Vilniečiui senjorui šie metai prasidėjo nelengvais išbandymais – sausį oficialiai nutrūko jo ir 40 metų jaunesnės trečios žmonos santuoka. Šį balandį buvusi žmona su jųdviejų aštuoniolikamete dukra išsikraustė iš namų.
Trečioji K.Ancutos santuoka truko dvidešimt metų.
Operos tenoro įsitikinimu, tai – kartu nugyventas didelis laiko tarpsnis.
„Pagal šiuolaikinius kanonus, jeigu poros drauge pragyvena penkerius ar dešimt metų, labai gerai. Bet dvidešimt metų – rekordas“, – neabejojo K.Ancuta.
Vienišas senjoras neslėpė skyrybų priežasčių – jis puikiai supranta, kad buvo gerokai vyresnis už žmoną, o ji galbūt norėtų susirasti jaunesnį.
Bet svarbiausia santuokos iširimo priežastimi tapo tai, kad žmona sutuoktiniui nuolat turėjo padėti buityje, o ją tokios pareigos vis labiau vargino.
„Ji turėjo ir drabužius lyginti, ir maistą gaminti. Bet jeigu nesinori to maisto gaminti ir turėti įsipareigojimų? Ji norėjo būti laisva. Žmogus pasirinko kelią, kad būtų laisvas nuo įsipareigojimų. Viskas labai paprasta“, – atsiduso išsiskyręs vyras.
Buvusią žmoną Kęstutis pavadino žinomos kulinarinių laidų vedėjos Beatos Nicholson priešingybe. Bet kulinariniai polinkiai priklauso nuo žmogaus prigimties.
B.Nicholson patiekalus gamina su polėkiu, tokių kaip ji aistringų kulinarų pasitaiko ir šeimose. Tačiau Kęstučio žmona nebuvo tokia gabi kulinarė kaip televizijos žvaigždė.
Nors žmona gamino valgį iš pareigos, pastaruoju metu jai tai atsibodo.
„Tu nesensti, esi jaunatviškas, gyvensi iki šimto dešimt metų. Negi aš turiu būti pririšta prie tavęs?“ – apie norą skirtis vyrui užsiminė trečioji žmona.
Dainininkas savaip perfrazavo žmonos žodžius: „Jeigu blogas šeimininkas, šuns nuo būdos neatriša ir pabėgioti nepaleidžia.“ Tačiau Kęstutis paleido žmoną su dukra.
„Atėjo laikas, kai suradau savyje jėgų ir prisiminiau, kad reikia gyventi, o ne egzistuoti“, – tiek apie santuokos nutraukimą tepasakė trečioji vilniečio sutuoktinė.
Po skyrybų vyras tikino patekęs į bėdą – pats negali pasigaminti maisto ir, jei jo būtų, negalėtų net pašildyti. Todėl Kęstučiui teko ieškoti šeimininkės, kuri rūpintųsi buitimi.
Nuoširdi ir paslaugi pagalbininkė į jo namus ateina tik darbo dienomis. Savaitgaliais jis šaukiasi buvusios žmonos, kad ji atneštų valgio arba jį pašildytų.
K.Ancuta norėtų turėti širdies draugę, nes visą gyvenimą buvo prieraišus, todėl gyventi vienam sunku.
„Esu humaniškas, idealistas, prisirišęs prie žmonių. Net epitafiją (antkapio įrašą) sukūriau: „Gyvenimą ir žmones aš mylėjau kaip gegužę, o jie man dvelkė vasariu“, – kalbėdamas graudinosi vienišas senjoras.
Bet K.Ancuta neprarado vilties, kad prabilęs apie savo skaudulius vėl galėtų būti laimingas, jei atsirastų gerokai jaunesnė draugė.
Neįgaliam vyrui būtų malonu namuose girdėti grakščius moters žingsnius.
Gali būti, kad tokie buvo trečios žmonos žingsniai ir vyrui gaila ją praradus. „Mano dvasia skrajojanti, noriu, kad ir moteris būtų lengva“, – sakė vyras, nejaučiantis senatvės naštos. Kęstučiui nieko neskauda, jis gali sparčiai vaikščioti.
Kaip vyras sugebėjo užkariauti moterų širdis ir išsirinkti jas į žmonas nematydamas dienos šviesos?
K.Ancuta moteris užkariaudavo švelniu balsu, gera iškalba, nuoširdumu, protu, inteligentiškomis manieromis. Kęstutis visada pasitempęs – viešumoje pasirodo su kostiumu, skrybėle.
K.Ancutos protėviai buvo kilmingi bajorai – gali būti, kad jis iš giminės paveldėjo aukštą kultūrą.
„To nepaslėpsi jokia pudra, nes tai paveldėta“, – savo charakterį apibūdino senjoras.
Baigęs studijas tuomečio Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) kultūros institute ir konservatorijoje K.Ancuta susipažino su ruse inžiniere, rašiusia eilėraščius.
