Kaune nėra retenybė sutikti ilgaamžių, kurie nestokoja energijos, trykšta gyvenimo džiaugsmu ir dalijasi išmintimi.
Neseniai šimtmetį paminėjusi aleksotiškė Magdelena Brundzienė, pernai spalį tokį pat garbingą jubiliejų šventęs Aleksote gyvenantis Juozas Maksvytis bei šių metų birželį 101 metų gimtadienį švęsianti Agota Strimaitienė tvirtino, kad ilgą gyvenimą lemia ne vien genai, gyvenimo būdas, nusiteikimas.
Svarbi net vieta, kurioje žmonės įsikūrę ir gyvena.
Ūkininkauja savo kieme
Įsiprašyti į svečius pas vyriausią Aleksoto gyventoją J.Maksvytį ir jo 87 metų žmoną Eleną pavyko ne iš karto. Žmonės patys šią savaitę tvarkė nuosavo kiemo tvorą, todėl susitikimo su garbaus amžiaus pora teko keletą dienų palaukti.
„Matote, koks Aleksotas gražus, žalias ir kalvotas, čia sveikas oras, turime kur pasivaikščioti, apylinkėmis pasigėrėti. Gyvename lyg kalniečiai. Nereikia net televizoriaus žiūrėti“, – pasitikdamas kalbėjo šimtametis.
Visai šalia Antrojo forto ūkiškai gyvenantys Maksvyčiai jau dirba žemės darbus savo 6 arų sklype – kasa žemę, formuoja lysves. Juk netrukus reikės bulves ir kitas daržoves sodinti ar sėti, šiltnamius tvarkyti. Tuo žmonės šioje vietoje užsiima jau daugiau nei šešis dešimtmečius, kai patys pasistatė namą.
Prieš dešimtmečius jiedu augino ne tik daržus, bet ir gyvulius, laikė bites.
„Dabar to padaryti nepajėgiame. Tačiau iš įpratimo iš kitų ūkininkų įsigyjame pieno, iš jo gaminame sviestą, grietinę, varškę, sūrį.
Parduotuvėje mažai ką perkame, viską savo stengiamės išauginti, pasigaminti. Gal todėl ir gyvename ilgai“, – kalbėjo E.Maksvytienė.
Vertybė – didelė šeima
Šakių rajone, Steponkiškių kaime, 1918 metais gimęs senolis į Kauną gyventi atsikėlė beveik prieš septynis dešimtmečius, kai sovietinė valdžia į Sibirą ištrėmė jo tėvus.
Apsistojęs Tirkiliškėse jis susipažino su 14 metų jaunesne Elena, kuri gyveno tame pačiame kieme. Vėliau ją vedė.
„Mes su žmona esame labai turtingi. Ne todėl, kad namą patys pastatėme. Kartu gyvename 65 metus. Turime 4 vaikus – 2 dukras ir 2 sūnus, 6 vaikaičius ir jau 5 provaikaičius“, – kalbėjo šimtametis.
Vyras daugybę metų dirbo vairuotoju, o jo žmona – siuvykloje ir mėsos kombinate.
„Dirbome daug ir sunkiai. Daug gyvenime nesipykome. Vienas kitu rūpinamės iki šiol“, – pasakojo J.Maksvytis.
Vyras įprastai keliasi šeštą valandą ryto, kartais dar anksčiau. Jis skuba virti pusryčių košės, jos patiekia ir žmonai. Pietumis bei vakariene rūpinasi E.Maksvytienė.
Atsidūrė žuvusiųjų sąraše
Šimtamečio gyvenime buvo ir labai skaudžių akimirkų. Vyras atskleidė, jog per Antrąjį pasaulinį karą buvo manoma, kad jis žuvo. Ši žinia buvo pasiekusi vyro artimuosius, o jo pavardė įrašyta į Klaipėdoje esančią atminimo lentą šalia kitų žuvusiųjų.
Prisimindamas karo baisumus, kuriuos teko patirti, vyras net išspaudė ašarą.
„Karo metai buvo tikras siaubas. Aplinkui sprogsta bombos, skrieja kulkos, žūsta ir iš skausmo vaitoja žmonės, arkliai.
