Anūkė sėkmingai tęsia garsaus senelio pradėtą verslą

Anapilin išėjęs žinomas spaustuvininkas Petras Kalibatas (1948–2019) anūkei Kamilei Kalibataitei (32 m.) paliko ne tik savo spaustuvės vairą, bet ir užuominą, kaip jį sukti toliau. Darnų skirtingų asmenybių – senelio ir anūkės – duetą vienijo meilė knygai.

Spaustuvininką P.Kalibatą ir jo anūkę Kamilę siejo itin artimas ryšys.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Spaustuvininką P.Kalibatą ir jo anūkę Kamilę siejo itin artimas ryšys.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Spaustuvininką P.Kalibatą ir jo anūkę Kamilę siejo itin artimas ryšys.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Spaustuvininką P.Kalibatą ir jo anūkę Kamilę siejo itin artimas ryšys.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Spaustuvininką P.Kalibatą ir jo anūkę Kamilę siejo itin artimas ryšys.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Spaustuvininką P.Kalibatą ir jo anūkę Kamilę siejo itin artimas ryšys.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Jun 27, 2019, 5:30 PM

Spaustuvininko kabinete tvyro ir ramybė, ir tvarka. Nors senelis dar prieš mirtį buvo sakęs anūkei darbuotis jo kabinete, Kamilė vis nedrįsta.

Gerus metus darbe P.Kalibato jau nebūdavo. Jis kovojo su sunkia liga. Bet Kamilė su juo vis susiskambindavo, klausdavo patarimų. Nebūtinai pasielgdavo pagal jį, bet jai visi pamokymai buvo svarbūs.

Jos senelis buvo griežtas, bet atsargus lyderis. O ji dar atsargesnė. Ir nežino, kur tai nuves. Oficialia spaustuvės „Petro ofsetas“ vadove K.Kalibataitė tapo gruodį, bet pagrindinius darbus jau buvo perėmusi iki tol.

P.Kalibatas – vienas pirmųjų nepriklausomos Lietuvos spaustuvininkų, leidėjas, išgarsinęs šalį visoje Europoje, šiemet apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, eidamas 71-uosius mirė šių metų balandžio 28 dieną. Prieš tai anūkės paprašęs pasirūpinti jo kūriniu – spaustuve.

Tiesa, tai buvo jau antras lemtingas senelio prašymas. Pirmąjį Kamilė iš senelio išgirdo prieš 14 metų.

– Kamile, turbūt užaugote spaustuvėje su knyga rankose?

Spaustuvė gyvuoja jau 25 metus, bet nėra taip, kad visa mano vaikystė būtų joje prabėgusi.

Paauglystėje dažnai ateidavau ir stebėdavau darbą iš šalies, tačiau senelis priėjęs prie kiekvieno mechanizmo manęs nemokė, kaip kas veikia. Tiktai kartais ką nors papasakodavo.

Aš nuo vaikystės mėgau skaityti. Paauglystėje niekas manęs neįkalbinėjo imti knygos į rankas, kaip dabar girdžiu. Galbūt todėl, kad mačiau tai darant ir močiutę, ir senelį.

Petro žmona Regina be galo mėgsta skaityti. Ją būtų galima vadinti ne bibliofile, bet bibliomane. Ji knygas tiesiog dievina! Matyt, man suveikė tas nebylus perdavimas iš kartos į kartą. Man knyga tapo vertybe. Net nejutau kančios skaitydama privalomąją literatūrą.

– Ar dirbti pas senelį pasisiūlėte pati?

– Pradėjau domėtis knygų gamyba paskutinėse mokyklos klasėse, vis labiau įsitraukdavau į spaustuvės veiklą. Neturėjau pareigybių, bet buvo smalsu, kaip atsiranda knyga, koks jos vaidmuo praeityje ir dabar.

Kai baigiau mokyklą, senelis Petras manęs paprašė ateiti dirbti ir jam padėti spaustuvėje.

Aš įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti prancūzų kalbos, nes jaučiau jai simpatiją, žinoma, ir šaliai. Maniau, kad su ja galėsiu nemažai nuveikti pasaulyje. Nuomonė nepakito, bet po to pasirinkau leidybos magistro studijas.

– Kaip sureagavote į senelio prašymą?

