Gimusi ir augusi Vilniuje Agnė vasaras leisdavo Kauno rajone, Noreikiškėse, pas močiutę. Bet iki šiol ji kartais susimąsto, kad jei turėtų laiko mašiną ir nukeliavusi į praeitį ir sutikusi save papasakotų bent dalelę to, kaip dabar gyvena, tai tikrai pati savimi nepatikėtų.
„Po 20 metų tu gyvensi Pietų Korėjoje, kurortinėje Čedžu saloje, į kurią lengviausia patekti lėktuvu, kurie čia skraido kas porą minučių.
Tu turėsi pagal salos mitologiją savo sukurtų veikėjų atributikos įmonę, dirbsi televizijoje, nežinomi žmonės gatvėje sutikę liaupsins tavo nudirbtus darbus, o savaitgalį gersi vyną su salos gubernatoriumi“, – pasakodama apie save juokėsi A.Latinytė. Juk tokį scenarijų net lakiausios fantazijos rašytojas vargu ar sugebėtų sukurpti.
Grafikos bakalauro studijas A.Latinytė baigė Vilniaus dailės akademijoje. Kad studijuos menus, Agnė irgi vargu ar būtų patikėjusi, jei kas būtų anksčiau pasakęs.
Mokykloje jai gerai sekėsi visi dalykai, labai patiko kalbos ir matematika. Ji lankė „Liepaičių“ chorinio dainavimo mokyklą ir nuo pradinių klasių svajojo tapti operos soliste.
Bet vienu metu jai atsirado baimė vienai dainuoti prieš auditoriją, su choru – be problemų.
„Visą gyvenimą stačiau save į tokias situacijas, kad išaugčiau iš tos baimės, tarkime, pati pasisiūlydavau į solinio dainavimo konkursus, bet paradoksalu, kad visas praeities traumas ir baimes kaip ranka nuėmė išvykimas į Aziją“, – prisiminė A.Latinytė.
Baigusi grafikos studijas vilnietė nusprendė, kad vien iš menų bus sunku pragyventi, todėl įstojo į Vilniaus universitetą norėdama įgyti dar vieną bakalauro diplomą, šįkart Rytų Azijos studijų, tiksliau, japonologijos. Šie mokslai A.Latinytę ir nuvedė į Pietų Korėją.
Nuotr. iš asmeninio albumo
„Kol tarp kurso draugų vyko įnirtingos kovos, kas vyks studijų mainų į Japoniją, pasišoviau važiuoti į Pietų Korėją. Neseniai vyresnio kurso draugė buvo grįžusi iš tų pačių japonologijos studijų pagal mainų programą ir labai rekomendavo man ten nuvykti“, – pasakojo 2012 metais į Seulą išvykusi Agnė.
Tačiau jau penkerius metus ji gyvena piečiausiame Pietų Korėjos taške, kurortinėje Čedžu (Jeju) saloje. Salą nuo artimiausio žemyno taško skiria 2 valandos plaukimo laivu, o nuo sostinės Seulo – 50 minučių skrydis lėktuvu.
„Salos dydis – kaip šešios Maltos kartu sudėjus, o gyventojų skaičius toks kaip Vilniuje. Tačiau čia apsilanko iki 15 milijonų turistų per metus (palyginkime: Paryžius sulaukia 9 mln. turistų per metus), užtat sala tikrai nėra kažkokios negyvenamos gamtos plynės“, – patikino lietuvė.
Čedžu salos viduryje stūkso didžiausias Pietų Korėjos kalnas – Halasano ugnikalnis (1950 m aukščio), o jį supa dar 400 mažesnių ugnikalnių.
Pro lietuvės ir jos draugo korėjiečio nuomojamo 70 kvadratinių metrų ploto buto langus atsiveria ir jūra, ir Halasano ugnikalnis.
Nekilnojamo turto kainos čia didelės, tačiau nuomos sistema gerai išplėtota – kuo didesnį užstatą palieki, tuo mažesnę nuomos kainą moki. Jei kaip užstatą palieki 80 procentų būsto nuomos kainos, gali jame gyventi ir be nuomos mokesčio.
Nuotr. iš asmeninio albumo
„Labai patogu, nes niekada nereikia sukti galvos dėl remonto. Kai būstas nusidėvi ir baigiasi sutartis, atgauni visą užstatą ir gali vėl kraustytis į naujus namus. Taip neprisikaupia nereikalingų daiktų, nes persikraustydamas atrenki nebereikalingą mantą ir atiduodi“, – patirtimi dalijosi A.Latinytė.
Gyvendama Lietuvoje ar Pietų Korėjoje Agnė nestokoja gerų emocijų, todėl ir draugų jai nestinga. Jai lengva bendrauti, todėl pritapti Čedžu saloje nebuvo sudėtinga.