Kartą gilią žiemą prie Gargždų patekome į vokiečių artilerijos apšaudymą, mane sužeidė sviedinio skeveldra, gulėdamas apkase atšalau rankas ir kojas. Buvau nugabentas į ligoninę Lietuvoje, po to į Latviją. Gydymas užtruko ne vieną mėnesį. Kadangi daug žmonių žuvo, tarp žuvusiųjų įrašė ir mane. Vėliau paaiškėjo, kad esu gyvas. Atminimo lentą teko taisyti“, – jaudindamasis pasakojo J.Maksvytis.
Atvyko į šventę seniūnijoje
„Tai pirmas atvejis, kai šimtmečio sulaukęs jubiliatas pats atvyksta į seniūniją ir dalyvauja sveikinimo ceremonijoje“, – apie balandžio 12 dieną garbingą sukaktį šventusią M.Brundzienę kalbėjo Aleksoto seniūnė Liukrecija Navickienė.
Šimtametė aleksotiškė pati užlipo į antrąjį seniūnijos aukštą, kur įkurta Aleksoto bendruomenės centro salė. Ją atlydėjo sūnus Evaldas su žmona, trys vaikaičiai su šeimomis, trys provaikaičiai. Guvi, besišypsanti senolė bendravo su jos pasveikinti atvykusiais žmonėmis.
Plutiškėse, Kazlų Rūdos rajone, 1919 metais gimusi M.Brundzienė atvirai pasakojo apie savo gyvenimą. Ji matė nemažai vargo: pergyveno karą, vaikų netektį, turėjo du vyrus, nes pirmasis – Jokūbas Antrojo pasaulinio karo metais buvo ištremtas į Sibirą. Antrasis – Kazimieras mirė prieš 18 metų.
Moteris pagimdė tris vaikus, tačiau duktė mirė vos kelių mėnesių, o vienas sūnų būdamas 28-erių žuvo per automobilio avariją. Šiuo metu ji gyvena su sūnaus Evaldo šeima.
Gyvena sveikai ir nepyksta
„Kokia mano ilgaamžiškumo paslaptis? Ogi nepykti, pamiršti, kas ką blogo pasakė“, – įsitikinusi moteris.
Jos teigimu, ne mažiau svarbi ir aplinka – švarus oras, supanti žaluma. O būtent toks ir yra Aleksotas. Nuo jaunystės ji laiką mėgsta leisti lauke, anksčiau prie namo sodindavo ir prižiūrėdavo gėles. Jos sodyba kadaise laikyta pavyzdine.
Ir gyvūnus M.Brundzienė labai mylėjo. Namuose laikė povus, kalbančias papūgas, net beždžionę. Senolė prisiminė, kad motina ilgai ją pienu maitino – iki trejų metų. Tai taip pat gali būti viena ilgo gyvenimo paslapčių. Ji taip pat siūlė visiems atminti, kad gyventi reikia sveikai.
„Niekada nerūkiau, negėriau ir mėsos tris dešimtmečius nevalgiau, bet sulaukus penkiasdešimtmečio jau mėsą valgyti galima. Žinoma, su saiku“, – juokėsi M.Brundzienė.
Miega iki 9 valandos ryto
Moteris pasakojo, kad pastaruoju metu sveikatą saugo prisilaikydama per televiziją rodomų sveikatos laidų patarimų. Net miegoti dabar sau leidžia iki 9 valandos ryto. O anksčiau būdavo, kad miegodavo vos pusantros valandos per parą.
„Kol buvau netekėjusi, dirbau prekybos srityje. Norėjau siekti karjeros, tačiau šeima ir ūkis pakeitė planus. Vyras išeidavo į darbą, o man reikėdavo gyvulius, mažus vaikus, daržus prižiūrėti. Nelengva buvo“, – atskleidė šimtametė.
Moteris pasakojo, kad vaikams užaugus po darbų ji atsipalaiduodavo skaitydama. Ne vieną tūkstantį knygų perskaitė. Ypač patikdavo romanai.
„Per naktį įdomią knygą galėdavau skaityti. Būdavo, žiūriu, jau švinta, o aš dar su knyga“, – sakė M.Brundzienė.
