Klaipėdietis leidžia laiką vienas laukiniuose miškuose: atskleidė, kada būna baisiausia

Darbo dienomis Tomas Bičkus, kaip ir daugelis, dirba biure, tačiau atėjus savaitgaliui, pasiima brezentinę palapinę, keletą įrankių, šiek tiek maisto ir išvažiuoja į miškus. Mistiškoje Lietuvos laukinėje gamtoje Tomas pailsi nuo civilizacijos, atgauna jėgas, įsiklauso į save, pasisemia kūrybinio įkvėpimo.

 T.Bičkus sako, kad būdamas vienas laukinėje gamtoje jis ilsisi ir mėgaujasi jos ramybe, ir jam visai nėra baisu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 T.Bičkus sako, kad būdamas vienas laukinėje gamtoje jis ilsisi ir mėgaujasi jos ramybe, ir jam visai nėra baisu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Tomas mėgsta „sukarintą“ laisvalaikį – yra uostamiesčio šratasvydžio bendruomenės narys.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Tomas mėgsta „sukarintą“ laisvalaikį – yra uostamiesčio šratasvydžio bendruomenės narys.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Būtiniausi Tomo kelionių įrankiai – senoviški, pirkti turguje ir paties restauruoti.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Būtiniausi Tomo kelionių įrankiai – senoviški, pirkti turguje ir paties restauruoti.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Rūta Ežerinskė, silutesnaujienos.lt

Jun 29, 2019, 8:48 PM, atnaujinta Jun 29, 2019, 8:58 PM

„Klaipėdoje turiu grafinio dizaino studiją, dirbu sėdimą darbą biure, neretai po 12 valandų. Esu aktyvus Klaipėdos šratasvydžio (angl. Airsoft) bendruomenės narys. Tad sunkus ir dažnai daug jėgų reikalaujantis kūrybinis darbas ir aktyvus, sukarinto laisvalaikio mišinys „pagamino“ hobį ir gyvenimo filosofiją – buvimą su savimi laukinėje gamtoje arba „Bushcraft‘ą“, – apie atrastą atsipalaidavimo būdą kalba 32 metų vyras.

Pabuvojęs Žemaitijos miškuose, Tomas ketina atkeliauti ir į Saugų miškus, kur vaikystėje yra ne kartą grybavęs ir uogavęs. Mat jo tėtis yra kilęs iš Šilutės rajono, čia gyvena jo teta ir pusseserė.

– Kas yra „Bushcraft“? Kas paskatina atsiskirti nuo išorinio pasaulio ir praleisti kurį laiką Lietuvos miškuose? Sakote tai dvasinė kelionė?

– „Bushcraft‘as“ tai būdas ir įgūdžiai gyventi arba būti laukinėje gamtoje. Labai panašu į išgyvenimą, tačiau dažnai painiojama. Išgyvenimas miške arba bet kokioje kitoje teritorijoje kovojant už gyvybę pasiklydus, po katastrofos, atsiskyrus nuo turistinės grupės ir pan. Kai tu kovoji už savo gyvybę, tau nesvarbūs mitybos, gamtos tausojimo, higienos faktoriai. Tau svarbiausia išgyventi kol tave suras arba pats rasi kelią į civilizaciją. „Bushcraft‘eris“ nekviečia pagalbos, jis nėra pasiklydęs, jo ieškoti nereikia, jis mėgaujasi gamta, jos teikiamais malonumais ir ramybe.

Pasivadinau „Bushcraft Monk“ (angl. Monk – vienuolis), nes tai savotiška religija. Nesu labai religingas, tačiau dvasinę ramybę ir relaksaciją patiriu laukinėje gamtoje. Todėl į šiuos žodžius sutelpa mano stilius ir laukinės gamtos pažinimas.

„Bushcraft‘eris“ nuo stovyklautojo skiriasi tuo, kad po apsilankymo laukinėje gamtoje, praktiškai nepalieka žmogaus buvimo pėdsakų. Aš niekada nekertu žaliuojančių ir sveikų medžių, jei pastogės statymui tenka naudoti kažkiek miško paklotės, tai daroma sąmoningai, ne iš vienos vietos ir pasirenkamos greitai ataugančios vietos. Beveik nenaudoju pakuočių, plastiko, juos keičiu audiniu, metalu ar natūralia oda. Taip dar labiau priartėju prie gamtos.

– Kokiose vietovėse klaidžiojate? Ar nebaisu vienam miškuose?

– Kadangi esu klaipėdietis, dažniausiai renkuosi Žemaitijos miškus, ypač senus. Senuose miškuose jaukiausia ir mistiškiausia, tačiau planuoju ir tolimesnes keliones mūsų šalyje. Turiu minčių ir apie Suomiją, kitas Skandinavijos šalis (kur „Bushcraft“ stilius labai paplitęs). Neatmetu galimybės keliauti ir dar toliau – į Rusijos Sibiro sritis, Kanadą ar JAV. Tik šioms kelionėms reikėtų daugiau pasiruošimo, tiek fizinio, tiek psichologinio.

