Kai jis gavo užduotį skaityti pranešimą tarptautinėje konferencijoje „Europe In Action“ apie tai, kaip įveikia sunkumus, suabejojo: juk jis kalba nerišliai ir sunkiai suprantamai, o skaityti apskritai nemoka! Tačiau visgi įsidrąsino ir pranešimą perskaitė, sulaukdamas didelių publikos ovacijų.
Daugvydui pranešimą skaityti padėjo informacinės technologijos, kurias jis neblogai išmano. Jis sukūrė filmuką apie savo gyvenimą, kurį įgarsino padėjėjas, o pranešimo autorius stovėjo prie ekrano ir artistiškais gestais iliustravo tekstą.
Kliūčių kasdieniame gyvenime Daugvydui pasitaiko kasdien, bet jis mėgina jas įveikti. Pavyzdžiui, sulaukęs žinutės „Susitikime šiandien 18 val. prie mokyklos“ jis jos nesuprastų, bet tą patį turinį perteikus paveikslėliais, mintis būtų aiški.
Jaunuolių dienos centre, kurį Daugvydas lanko, informacija ir pateikiama paveikslėliais. O štai miesto nepažįstamose vietose suprasti užrašus ir susigaudyti, kur eiti, jam jau per sunku – norėtųsi ir mieste matyti daugiau vaizdinės informacijos.
Aštuoniolikmetis panevėžietis Paulius Maskaliovas – intelekto sutrikimą turintis, bet nuolat besišypsantis ir mėgstantis bendrauti charizmatiškas vaikinas. Jis netgi eina į senelių globos namus savanoriauti. Ten jis gali nustumti seno žmogaus vežimėlį iki lifto ar paduoti jam reikiamą daiktą. Jam ten patinka, nes jaučiasi naudingas.
Jaunimo dienos centre, kurį lanko, Paulius kartais surengia savo koncertus, į kuriuos visus labai kviečia ir džiaugiasi, kai kiti jo klausosi.
Dar Paulius su kitais likimo draugais, negalią turinčiais jaunuoliais, darbuojasi dienos centre įrengtoje kavinėje „Solidari kava“. Kavinė atsirado, gavus projektinį finansavimą. Joje jaunuoliai tris kartus per savaitę ruošia kavą, kurią po to mieste dalija praeiviams, taip pat kviečia juo į dienos centre esančią kavinę. Pauliui labai patinka, kai žmonės ateina į kavinę pasėdėti ir pasišnekučiuoti – jis su jais mielai kalbasi apie tai, kas ką veikia, ir apie laisvalaikio pomėgius.
Ekrane pasirodant nuotraukoms su dienos centro lankytojų nuotraukomis, apie kelias merginas Paulius pasakė: „Ji – mano draugė“. Kai konferencijos moderatorė Edita Mildažytė jo paklausė, tai kiek gi draugių jis turi, šis prajuokino klausytojus, labai maloniu tonu atsakęs: „Koks gi skirtumas, kiek aš jų turiu.“
Všį „Vilties akimirka“ dienos centro lankytoja Indrė Ratkevičiūtė pranešimą konferencijoje skaitė su dviem centro darbuotojais. Šį centrą lanko žmonės, turintys sunkią kompleksinę negalią. Indrei ypač patinka įvairios išvykos ir bendrauti su centro darbuotojais bei lankytojais.
Birželio 5-7 d. Vilniuje, „Panoramos“ viešbučio konferencijų zonoje, buvo galima sutikti daug žmonių, sėdinčių neįgaliųjų vežimėliuose ar turinčių specifinius veido bruožus, pvz, Downo sindromą, kurie dalyvavo tarptautinėje konferencijoje kaip klausytojai, o kai kurie – ir kaip dalyviai.
Konferencijos tikslas – pasidalyti patirtimi, kaip Lietuvai ir kitoms Europos šalims sekasi intelekto negalią turintiems žmonėms užtikrinti teisę gyventi nepriklausomai. Kaip pabrėžė viena konferencijos dalyvė, net ir žmogus su sunkiausia negale gali būti laimingas.
