Paradoksas, kad Živilės vargai prasidėjo, kai 1989 m. jos šeima persikraustė iš vieno kambario buto Karoliniškėse į trijų kambarių butą Fabijoniškėse. Pastarajame mikrorajone buvo filmuotas garsusis serialas „Černobylis“, o Živilės mama Nijolė praėjus pusmečiui po persikraustymo mirė nuo vėžio, kurį galbūt ir sukėlė šios atominės elektrinės sprogimas.
„Aš nesu tuo įsitikinusi, bet mano močiutė neabejojo, kad dėl mamos ligos kaltas būtent Černobylis. Močiutė pasakojo, kaip vieną dieną į Lietuvą iš Ukrainos atėjo juodi radioktyvūs debesys. Ji tądien namie kabino ant langų šlapias užuolaidas, nes buvo girdėjusi, kad tai padeda apsisaugoti nuo radiacijos. Mama tuo metu išsirengusi dirbo sode, ir vėliau močiutė susirūpino, tai išgirdusi. Po kurio laiko mamai buvo diagnozuotas vėžys. Ji diagnozę kurį laiką dar nuo mūsų slėpė, o kai pasakė, greitai jos nebeliko. Po mamos mirties viskas pasikeitė – iš namų dingo jaukumas, šiluma ir saugumas“, – pasakojo Živilė.
Kai neteko mamos, jai buvo penkeri. Ji ją neblogai prisimena ir yra linkusi idealizuoti: „Mano mama buvo tikrai puiki, labai rūpestinga ir gera. Ir į darželį mane vesdavo tik pusdieniui, kad daug nestresuočiau, o namie visada laukdavo jos pagaminti pietūs. Tačiau ji ir dirbo rimtą darbą – dėstė ekonomiką Pedagoginiame institute, be to, namuose turėjo mezgimo mašiną ir mezgė pardavimui drabužius ir dar pagal užsakymus gamino tortus, kad tik šeimai nieko netrūktų. Ir tą trijų kambarių butą Fabijoniškėse gavo ji, tik jame labai neilgai pagyveno.“
Prieš gimstant Živilei, jos tėvai buvo susilaukę kitos dukrytės, tačiau ji gimė neišnešiota, septintą nėštumo mėnesį, ir sulaukusi trijų mėnesių mirė nuo plaučių infekcijos. „Ir aš gimiau per anksti, ų mėnesių 3 savaičių, tad mama mane ypač saugojo nuo bakterijų ir kūdikystėje grindis plaudavo net po keturis kartus per dieną, bent jau taip man pasakojo močiutė“, – atsiminė Živilė.
Apie po motinos mirties pakrikusius savo ir savo tėvo santykius pašnekovė daug pasakoti nelinkusi, tik prasitarė, kad ir jį žmonos netektis labai paveikė, jis pamėgo taurelę. Jis Vilniuje gyvena ir dabar, tačiau dukra neturi noro su juo bendrauti. Tiesa, rudenį turėtų susitikti Živilės sūnaus krikštynose – tėvą į šventę pasikvietė dėl savo vaikų, nes nemano turinti teisę iš jų atimti senelį, juolab, kad senelių iš tėvo pusės jau nebėra.
Vaikystėje, kai neliko mamos, Živilė savo namuose Fabijoniškėse jautėsi labai vieniša ir nelaiminga. „Dabar man atrodo puikus sutapimas, kad serialas „Černobylis“ filmuotas Fabijoniškėse, būtent prie mūsų namo laiptinės. Filmo scenoje, kur vyko evakuacija, aš net mačiau savo buto langus. Man džiugu, kad tokiam filmui pasirinkta ši vieta“, – sakė buvusi Fabijoniškių gyventoja.
Geriau jai būdavo pas močiutę, kur visuomet vykdavo penktadienį po pamokų savaitgaliui.
„Vėliau tėtis susirado pamotę, ji buvo nebloga moteris, pamokė mane buities darbų, tačiau motiniškos šilumos ir rūpesčio iš jos nesulaukdavau. Ji grįždavo namo iš darbo, užsidarydavo svetainėje ir žiūrėdavo serialus“, – sakė Živilė.
Ji turėjo draugių, svečiuodavosi pas jas, tačiau po to kartais pasijusdavo ne geriau, o blogiau. Susigraudindavo pagalvojusi, kad draugė turi šaunią mamą, kuri ja rūpinasi, domisi, o ji yra likimo nuskriausta. „Geriausiai sutariau su dviem sesėmis, kurios taip pat buvo našlaitės – mes vienos kitas puikiai suprasdavome. Ir vėliau, kai dar lankydavausi Lietuvoje, su viena iš tų merginų turėjome tradiciją per Motinos dieną aplankyti savo mamyčių kapus Rokantiškių bei Karveliškių kapinėse, uždegti ten žvakutes, po to dar nueiti į bažnyčią ir išgerti arbatos“, – atsiminė Živilė. Dabar ji gailisi, kad, nevažiuodama į Lietuvą, neturi galimybės aplankyti mamos ir močiutės kapų.
Airijoje pradėjo naują gyvenimą
Baigusi mokyklą mergina kurį laiką gyveno tarp Lietuvos ir Airijos. Maždaug 6,5 mėn. praleisdavo čia, studijuodama pedagoginiame universitete filosofiją, tuomet vienos sesijos egzaminus išlaikydavo anksčiau ir 5,5 mėn. išvykdavo į Airiją, kur gamindavo sumuštinius ir dirbo kitus darbus aptarnavimo sferoje.