– Tai nebuvo mano svajonė. Ir tada turėjau, ir dabar turiu kitokių siekių. Net ir dabar pamąstau, kad save galėčiau realizuoti šiek tiek kitose srityse.

Bet gyvenime turbūt didelė prabanga daryti tik tai, ką nori. Mes su seneliu visada palaikydavome labai stiprų ryšį ir vienas kitą suprasdavome, nepaisant to, kad aš esu jau trečioji karta.

Jis visada buvo valdingas, o aš esu labiau liberalė. Tačiau vis tiek sugebėdavome sugyventi net tokiose situacijose, kur, atrodydavo, sprendimo nerasi.

Taigi po jo prašymo pradėjau sukiotis spaustuvėje, padėdavau dėl vertimų. Mano senelio vizija buvo, kad aš atverčiau kelius į užsienio rinką. Spaustuvė tuo metu buvo labai stipri, bet tik Lietuvoje. Atėjau dirbti 2006 metais, o juk po metų ekonomika smuko.

Senelis, matyt, tai nujautė ir suprato, kad mums reikia pokyčių.

Tad jis mane pasikvietė, nes manė, kad galiu padėti bendrauti su užsieniečiais. Pradėjau dirbti vadybininke ir tikrai atvėriau rinkas. Labai toli nenuėjau, bet mums užteko Vakarų Europos. Iki šiol palaikome ryšį su tais, su kuriais aš tada pradėjau dirbti.

Ne vienus metus dirbau pardavimų srityje. Vėliau prireikė permainų spaustuvės komercijos srityje – ten pradirbau nemažai metų.

Vėliau senelis išėjo į pensiją. Nors jis buvo darbo žmogus, pasijuto pavargęs. Juk sukūrė tokį kūrinį! Jam buvo sunku išeiti, bet jis pajuto, kad taip reikia. Tada senelis buvo pasinėręs į apmąstymus.

– Tai vis dėlto sekti senelio pėdomis buvo jūsų pačios noras ar buvote pastūmėta ir negalėjote atsisakyti?

– Visko buvo. Jaučiau pagarbą, meilę, ryšį, dėkingumą jam. Visokių emocijų buvo ir yra. Aš ir dabar turiu kitokių pomėgių. Nors mes – skirtingos asmenybės, mus vienijo ir siejo pagarba knygai, šiai profesijai ir tam, ką skleidžia ši bendravimo priemonė – knyga.

Senelis įžvelgė, kad aš esu tas žmogus, kuris pajėgtų nešti savotišką šeimos atsakomybę, laimę. Bet tame ir slypi žavesys, kad tai ne visai mano gyvenimo vizija.

Ji – kito žmogaus, nors ir labai artimo, tačiau aš turiu stengtis ją įgyvendinti.

Po senelio iškeliavimo sulaukiu pastabų, kad turėčiau būti panašesnė į jį, perimti jo valdymo modelį.

Tačiau tai neįmanoma, aš esu kitokia, esu jauna moteris.

– Kokias senelio pamokas labiausiai įsiminėte? Ar būna, kad užklupus kokiai nors situacijai svarstote, ką jis galėtų pasakyti?

– Kiekvieną dieną. Ir, manau, jausiu tai visą gyvenimą. Jaučiu jo aurą, jo atmosferą, nes tai yra jo namai. Kita vertus, žinau, kokius sprendimus jis priimdavo, ir ne visada jiems pritardavau.

Būdavo ir atvirkščiai – man ką nors pasiūlius jis pažvelgdavo į mane kritiškai pakėlęs ir suraukęs antakį. Būtų neįprasta, jei, būdami skirtingų kartų žmonės, galvotume vienodai. Tai būtų taikymasis. O mano charakteris irgi stiprus. Ir jei esu pakviesta čia dirbti, vadinasi, abu turime dalytis nuomonėmis ir požiūriais.

– Bet senelis mėgo vienvaldystę. Kokie jo žodžiai labiausiai jums įstrigę?

– Girdėjau griežtų frazių, pasakymų, bet labiausiai įstrigęs yra pokštas. Jis mėgdavo visiems sakyti: protingi spaustuvininkai knygų nespausdina, užsiima pakuotėmis. Anot jo, tik kultūrininkai ir idėjiniai žmonės leidžia knygas. Pritariu jam, nes kasdien keliuosi ir einu į darbą iš idėjos. Mano komanda – tokia pati. Svarbu suburti žmones, kurie dirbtų ne tik dėl atlyginimo, bet ir iš idėjos. Todėl šis jo pokštas lydi mane jau daugybę metų.