„Draugų gausybe tikrai galiu pasigirti. Kai gyveni užsienyje, draugų ratas aprėpia visą pasaulį. Kad ir į kokią šalį nuvažiuotum, ten visada sutiksi savo senų pažįstamų.
Nesu toks žmogus, kuris atsektų kieno nors kito pėdsakais, greičiausiai džiunglėse būčiau tas pats pirmas, kuris eina ir skina šakas, kad atvertų kelius kitiems.
Į Korėją mane atvedė smalsumas, nuotykių ir iššūkių troškimas. Džiugu, kad paskui mane iki pat Čedžu salos atsekė tiek daug kitų žmonių“, – tikino šiuo metu autorinę laidą vedanti A.Latinytė.
Vietos televizijoje lietuvė dirba jau treti metai.
Kadangi ji gerai šneka korėjietiškai, dar prieš gaudama kvietimą nuolatiniams filmavimams jau buvo kviečiama kaip viešnia į kitas laidas.
Pirmoji laida „Secret Island“ („Slaptoji sala“), kurią vedė lietuvė, pasakojo apie tris menininkus – dainininką, šokėją ir dailininkę, tyrinėjančius Čedžu salos kultūrinį ir istorinį palikimą.
Po pusantrų metų transliacijos, kai baigėsi pirmas šios laidos kūrimo sezonas, A.Latinytė sulaukė pasiūlymo vesti savo asmeninę laidą.
Nuotr. iš asmeninio albumo
„Pirmieji bandymai tebuvo 10–15 minučių eterio laiko, bet laida taip išpopuliarėjo, kad dabar kas savaitę rodoma po pusvalandį. Turiu ir pagalbininką, kartu vedame laidą.
Tai Ahmedas iš Sirijos, kuris saloje gyvena metais ilgiau nei aš ir taip pat puikiai šneka korėjiečių kalba.
Kadangi mūsų abiejų vardai prasideda raide A, tai ir laidos pavadinimas, išverstas į lietuvių kalbą, reikštų „Brolis ir sesuo A keliauja po Čedžu“.
Darbas televizijoje A.Latinytei tėra šalutinis, kaip ji kartais pajuokauja. Pagrindinė jos veikla susijusi su menu. Su draugais lietuvė įkūrė įmonę, kuri pagal jos piešinius ir dizainą gamina suvenyrus.
Neseniai menininkai atidarė ir savo parduotuvę, kuri atrodo kaip dviaukštis Londono autobusas, tiktai yra mėlynos spalvos ir dekoruotas garsiausių salos turistinių vietų iliustracijomis bei A.Latinytės sukurtais veikėjais – tradiciniu akmeniniu žmogeliuku Haru, moterimi nardytoja Hana ir mandarinu Džeimsu Bongu.
Nuotr. iš asmeninio albumo
„Taip pat esu Čedžu startuolių asociacijos narė, šiuo metu dalyvauju menų rezidencijos programoje, kartais vedu paskaitas, rengiu parodas. Žodžiu, veikla liejasi per kraštus“, – pasakojo A.Latinytė.
Pietų Korėjoje minimalus mėnesinis atlyginimas siekia apie 1000 JAV dolerių (893 eurus). Nacionalinė Pietų Korėjos valiuta – vonas. 1 JAV doleris atitinka tūkstantį vonų.
Buto nuoma gali atsieiti apie 400–600 JAV dolerių (357–536 eurus) mėnesiui, pragyvenimui ir maistui mėnesiui reikėtų bent 400 JAV dolerių (357 eurų).
„Pragyvenimas nėra pigus, bet man patinka, kad jei esi pasiryžęs nuoširdžiai ir sunkiai dirbti, visada atsiras galimybė ir užsidirbti“, – įsitikinusi A.Latinytė.
Nors Pietų Korėjoje ekonomikos lygis aukštesnis negu Lietuvoje, abiejų šalių klimatas turi panašumų, tai yra galima patirti visus metų laikus.
„Korėjos klimatas nuo Lietuvos nedaug kuo skiriasi. Žiemą čia gali būti iki 20 laipsnių šalčio, tačiau nebus tiek sniego. Vasarą temperatūra pakyla ir per 30 laipsnių karščio, tada būna vadinamosios šuniškos dienos.
Pavasaris čia ateina greitai, vasaros pradžioje daug lyja, rugpjūtį praslenka pora taifūnų, o ruduo būna šiltas ir saulėtas“, – pasakojo Agnė.
Lietuvei neteko per daug pratintis prie klimato sąlygų, tačiau nemažu išbandymu tapo korėjietiškas maistas. Jis daugeliui atvykėlių iš pradžių atrodo labai aštrus, bet kai priprantama, tai sunku pasakyti, ar aštru, ar ne.