„Darbo pokalbių metu darbdaviai manęs vis klausdavo, kodėl taip dažnai keičiu darbus – paaiškindavau, kad taip yra, nes gyvenu tarp dviejų šalių“, – atsiminė Živilė.
Jau pirmą kartą išvykusi į Airiją ji pastebėjo, kad ten jaučiasi daug geriau, nei Lietuvoje, nes neslegia niūri praeitis. Tačiau kelis metus stengėsi važinėti į Lietuvą, kad baigtų mokslus, ir pagaliau pavyko tą padaryti.
„Dabar manau, kad tai buvo didelė klaida. Galėjau studijas Vilniuje mesti ir baigti kitas Airijoje – gyvenimas Fabijoniškėse man atrodė tarsi prakeiktas, čia neretai verkdavau ir laukdavau momento, kai galėsiu vėl išvykti. Be to, baigus mokslus Airijoje ir ieškantis darbo, nebūtų reikėję jokių kvalifikaciją patvirtinančių ir kitų papildomų dokumentų“, – pastebėjo moteris.
Baigusi studijas, netrukus Airijoje gavo labiau kvalifikuotą darbą – pradėjo darbuotis vietiniame technologijos universitete dėstytojos asistente. Tai reiškė, kad ji dėstytojai padėdavo vesti seminarus ir tvarkyti kitus reikalus. Beje, neretai užsiėmimuose asistentai darbuojasi daugiau nei dėstytojai, nors jų valandinis atlyginimas tris kartus mažesnis.
Beje, ji mano, kad turėti neblogą darbą ir pakankamai uždirbti, jei yra noro, galima ir Lietuvoje. Ši šalis jai pasirodė netinkama ne dėl įsidarbinimo galimybių, o dėl slegiančios praeities.
Augina du ankstukus
Susilaukusi savo vaikų, Živilė darbą apleido – pamatė, kad darbą ir motinystę derinti sudėtinga, tad ryžosi atsidėti vien vaikų auginimui. Jos dukrytei netrukus sueis treji, o sūneliui – 10 mėnesių. Abu vaikai ankstukai, gimę septintą nėštumo mėnesį ir svėrę apie 2 kg.
„Kai gimė dukrelė, patekome į intensyvios terapijos skyrių ir aš labai išgyvenau dėl jos būklės. Kai gydytojas po kelių dienų pasakė, kad nori mus išleisti namo, labai išsigandau, kad gali nutikti kažkas blogo, ir išsiprašiau, kad leistų pasilikti iki pirmadienio. Dabar manau, tada man ypač trūko mamos. Ji būtų nuraminusi ir priminusi, kad aš buvau sveika, kad neišnešioti vaikai gali augti taip pat sėkmingai, kaip ir visi kiti“, – sakė Živilė.
Ir ji, augindama pirmagimę, ypač rūpinosi tvarka namuose, grindis plaudavo bent du kartus per dieną. Kai nueidavo su dukrele į žaidimų kambarius, servetėle nuvalydavo žaislus, su kuriais žais dukra, ar sūpynes, kur ji laikysis, kad neprikibtų kokia bakterija, o augindama sūnų, jau šitaip nebesistengia, jaučiasi ramesnė ir labiau atsipalaidavusi.
Jos abu vaikai sveiki. Mergaitė smulkutė, o berniukas daug valgo ir yra stambesnis. „Tai yra gerai, nes pradžioje įsivaizdavau, kad jis gali užaugti visai mažutis ir smulkutis, o tokiam vyrui gyvenime gali blogiau sektis“, – sakė Ina.
Beje, iš Živilės ji tapo Ina, apsigyvenusi Airijoje. Tiesiog airiams, net ir būsimam jos vyrui, kuris yra lenkų tautybės, buvo labai sunku ištarti jos vardą, išeidavo kažkas panašaus į Iną, tad galiausiai ir ėmė taip prisistatinėti.
Mamos trūksta ir dabar
Dabartiniu savo gyvenimu etapu pašnekovė yra labai patenkinta, džiaugiasi motinyste ir stengiasi būti gera mama. „Vyresniąją dukrą jau vedu į darželį, bet tik pusei dienos, kaip kad darydavo ir mano mama. Nors, jei būčiau žinojusi, kad dukrai darželyje labai patiks, gal būčiau leidusi ir visai dienai“, – sakė ji. Į darželį jau greitai keliaus ir sūnelis, bet taip pat tik kelioms valandoms.
O ar rūpintis dviem mažais vaikais jai nesunku? „Dažniausiai ne, o kai visgi pradeda atrodyti, kad privargau, atsimenu savo gyvenimą Lietuvoje, ir pasidaro lengviau“, – sakė moteris.
Mamos Živilei Inai labai trūksta ir dabar – vis pagalvoja, kokią puikią močiutę būtų turėję jos vaikai. Be to, ji įsitikinusi, kad visos močiutės savo vaikams padeda auginti anūkus, o jai tenka suktis be tokios pagalbos.
„Dar viena klaida, kurią padariau be to, kad nemečiau studijų Lietuvoje, yra ta, kad per mažai bendravau su savo močiute, kuri manimi nuoširdžiai rūpinosi. Išvykusi į Airiją, net vengdavau jai skambinti, nes ji vis prašydavo, kad grįžčiau namo. O dabar, kai jos nebėra, labai gailiuosi“, – sakė Ina.
Galbūt jos pasakojimas padės tiems, kurie turi mamas ir močiutes, geriau įvertinti tai, ką jie turi.