Jis nemėgdavo tiesmukai mokyti, moralizuoti. Norėdavo, kad pati pasimokyčiau iš savo klaidų. Tai skaudžiausias būdas. Jis dažniausiai įmesdavo mane į kritinę situaciją ir man reikėdavo iš jos rasti kelią. Verslo pasaulyje ši metodika pasiteisina.

– Be verslo vairo, ką jums dar prieš išeidamas paliko?

– Radau tai, kas mane ir nudžiugino, ir sugraudino. Man jo paliktą dovaną, apie kurią jis nekart yra minėjęs. Jis man paliko 1939 metais Vytauto Didžiojo universitete išleistą knygą „Valstybinis karinio parengimo vadovėlis“.

Jis manė, kad vadovui tokie leidiniai gali padėti. Gali perkeltine prasme suprasti, bet ši jo žinutė man yra aiški. Jis netgi sudėjo skirtukus, kur turėčiau atkreipti dėmesį. (Juokiasi.)

Mūsų spaustuvė leidžia ne tik standartines knygas. Esu išleidusi ir dvi faksimiles, kurios buvo pirmosios mūsų šalyje. Atkurti Kristijono Donelaičio „Metų“ ir Martyno Mažvydo „Katekizmo“ kūriniai buvo pirmieji faksimiliniai leidiniai šalyje. Tai mano silpnybė – atkurti senąsias knygas.

Dabar ieškau naujos idėjos, blaškausi. Žinoma, šio vadovėlio neperleisiu, bet galbūt kokį nors kitą karinį traktatą, kur aprašomi lietuviai kaip karinga tauta. Tokiu būdu atiduočiau duoklę seneliui, nes jo užuominą gerai supratau.

– Ar dažnai išgirsdavote iš senelio pagyrų?

– Jis, kaip minėjau, buvo griežtas ir valdingas žmogus, dėl to jam ir sekėsi. Jis buvo reiklus, bet žinantis, ko nori.

Kita vertus, jis priimdavo konkurentus kaip kolegas, pasikviesdavo kavos, nors jie tuo metu varžydavosi dėl kokio nors projekto. Jo sugebėjimas pagarbiai bendrauti visus stebindavo. Jis turėjo labai gerą humoro jausmą, kartais net juodą. Gali būti, kad aš jį perėmiau, o gal ir su krauju gavau.

Kas susiję su pagyromis, neprireikė dienoraščio joms susižymėti. (Juokiasi.) Tačiau viską pasakydavo jo šypsnys, akys arba trumpas drūtas pasakymas: „Čia gerai buvo.“ Man tai nuskambėdavo kaip psalmė.

– Knygos – ir jūsų darbas, ir laisvalaikio pomėgis?

– Iš manęs aplinkiniai juokiasi, kad visada imu knygas leisdamasi ir į darbo, ir į poilsio keliones. Nesvarbu, į kurį pasaulio kraštą ir su kiek persėdimų skrisčiau.

Mėgstu įvairaus žanro knygas. Jas atsirenku pagal nuotaiką ir poreikį. Atostogaudama dažnai renkuosi lengvesnes, pavyzdžiui, detektyvus. Jie – mano silpnybė. O jei noriu ko nors rimtesnio, galiu ir darbo metu nejučia įsitraukti į kokią nors analitinio pobūdžio, pilną statistikos knygą.

– Kokiems kitiems dalykams skiriate laiko?

– Kai pavargstu nuo knygų, žiūriu filmus, gaminu maistą, sportuoju. Bet po to grįžtu išalkusi ir vėl skaitau, skaitau, skaitau.

Taip pat didelę laisvalaikio dalį atiduodu muai tai kovos menui, vadinamajam tailandientiškam boksui. Labai džiaugiuosi atradusi šį sportą, tai man tikrai tinka.

Jis moko disciplinos, kuri neatsiejama nuo darbo, be to, padeda išsikrauti, tada lieka mažiau rūpesčių, kuriuos kitu atveju reikėtų neštis namo. Tampu geresnė, nebereikia išsikrauti ant kolegų, vyro, kitų šeimos narių.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.