Juodu susilaukė dukters, kuriai dabar 46-eri.
„Ji – sudėtingo charakterio, mažai bendraujanti. Jeigu mane aplanko, dažniausiai sukelia triukšmą, žaibiškai sukuria neigiamą atmosferą“, – pasakojo K.Ancuta, pirmagimę nuo mažens auginęs vienas.
Gimus kūdikiui Kęstučio žmona susirgo psichoze ir pasitraukė iš gyvenimo. Tėvas liko su dviejų savaičių dukrele.
„Turėjau didelių problemų ją augindamas, bet užauginau. Jai nieko netrūko, kaip ir jaunesnei mano dukrai“, – pasakojo pašnekovas.
Pirmagimė baigė istorijos studijas, bet pagal profesiją nedirbo. Ji – tarnautoja.
K.Ancuta neabejoja, kad dėl pirmagimės charakterio galėjo būti kalti genai, bet ne jo ar buvusios žmonos, o Kęstučio motinos. Vyras savo motiną prisimena kaip labai šiurkščią, kuri neva nė karto nėra pabučiavusi savo vaiko.
Antrąja Kęstučio žmona tapo lietuvė, žemaitė.
„Dovanokite, jei esate iš Žemaitijos. Bet žemaitės moterys man nepatinka. Jos netvarkingos“, – pabrėžė vyras, su žemaite santuokoje pragyvenęs 13 metų.
„Anuomet Žemaitijoje mažai kas turėjo pirtį, todėl prausdavosi kubile. Pasisekdavo tam, kas į tą kubilą įlįsdavo pirmas. O kas įlįsdavo ketvirtas ar penktas, vanduo nebuvo keičiamas. Ji kilusi iš kaimo, todėl buvo labai netvarkinga“, – neslėpė K.Ancuta. Jam labiausiai patiktų aukštaitės ar suvalkietės.
Nors Kęstutis buvo susitaikęs su antros žmonos yda, skyrybų link pirmą žingsnį žengė ji.
Moteris kaip skyrybų priežastį nurodė nesutarimus ne su vyru, o su podukra. Su antrąja žmona Kęstutis vaikų nesusilaukė: „Nei ji norėjo, nei aš.“
Tačiau dabar K.Ancuta džiaugiasi, kad abi dukros turi iš jo paveldėtą talentą. Nors abiejų balsai gražūs, dainininkių kelio nesirinko.
„Jaunesnioji galėjo tapti XXI amžiaus operos legenda, mokėsi skambinti pianinu, bet muzikos mokyklą metė. Tačiau ji puikiai kalba ispanų, anglų, rusų kalbomis. Nežinau, kur pasuks“, – apgailestavo tėvas.
Svajoja apie Jungtines Amerikos Valstijas
Vilniečio K.Ancutos gyvenimas – lyg srauni upė su slenksčiais. Nelaimė, patirta vaikystėje, vėliau nebuvo kliūtis jam baigti dvi aukštąsias mokyklas ir triskart vesti.
1945-ųjų gegužės 12-ąją iš Kauno į Karmėlavą, kur K.Ancuta gyveno, atvykęs vaikas rado daiktą, panašų į laikrodį. Jis pasiūlė nematytą daiktą mainyti į vėjo malūnėlį.
Aštuonmetis Kęstutis ėmė ardyti laikrodį net neįtardamas, kad tai – vokiečių kareivių paliktas sprogmuo. Nugriaudėjęs sprogimas išdraskė berniukui akis ir nuplėšė abi rankas iki alkūnių.
Sulaukęs 14 metų rankų neturintis aklas paauglys pradėjo dirbti krosnininku. Sunkias malkas jis bigėmis įstumdavo į krosnį.
Vėliau vaikinas pradėjo giedoti bažnyčios chore. Paskui išvyko studijuoti į tuometį Leningradą (dabar Sankt Peterburgas). Baigęs kultūros institutą ir konservatoriją K.Ancuta tapo kultūros ir švietimo metodininku, operos dainininku.
Po šeimos nelaimės Sankt Peterburge Kęstutis su pirmagime grįžo į Vilnių. Nemažai metų K.Ancuta vadovavo tarprajoniniams kultūros namams, vėliau vaikų ir jaunimo klubui.
Šiuo metu senjoras svajoja apie Jungtines Amerikos Valstijas ir turi neprastą sumanymą. K.Ancuta tikino parašęs scenarijų filmui, kurio siužetas primintų sukrečiantį jo gyvenimą.
„Filmas bus labai įdomus, scenarijus parašytas anglų kalba. Dabar reikia susirasti agentą, kuris padėtų parduoti scenarijų, ir tarptautinės praktikos turintį advokatą“, – tvirtino K.Ancuta.
Jei norėtumėte susipažinti ir pabendrauti su Kęstučiu, paskambinkite telefonu 8 608 23210.
