Baigęs mokyklą, vaikinas išvyko į Jungtinę Karalystę. Ten per pirmus 18 mėnesių pakeitė dvyliką darbų. Jis vardijo: „Tai buvo šokolado, mėsos, sūrio fabrikai, keli sandėliai, picerija, kazino, rinkodaros agentūra, „Amazon“ bendrovė. Teko pabuvoti ir modeliu Londone. Kitus du metus su draugu valdėme parduotuvę.“
Galiausiai parduotuvės valdytojo pareigų Domas atsisakė, kadangi buvo pakviestas atlikti karinės tarnybos Lietuvoje. Ar norėjo tarnauti? „Buvau nusiteikęs, kad kaip bus – taip. Vienintelė priežastis dėl kurios norėjau tarnauti – tai dėl fizinės būklės patobulinimo. Visa kita man nebuvo įdomu“, – sakė jis.
Tačiau nepraėjęs sveikatos patikrinimo liko laisvas.
„Prieš pirkdamas bilietą į Maljorką, žinojau, jog noriu savo gyvenime duobės, noriu išmokti pamokų jaunystėje tam, kad ateityje priimčiau reikiamus sprendimus. Žaidžiu pokerį jau 11-tus metus ir svarbiausios pamokos buvo išmoktos ne laimėjimuose, bet pralaimėjimuose“, – savo tolesnio pasirinkimo motyvus aiškino Domas.
Pridūrė, jog jautėsi prastai, nes buvo praradęs kelis draugus ir pažįstamus, kurie po patirtų nesėkmių ryžosi pasitraukti iš gyvenimo. „Naudodamasis šia proga noriu visiems pasakyti iš širdies – nepasiduokite. Pasinaudokite proga, jog turite šį gyvenimą, ir išbandykite viską, ką norite. Jokios nesėkmės nevertos savižudybės. Viskas, ką praradote – nebuvo skirta jums“, – sakė vaikinas, kuris ir pats buvo išgyvenęs depresiją.
Savo kontaktų saraše jis turėjo pažįstamą, kuris buvo paskelbęs, jog ieško bilietų pardavėjų Magalufo miestelyje Maljorkos saloje (britų pamėgtoje vietoje) ir ryžosi pamėginti. „Žinojau, jog man nekaip sekasi pardavinėti, tą patį dariau ir Anglijoje, tik produktai kitokie. Bet parašiau jam, po dviejų savaičių jau persikrausčiau į Magalufą. Kaip ir tikėjausi, pardavinėti man nesisekė. Greitai radau padavėjo darbą, tačiau ir tą po trijų dienų praradau. Nemoku šypsotis, kai nenoriu“, – pasakojo Domas.
Tada internetu susipažino su vyresne čeke iš kito Maljorkos miesto, kuri pasiūlė atvažiuoti, žadėjo surasti jam darbą bei būstą, tačiau nieko iš to plano neišėjo. „Norėjau sunkumų – jų ir gavau“, – apibendrino vaikinas.
Kelias naktis dar pernakvojo viešbutyje, ir jo lėšos išseko. Pirmą dieną, žinodamas, kad nebeturi kuo susimokėti už nakvynę, eidamas gatve, pilna turistų, su šypsena kelių žmonių paklausė „Can I sleep at your place tonight?“ („Ar galiu pas tave šiąnakt pernakvoti?“), tačiau praeiviai kreivai pažiūrėjo ir nuėjo savais keliais.
Tuomet vaikinas patraukė į aplink miestelį dunksančias kalvas. Pamiegojo ten kelias valandas. Vis prabusdavo ir mąstydavo, kaip gyventi toliau. Antrąją dieną ant kalvų sutiko nuostabią pagyvenusių britų porelę (jų dukros vyresnės už jį). Britai kalvose gyvena beveik trejus metus, kitą savaitę sueis tūkstantis dienų.
Dabar Domas ir toji porelė – kaimynai ir geriausi draugai, kartu perka maisto produktų savaitei į priekį bei kiekvieną vakarą kartu vakarieniauja su vaizdu į kalnus ir jūrą.
Naktys Maljorkoje vasarą šiltos, taigi miegoti kalvose nešalta, tačiau apsikloti vis vien reikia, antraip užpuls uodai.
Nedirbti smagiau negu dirbti?
Pirmąsias savo benamystės dienas Domas praleido, ieškodamas darbo. Ėjo per restoranus, viešbučius, klausinėjo nepažįstamųjų, gal atsirastų jam vietelė, mėtė CV į vilų pašto dėžutes.
Labiausiai jį traukė jachtų prieplauka. Nors temperatūra ten vasarą pakyla iki 40 ºC, net ir per tokį karštį lietuvis vilkėjo kostiumą, nes yra įsitikinęs, kad pirmas įspūdis yra ir paskutinis. Kostiumuotas jaunuolis kalbino jachtų savininkus. Dauguma jį ignoravo, tačiau buvo ir keli, kurie pakvietė puodelio kavos pusė milijono eurų vertės jachtoje.
Devintąją dieną, kai vilkėdamas kostiumu ėjo pro prieplauką, sutiko fotografą-verslininką iš Italijos. Paaiškėjo, jog italas atskrido į Maljorką apžiūrėti pasirinktos jachtos, tačiau sandėris nutrūko. Lietuvis pasakė jam, jog pažįsta kelis jachtų savininkus, kurie nori atsikratyti savųjų laivų.