Vienam miške nėra baisu, tačiau kartais būna nejauku, kita vertus, tai labai žavinga. Kai visą dieną nenustoja čiulbėti paukščiai, o temstant lyg susitarę nebečiulba nė vienas. Šią tylą kaip mat pakeičia naktinių plėšriųjų paukščių garsai. Pastogės niekada nestatau ant žvėrių takų, vietą renkuosi atsakingai ir tam skiriu nemažai laiko. Žvėrių ar pagausėjusios vilkų populiacijos mūsų šalyje nebijau, tačiau būtų nesmagu sutikti žmonių. Ko gero išsigąstų tiek jie, tiek aš. Aš į laukinį mišką keliauju pailsėti nuo civilizacijos, o jie, laukiniame miške, tikrai nesitiki sutikti žmogaus. Tad stengiuosi, kad toks susidūrimas neįvyktų.

– Kokia Lietuvos gamta?

– Lietuvos gamta stulbinanti. Įkėlus savo filmuotą medžiagą į „Youtube“ vaizdo peržiūrėjimo platformą ar įdėjus nuotraukų „Instagram‘e“, pasidalinus jomis „Facebook“ socialiniame tinkle, nuolat sulaukiu žinučių ir pagyrų iš užsieniečių. Jie giria mūsų kraštovaizdžius, gamtą ir kažkiek pavydi. Vienas JAV pilietis iš Arizonos valstijos nuolat pasidžiaugia reginiu, nes savo akimis nieko panašaus nėra matęs. Ten kur jis gyvena vien prerijos ir dykumos, todėl jų išėjimas į laukinę gamtą labai skiriasi nuo mūsų.

Lietuvoje gausu augalų, medžių ir krūmynų. Stengiuosi juos atpažinti. Domiuosi, skaitau knygas, straipsnius, ieškau informacijos internete. Pradėjau domėtis senoviniais Lietuviškais patiekalais. Užsieniečiams tai unikalu, jie prašo nematytų dalykų. Pvz., vienoje kelionėje, išėmęs žuvies vidurius, valgiau sūdytą silkę. Daugelis užsieniečių klausė kaip aš apdorojau žuvį. Mano atsakymas – niekaip. Atsipjauni ir valgai. Mums paprasti dalykai, už Atlanto esantiems žmonėms atrodo labai keisti ir neįprasti. Kas keista, tas įdomu. Didžiausią dalį video peržiūrų (viena kelionė sulaukė daugiau nei 160 tūkst.) sudaro JAV ir Didžiojoje Britanijoje gyvenantys žmonės, todėl stengiuosi galvoti apie turinį ir parodyti vietas tokias, kokias jie norėtų pamatyti.

– Kelionių filmuotą medžiagą keliate į socialinius tinklus. Kas jus filmuoja, fotografuoja?

– Viską darau pats. Sunkiausia ir komiškiausia, kai noriu save nufotografuoti. Kameros nustatymuose pasirinkus savaiminio fotografavimo funkciją, tenka bėgti į numatytą vietą ir pasiruošti, tam turiu tik 10 sekundžių, todėl tokių kadrų ir lakstymo būna ne vienas ir net ne dešimt. Dažnai esu nesufokusuotas arba „be galvos“, nesigauna norimas vaizdas. Filmuojant, rodomas kameros arba garso įrašymo įrenginio baterijos indikatorius nuolat keičia planus. Nespėjus pakeisti baterijos, tenka mėsos pjaustymo arba įrankio gamybos etapą pakartoti iš naujo.

Kelionėje telefoną turiu, tačiau taupydamas bateriją, jį įsijungiu tik tada kai jis man tikrai reikalingas. O jis reikalingas GPS pagalba pasitikslinti vietą, blogiausiu atveju – išsikviesti pagalbą. Pastarosios niekada neprireikė, tikiuosi ir neprireiks.

– Kaip atrodo jūsų diena? Ar sekate laiką?

– Stengiuosi viską suplanuoti iš anksto. Suradus tinkamą vietą apsistoti, esu suplanavęs kitus veiksmus. Dažniausiai viskas prasideda nuo būsto. Ar tai palapinė ar laikina pastogė, ją įsirenginėju pirmiausia. Kitas žingsnis, apgalvota įrankio, maisto gamyba arba kita veikla, kuri galėtų užimti daugiausiai laiko.

Jei yra galimybė, valgau tai, ką randu miške. Sudėtingiau žiemą. Kadangi nesu didelis gamtos žinovas, tik mylėtojas, dar trūksta žinių dėl valgomų augalų ar kito gamtos maisto, tačiau skruzdėlių esu ragavęs. Dažniausiai maisto turiu kuprinėje. Stengiuosi į kelionę pasiimti nedaug. Jei tai vištiena, užteks jos ir sriubai, ir kepsniui. Stengiuosi normuoti, valgyti tik tada, kai esu alkanas, pasilieku kitai dienai.