Nuotr. iš asmeninio albumo
Kadangi Agnė gyvena saloje, labai džiaugiasi galimybe valgyti šviežias žuvis ar jūrų gėrybes. Lietuvė pajuokauja, kad net nebeatsimena, kada pastarąjį kartą valgė keptą žuvį, mat dažniausiai čia žuvis valgoma žalia.
A.Latinytė nėra išranki maistui, tačiau šilkverpių lervų antrą kartą neragautų. Lietuvė nesupranta tų, kurie jomis mėgaujasi, kai jai net nuo jų kvapo darosi negera.
Korėjietiško maisto ypatumai bei korėjiečių charakteris – ne visada suprantami europiečiams, tad ir Agnei tenka prisitaikyti. Kokie žmonės ją supa?
„Korėjiečiai yra atviri ir nuoširdūs, kartais šiek tiek karštakošiai. Visi jie dirba kaip užkietėję darboholikai ir svajoja, jog kada nors užsidirbs pakankamai, kad nebereikės daugiau dirbti ir bus galima išvažiuoti kur nors į kaimą, arčiau gamtos, ir tada pasimėgauti gyvenimu.
Juokiuosi, kad jų kaimiška idilė yra tokia patraukli tik todėl, kad jie patys visą gyvenimą gyveno mieste ir niekada nepatyrė tikrų žemės ūkio vargų“, – pasakojo A.Latinytė.
Nors Agnė vaikystės vasaras praleido Lietuvos kaime, Čedžu nesvajoja apie ramybę gamtoje, jos didžiausiu pomėgiu Pietų Korėjoje tapo nardymas su akvalangu.
Nardytojo licenciją Agnė gavo prieš 4 metus Čedžu, dabar jau gali pasigirti įspūdingu 150 nardymų skaičiumi. Lietuvė nardo ne tik Čedžu saloje, bet ir su korėjiečiais draugais nardytojais keliauja po garsiausias pasaulio nardymo vietas.
Pietų Korėjoje A.Latinytė bendrauja ne tik su korėjiečiais, mielai susitinka ir su lietuviais, kurie atsidangina iki Čedžu salos.
„Su kolega lietuviu, kuris gyvena Seule, kartais rengiame bendruomenės susitikimus, taip pat lietuviškus renginius kartais organizuoja ir konsulatas. Turime lietuvių bendruomenės puslapį feisbuke, per jį susisiekiame su lietuviais.
Nuolatos Pietų Korėjoje gyvenančių lietuvių suskaičiuočiau apie dvidešimt, tačiau gal jų yra ir daugiau – užsislapsčiusių ir nebendraujančių“, – svarstė A.Latinytė.
Lietuvė neprapultų ir bet kurioje kitoje pasaulio šalyje, nes moka šešias užsienio kalbas: lietuvių, anglų, rusų, prancūzų, korėjiečių ir japonų.
Rusų kalbą Agnė išmoko iš kiemo vaikų, prancūzų kalba buvo jos pirmoji užsienio kalba mokykloje, japonų kalbą studijavo universitete.
Tačiau vartoti skirtingas kalbas iš karto nėra taip paprasta, tenka lyg kažkur smegenyse paspausti svirtelę ir persijungti iš vienos į kitą. Nors A.Latinytė lietuvių, anglų ir korėjiečių kalbą vartoja kasdien, „persijungimas“ į kitas tris užtrunka apie dieną.
Su artimaisiais Vilniuje Agnė pasimatys šių metų pabaigoje, nes kartą per metus ji grįžta į namus Kalėdų. Tada Lietuvoje ji pabūna apie mėnesį.
„Nors dabar visa šeima gyvena Lietuvoje, buvo laikas, kai sesuo Rūta dvejus metus gyveno Paryžiuje, vėliau tėtis porą metų gyveno Kroatijoje. Visi mėgstame keliones, tik mama labiau prie namų linkusi.
Antra vertus, kol kas ji vienintelė iš šeimos narių buvo atvažiavusi manęs aplankyti į Pietų Korėją. Kelionė jai labai patiko, sakė, jog malonu įsitikinti, kad tavo vaikas gerai gyvena ir nėra dėl ko jaudintis“, – pasidžiaugė A.Latinytė.
Su šeima Agnė kasdien bendrauja internetu – pokalbių metu dalijasi kasdienėmis smulkmenomis: nuo gerai pavykusios vakarienės nuotraukų iki užklausimo, kokią suknelę apsivilkti einant į draugės vestuves. Gal todėl tų atstumų nesijaučia.
Nuotr. iš asmeninio albumo
Seserį siejo pažintis su nužudytos aktorės šeima
Šiuo metu Pietų Korėjoje gyvenančios Agnės sesuo Rūta Latinytė (35 m.) išgarsėjo 2003 metais, kai Vilniuje buvo filmuojamas prancūzų serialas „Koletė“ ir ji filmavimo komandai talkino kaip prancūzų kalbos vertėja. Devyniolikametė vilnietė jau tuomet puikiai mokėjo prancūzų kalbą, kurios mokėsi mokykloje, todėl labai apsidžiaugė galėjusi būti naudinga filmo kūrėjams.