Sekantį rytą kartu nuėjo į uostą, kuriame juos pasitiko jachtos pardavėjas. Valandą praleido denyje šnekučiuodamiesi daugiau apie gyvenimą nei apie patį sandėrį. Po šio pasisėdėjimo italas nupirko jachtą už 140 000 Eur. „Pagalvojau, gražu – galiu save vadinti benamiu jachtų brokeriu“, – sakė Domas.
Maljorkoje darbą rasti nėra labai sunku, tačiau jam pradžioje vis nesisekė, nes neturėjo vieno iš dviejų įsidarbinimui reikalingų dokumentų. O kai dokumentus susitvarkė, jau buvo supratęs, kad dirbti jam nelabai norisi: „Smagu gyventi ir džiaugtis gyvenimo be darbo, jei tik sugebi sumažinti bereikalingas išlaidas. Kažką dirbu kiekvieną dieną, tačiau tik tai, ką pats noriu. Dabar kiekvieną dieną nežinau, ką man atneš sekanti diena, ir tai yra smagu.“
Nerimą pajunta tik tada, kai neturi pinigų net skardinei pupelių su batonu – 1,3 Eur.
Paslikas gulėjo prie vandenyno
Pašnekovui teko daryti beveik viską, ką daro tikri benamiai, pavyzdžiui, valgyti maistą nuo žemės ar laukti, kol žmonės pavalgys „McDonalds'e“ ir galbūt paliks šiek tiek maisto.
Teko valgyti ir viešbučiuose, kur klientams patiekiami pusryčiai pietūs ir vakarienė – vėlgi padėdavo kostiumas.
Vandens vyrukas prisipila restoranuose, rūbus plauna ir maudosi jachtų prieplaukos dušuose. Kadangi yra rūkantis, cigarečių paprašo turistų.
„Kai gyvenau finansiškai stabiliai, man niekada nebūdavo gaila žmogui cigaretės ar nupirkti benamiui maisto. Palikdavau nemažų arbatpinigių restoranuose. Kai darai gera – tai sugrįžta. Esu dėkingas keliems žmonėms, kurie man pasiūlė pagalbą. Jūs ne tik padėjote – jūs investavote. Ypač dėkingas esu lietuvių porelei, kurie pasirodo, buvo iš to paties miesto, kaip aš – Radviliškio. Jie man davė pilną maišą lietuviškų gėrybių, kurių buvau labai pasiilgęs“, – sakė Domas.
Nesenai jis gavo tokią žinutę: „Labas. Nežinau ar pameni mane, bet aš tave tai tikrai. Kaip matau sekasi gerai :D Stebini kiekvieną dieną. Nežinau kodėl, bet man patinka tavo gyvenimo būdas. Gal turi kokią sąskaitą ar ką nors, kur galėčiau padėti tau? Įmesčiau kokius 20 ar 50 svarų draugiškai taip.“
Jau pirmosiomis dienomis Domas susipažino su vokiečiu, kuris taip pat benamis. „Jis išprotėjęs, tačiau turi gerų bruožų“, – apibūdino.
Ši bičiulystė labai palengvino Domo gyvenimą emociškai. Kartu su vokiečiu pardavinėjo cigaretes, cigarus, akinius, alų, maistą paplūdimyje, išsikasdavo prie jūros „džiakuzi“ ir nuomojo turistams. Kartais aplanko kazino, kur nusineša po vieną eurą, o žaidėjams priklauso nemokami gėrimai bei užkandžiai.
Dvi sunkiausios lietuvio dienos buvo, kai susirgo gripu. Neturėjo nei vaistų, nei maisto, nei pinigų, nei jėgų ir tiesiog susiraitęs gulėjo prie vandenyno. „Taip, atrodžiau tikrai apgailėtinai“, – prisipažino.
Domo mama sulig kiekvienu skambučiu užsimena sūnui, jog gali nupirkti jam bilietą atgal į Lietuvą, bet jis to nenori.
Benamis filmo kūrėjas
Ir sėdėdamas Maljorkos restorane, benamis nuolat tobulina savo kurtą filmo scenarijų ir dėlioja verslo planą. Šią jo idėją palaiko ir prie finansavimo gavimo prisidėti žada jau minėtas italas, pirkęs jachtą. Domas rimtai tikisi, kad 2021-2022 metais jo kurtas filmas išvys dienos šviesą.
Taigi pokalbį benamis baigė kvietimu: „Kuriant filmą, mums reikės pagalbos. Jei jūs aktorius, prodiuseris, įgarsintojas ar režisierius, arba tiesiog norite vienaip ar kitaip prisidėti prie filmo – parašykite man asmeniškai feisbuke. O jeigu planuojate atostogas Maljorkoje, galiu pabūti jūsų gidu, papasakoti, ką aplankyti verta ir ko – ne. Galiu padėti išmėginti tokias pramogas, kaip jachtų vakarėliai, greičio valtys, sklandymas su parašiutu virš vandenyno, „banana ride“, traukiniai, važinėjantys kalnais. Žinau, kur pigiausia elektrinių paspirtukų, motociklų bei dviračių nuoma. Tiesa, jei Maljorkoje sutiksite personą, norinčią nusifotografuoti su jumis, turėkite omenyje, kad jie dažnai mėgsta kišti rankas į svetimas kišenes.“
Susisiekti su Domu galite čia