Žinias skaito ir internete
Žaliakalnyje gyvenanti A.Strimaitienė, kurią artimieji vadina Agute, vis dar domisi viskuo, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje. Senolė ne tik mėgsta žiūrėti žinias per televizorių, bet ir naudojasi internetu maigydama nuosavo kompiuterio pelę.
„Žiniomis domiuosi, o visokie serialai per televizorių – tik vaikams žiūrėti“, – sakė šimtametė.
Viena šiuo metu gyvenanti senolė vaikšto po namus, į lauką jau beveik neišeina. Jai labai patinka pro langą arba sėdint balkone žiūrėti į Žaliakalnio panoramą, pakvėpuoti pavasario gaiva.
„Pasėdžiu, pavaikštau ir į lovą krintu. Žinote, pastaruoju metu labai pamėgau kaip katė gulinėti“, – juokėsi A.Strimaitienė.
Moteris gyvena ir tvarkosi viena, ją dažnai lanko giminaičiai.
Žaliakalnio seniūnas Bronius Girdauskas tikino, kad ši senolė – viena iš nedaugelio garbaus amžiaus šio rajono gyventojų, su kuriais jis neretai kalba telefonu.
„Po to, kai šią moterį pernai su seniūnijos darbuotojais birželį pasveikinome šimtmečio proga, pradėjome daugiau bendrauti. Senolė linksmo būdo, nestokoja išminties“, – kalbėjo seniūnas.
Priėmė šimtus naujagimių
Šakių rajone, Pikdžėnų kaime, 1918 metais gimusi moteris apie savo gyvenimą su smulkmenomis gali pasakoti nesustodama. Jos šeimoje buvo dar devyni vaikai. Net keli broliai žuvo prasidėjus karui.
Iki šiol gyvas tik jauniausias A.Strimaitienės brolis, kuriam 82 metai. Jis gyvena Kaune. Brolis su seserimi daugiausia bendrauja telefonu.
Į Kauną A.Strimaitienė atsikėlė prieš Antrąjį pasaulinį karą. Dirbo Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, vėliau įstojo į Akušerių mokyklą.
Kelis dešimtmečius ji dirbo akušere ir felčere. Net 17 metų – Palemone, kur ir gyveno. Vėliau pardavusi ten turėtą namą įsigijo butą Žaliakalnyje.
„Gaila, kad neskaičiavau, kiek naujagimių per gyvenimą priėmiau. Turbūt šimtus. Būtų įdomu žinoti tikslų skaičių vaikų, kuriuos ką tik gimusius rankose laikiau. Jis tikrai nebūtų mažas. Prisimenu, per sniegą, pūgas, šaltį ir kaitrą tekdavo kelis kilometrus nueiti iki gimdyvės“, – kalbėjo pašnekovė.
Ligi šiol nestokoja humoro
Paklausta, kiek pati vaikų turėjo, moteris prisipažino, kad palietėme skaudžią temą.
„Turėjau sūnų ir dukrą, bet mergaitė mirė sulaukusi vos pusketvirtų metų nuo kraujo vėžio. Labai su vyru jos gedėjome. Sūnų turiu ir dar du vaikaičius. Jie gyvena ir dirba užsienyje, bet neretai grįžta ir aplanko“, – kalbėjo A.Strimaitienė.
Senolės vyras mirė anksti – sulaukęs 55 metų. Moteris tikino, kad po karo iš fronto grįžusio sutuoktinio širdis nebuvo stipri. Po vyro mirties ji liko viena.
Ilgaamžiškumo paslapties A.Strimaitienė tikino taip ir nežinanti. Galbūt 100 metų ji nugyveno dėl genetikos, o gal dėl to, kad visada buvo veikli. Ligi šiol nestokoja humoro.
Maistui išranki ji niekada nebuvo.
„Tie, kurie pergyveno karą ir pokarį, žino, jog apie tai, kad ką nors labai mėgsti, o kažko negali įsidėti į burną, nėra net kalbos“, – sakė senolė.
Kaune gyvena 73 šimtamečiai
„Sodros“ duomenimis, Kauno mieste ir rajone gyvena 73 asmenys, kuriems sukako arba šiemet sukaks 100 metų.
Šimtmetį iš jų šiais metais švęs 28 kauniečiai.
Vyriausiai Kauno gyventojai gegužę sukaks 112 metų.