Pagrindinis, suplanuotas užsiėmimas ar veikla dažniausiai tęsiasi iki sutemų, kol kameros objektyve dar matosi kažkiek šviesos. Ir tik tada poilsis. Daugelis galvoja, kad šios išvykos tai ištisas ir lengvas poilsis gamtoje. Taip ir būtų, jei atvažiuočiau į mišką tik pailsėti, pabūti, paklausyti gamtos. Aš kuriu video ir foto turinį, tad nuolat turiu kažką veikti, kažkuo užsiimti, kažką gaminti arba kažką kurti. Dažnai kažkas nepasiseka: nuvirsta kamera, išbėga sriuba, po lietaus užtrunka ugnies įkūrimas, tačiau žiūrovas to nemato.

– Kokie jūsų apyvokos daiktai: naudojate tik primityvius įrankius, senovišką palapinę ir t.t.?

– Mano stilius – senoviškas. „Old School Camping“ (angl. Senosios mokyklos stovyklavimas) kaip sako amerikiečiai. Stengiuosi vengti prekinių ženklų ar naujoviškų puodų rinkinių, dujų degiklių, iš anksto paruoštų ugnies įdegtukų ar kitų komfortiškų, praktiškų įrankių. Kelis įrankius ir kirvius pirkau sendaikčių turguje, juos pats restauruoju, prikeliu antram gyvenimui.

Toks daiktas turi daugiau žavesio ir dažnai būna tvirtesnis. Mane žavi senovinis stilius, todėl, kad taip labiau priartėju prie gamtos. Jei neturiu šaukšto, teks jį pasidaryti, jei reikia ugnies, teks įkurti (kad ir kaip būtų šlapia). Tai savotiškas savo įgūdžių pritaikymas, prisiderinimas prie gamtos ir jos ritmo. Aš miške esu svečias, tad ją tausoju, ja žaviuosi ir man nereikia daug daiktų, komfortiškų priemonių, norint tą jausmą išlaikyti ar sustiprinti.

– Ar patyrėte nuotykių, netikėtumų šių kelionių metu?

– Vieną naktį netoli mano palapinės garsiai subaubė, įtariu – briedis, kitą naktį girdėjau šūvius. Mano kelionės netrunka savaitėmis, o tik dienomis, atstumai, kuriuos tenka įveikti, nėra įspūdingai dideli, tad ypatingų nuotykių ar įsimintinų istorijų dar nėra. Tačiau mokausi vaikščioti miške tyliai. Taip pamatau daugiau žvėrių, jų jauniklių ar kitos faunos.

Tai nuostabu ir gniaužia kvapą kai už 10 metrų į tave žiūri lapės jauniklis, kitoje vietoje iš medžio stebi voverė, paėjus toliau randi šerno griaučius. Manau, kad daugiau nuotykių patirsiu keliaudamas po daug didesnius miškus užsienyje.

– Kokią žinutę norite perduoti visiems, stebintiems jus socialiniuose tinkluose?

– Vienas Didžiosios Britanijos pilietis manęs klausė ar nevedu kursų šia tema, ar nekviečiu žmonių jungtis prie manęs? Paklausus kodėl jį tai domina, atsakė, kad norėtų ir pats pakeliauti savo šalyje, tačiau bijo, kad pritrūks drąsos, įgūdžių ir pasiruošimo. Būkite drąsūs ir darykite tai kas jums patinka. Jei patinka vanduo – plaukite, jei bėgti – neikite. Turėkite svajonių, vilčių ir tikslų.

Jei norite eiti į mišką – eikite. Išsirinkite kur norėtumėte nukeliauti, pasiimkite kuprinę, įsidėkite butelį vandens ir šiek tiek maisto. Jei gyvenate mieste, daugiabutyje, kaime ar kažkur kitur, vis vien gyvenate gamtoje. Tik laikinai atsisveikinti su patogumais nebus sunku.

Atsidūrus atokiau nuo namų ir esant vienam, jūsų kūnas pats adaptuosis. Jei sušlapote, žinosite kaip išsidžiovinti, jei gaminatės maistą, žinosite, kad jo reikia pasilikti kitai dienai. Pats kūnas jums pasakys ką daryti. Tik pirma naktis laukinėje gamtoje būna baisiausia. Vėliau, naktys būna mistiškos, pilnos ramybės, kartais keistų garsų, vėjo, kvapų ir jaukumo.

Sekti Tomo kelionę galite socialiniuose tinkluose: Bushcraft Monk arba www.bushcraftmonk.com

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: Lietuvos narystės NATO metinės – ar iššūkių daugiau?