Filmavimų metu Rūta užmezgė pažintį su „Koletės“ pagrindinės aktorės Marie Trintignant broliu Vincent’u, kuris buvo režisieriaus asistentas. Bet šio filmo kūrimas nebuvo apipintas vien gražiais jausmais, filmavimų baigtį Vilniuje sudrebino tragedija pasibaigęs M.Trintignant ir jos mylimojo, prancūzų atlikėjo Bertrand’o Cantat konfliktas.
Meilė ir nevaldomas pavydas užtemdė protą. Tik taip galima paaiškinti tragediją, kuri įvyko 2003-iaisiais, kai prancūzų dainininkas, grupės „Noir Desir“ lyderis B.Cantat, Vilniaus viešbutyje mirtinai užtalžė savo mylimąją M.Trintignant.
Po šio skaudaus įvykio R.Latinytė kartu su mylimuoju ir jo šeima išvyko į Paryžių. Juodaplaukė, žalsvų žvitrių akių lietuvė buvo draugiškai priimta į garsią prancūzų režisierės Nadine Trintignant ir jos vyro aktoriaus Jeano Louis Trintignant’o šeimą.
Tuo metu ši daili vilnietė tragedijos prislėgtoje prancūzų šeimoje, galima sakyti, užėmė nužudytos aktorės M.Trintignant vietą. Marie motina Rūtai dovanojo papuošalus, mylimasis Vincent’as ją lepindavo gėlėmis, saldumynais.
„Jaučiuosi labai mylima. Esu laiminga“, – tuo metu tikino R.Latinytė, kuriai nužudytoji Marie tapo savotiška kelrode žvaigžde.
Rūta sekė Marie pėdomis. Ji ruošėsi tapti aktore ir turėjo dideles galimybes pratęsi garsią kino kūrėjų Trintignant’ų dinastiją.
V.Trintignant’o mylimoji iš Lietuvos Sorbonos universitete Prancūzijos sostinėje neakivaizdiniu būdu studijavo šiuolaikinę prancūzų literatūrą. Ji taip pat buvo vienos teatro mokyklos studentė, pasirinkusi aktorės kelią.
Jos mylimasis V.Trintignant’as pagal profesiją – režisieriaus asistentas. Per savo karjerą Vincent’as dirbo trisdešimtyje kino filmų pastatymų.
Susiję straipsniai
R.Latinytė buvo sulaukusi pasiūlymų sukurti vaidmenis dviejose prancūzų kino juostose. Ji laukė, kol bus pasirašytos sutartys su filmų kūrėjais.
Vėliau Rūtos ir Vincent’o jausmai užgeso, o keliai išsiskyrė. R.Latinytė paliko Paryžių ir grįžo į Vilnių. Moteris daugiau nei dešimtmetį dirba viešųjų ryšių srityje.
„Kai dirbau leidyklos „Šviesa“ viešųjų ryšių vadove, teko nemažai susipažinti su švietimu ir parengti pirmąją savo knygą „Tėvai (irgi) eina į mokyklą“ . Du mano sūnūs jau irgi eina į mokyklą“, – pasidžiaugė gimtajame mieste įsitvirtinusi R.Latinytė.
Nemenką patirtį viešųjų ryšių srityje sukaupusi R.Latinytė dėstė privačiame Kazimiero Simonavičiaus universitete, Vilniaus dizaino kolegijoje ir tebedėsto Lietuvos žurnalistikos centre.
R.Latinytė ėmėsi individualios kūrybinių tekstų rašymo veiklos, su kolegėmis įkūrė įmonę, padedančią įmonėms kurti organizacijos kultūrą, derinti vidinę ir išorinę komunikaciją.
R.Latinytė taip pat yra Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, kuriame anuomet buvo nufilmuota dalis filmo „Koletė“, doktorantė. Jos mokslinis darbas susijęs su antropologijos tyrimais – mokslininkė tyrinėja, kaip žmonės kuria tarpusavio ryšius teikdami dovanas ir ką jos reiškia.
„Dar kai gyvenau Prancūzijoje su seserimi Agne daug susirašinėdavome laiškais ir svajojome kartu kurti knygas vaikams. Aš ketinau rašyti tekstus, o ji – piešti iliustracijas. Net neabejoju, kad ir šią svajonę įgyvendinsime“, – tikino R.Latinytė.
Anuomet Prancūzijoje ji pragyveno apie dvejus metus, labai ilgėjosi Lietuvos, šeimos ir draugų. Tačiau su žymiąja prancūzų šeima iki šiol kartais apsikeičia labai šiltais Kalėdų atvirukais ir laiškais.