėlius kaupti.
„Kai išplito žinia, kad varles renku, visi iš visur jas ėmė vežti, dovanoti visokiom progom ir be progų. Ir dabar taip yra: jei kokia rimtesnė proga, šalia sveikinimų ir dovanų būtinai ir varlę prideda“, – kolekcijos gausėjimu panevėžietė labai patenkinta.
Daug kolekcijos eksponatų atkako iš Vokietijos, ten gyvena gera A.Daugėlienės draugė.
Kita draugė iš Londono parvežė azijietišką rupūžę. Kolekciją papildė ir graikiška pipirinė – dvi viena ant kitos sulipusios varlės.
„Žiūriu į mėlyną varlytę ir prisimenu, kaip mes su drauge vaikščiojom po Jūrmalą ieškodamos mano kolekcijai eksponato. Vieną dieną nieko neradom, o kitą dieną pylė lietus, atsitiktinai stabtelėjome prie suvenyrų kiosko, o ten šita mėlynukė tupi“, – kiekviena varlė A.Daugėlienei primena mylimus žmones ar kurios nors kelionės akimirkas.
O štai Egipte, kad ir kiek naršė po vietinius turgus, panevėžietei nepavyko aptikti jokios suvenyrinės varlytės, nusipirko tik vabalą skarabėjų.
Eksponatams surengia pirtį
Kartą per metus A.Daugėlienė savo kolekciją nuprausia, deda varles į dubenį su muiluotu vandeniu ir kiekvieną kempinėle atsargiai nuvalo.
„Dauguma varlių mažos, o viena moteris, su kuria kartu gulėjom Vilniaus Antakalnio ligoninėje, padovanojo milžinę – varlių močią, paskui ją atsekė ir tėvas“, – rodydama stambiuosius eksponatus pasakoja panevėžietė.
Ant delno tupdydama keistą, prie žemės tarsi prisiplojusią varlę, moteris prisimena ją gavusi iš seselės Likėnų sanatorijoje. Sako, kad taip dažnai nutinka, papasakojusi naujai sutiktiems žmonėms apie savo kolekciją, neretai sulaukia jos papildymo.
„Kiekviena varlė savaip graži, nebūtinai savo forma, o kad primena ją padovanojusį žmogų. Štai šitoji man panaši į Rodeno „Mąstytoją“, – suvenyrinę žalia-odę palygina su garsaus prancūzų skulptoriaus kūriniu.
Didžioji A.Daugėlienės aistra – knygos. Šiuo metu ji įnikusi į istorinę trilogiją apie faraonus.
„Nuo pat jaunystės mano silp-nybė buvo knygos ir indai. Prie pirmųjų atstovėdavau didžiausias eiles knygynuose, nes sovietiniais laikais naujai išleistos knygos buvo didelis deficitas. Gražių indų irgi nuėjęs nenusipirksi, juos veždavo iš Rygos, Talino, Minsko“, – prisimena ji.
A.Daugėlienės profesija – maisto technologė, visą gyvenimą ji dirbo įmonėje „Malsena“.
Teko pabūti ir modeliu
„Turtėji mintimis, jei kitaip nesugebi“, – taip moteris pateisina savo silpnybę knygoms ir kelionėms.
Tiesa, pirmųjų jau nebeperka, nebėra kur dėti, skaitiniais apsirūpina iš bibliotekos, o ir šiaip nemėgsta daiktais apsikrauti. Geriau pataupo kelionėms.
„Po dėdės mirties dėdienė norėjo man atiduoti jo lipdytą mano biustą, bet neėmiau, kur jį dėt. Dabar jis Vilkaviškio muziejuje“, – sako panevėžietė.
Skulptorius Vladas Pleškūnas buvo artimas giminaitis.
„Mano biustą lipdė, kai buvau 5-erių. Pastato taburetę ant stalo, pasodina, įduoda „bambonkę“. Privalau čiulpt, nekramtyt. Kol sučiulpiu, tol sėdžiu“, – prisimena A.Daugėlienė.
Jai modelio darbas tada labai nepatiko.
