Mamos dovana: liūdnas jauno ukrainiečio likimas Lietuvoje pakrypo nauja vaga

Panevėžio lėlių vežimo teatro aktoriui ukrainiečiui persodintas jo motinos inkstas veikti pradėjo dar ant operacinio stalo – tai buvo pati geriausia naujiena jiems abiems. Laimingas bilietas jaunam vyrui buvo dar ir tas, kad likimas jį atpūtė į Lietuvą, nes Ukrainoje tokia operacija šeimai būtų buvusi neįkandama.

 Su naujuoju inkstu I.Ignatenko jaučiasi puikiai, laime spinduliuoja ir sūnui pagelbėjusi mama Jelena. <br> A.Švelnos nuotr.
 Su naujuoju inkstu I.Ignatenko jaučiasi puikiai, laime spinduliuoja ir sūnui pagelbėjusi mama Jelena. <br> A.Švelnos nuotr.
 Ignatenkų šeima su Panevėžiu atsisveikino jau ramia širdimi, nes sūnaus gyvybei grėsmės nebėra. <br> A.Švelnos nuotr.
 Ignatenkų šeima su Panevėžiu atsisveikino jau ramia širdimi, nes sūnaus gyvybei grėsmės nebėra. <br> A.Švelnos nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Sep 3, 2019, 10:10 PM

Jaučia, kaip pulsuoja

„Pridedu ranką prie pilvo ir jaučiu, kaip pulsuoja mano naujasis, mamos dovanotas inkstas“, – šypsosi ukrainietis aktorius Igoris Ignatenko.

Jo gyvenimas pamažu stoja į normalias vėžes. Po sėkmingo inkstų persodinimo ir pooperacinės reabilitacijos 23 metų vyras jau išleistas namo.

Į Ukrainą išvyko ir aktoriaus tėvai – 45 metų Olegas bei 46 metų Jelena Ignatenkos, čia, Lietuvoje, sūnumi rūpinęsi pusantro mėnesio.

Didžiausi stresai, regis, jau praeityje, Igoriui ir jo mamai belieka tik paisyti gydytojų nurodymų ir džiaugtis gyvenimu.

Abu vaikšto pėsčiomis, nes reikia taupyti

Su iš ligoninės grįžusiu aktoriumi ir jo tėvais susitinku Panevėžio lėlių vežimo teatre, prieš pat Jelenai ir Olegui išvykstant namo.

Trijulė linksma, motina sako jau visai nebejaučianti operacijos padarinių.

Tik pirmomis dienomis, kai jai buvo išimtas inkstas, pilve tarsi kas kunkuliavo, tvinksėjo, pulsavo, pojūtis buvo panašus, kai laukiesi kūdikio. Gydytojai moterį nuramino, kad taip ir turi būti, vyksta organizmo adaptacija.

„Atrodė, lyg kažkas pulsuoja iš dešinės į kairę, tarsi kraujagyslėse kraujas juda intensyviau, lyg ieškotų kelio į inkstą, kurio nebėra“, – pasakojo moteris.

Iš Klaipėdos gatvės gale esančių Igorio namų į miesto centrą visa šeima atėjo pėsčiomis. Dar buvo užsukę į polikliniką Igoriui perrišti žaizdos.

Ilgą kelią visi įveikė savomis kojomis dėl paprastos priežasties – kaskart važiuoti miesto transportu jiems per brangu.

„Gydytojai liepė po truputį judėti, tai sūnaus organizmui naudinga“, – prideda moteris.

Barzdočių sunku pažinti

Igoris smarkiai pasikeitęs, užsiauginęs barzdą ir stilingus, aukštyn užsuktus ūsus.

Nebesiskusti nutarė prieš operaciją, manė, po jos neturės nei sveikatos, nei laiko rūpintis išvaizda.

Pridėjęs ranką prie pilvo Igoris jaučia jo organizme prigijusį organą, tik ne toje vietoje, kur būna inkstai.

Paprastai atliekant transplantaciją liovęsi funkcionuoti inkstai paliekami kur buvę, jie yra arčiau nugaros, juosmens srityje. Donorinis inkstas transplantuojamas į pilvo apačią, klubinėje duobėje. Įsodintojo inksto arterija ir vena sujungiama su paciento išorine klubine arterija ir vena, o šlapimtakis įsodinamas į šlapimo pūslę.

„Mamos inkstas labai geras, stiprus“, – džiaugiasi sūnus.

Prieš operaciją buvo atlikti specialūs tyrimai donoro inkstų pajėgumams nustatyti. Jelenos tyrimų rezultatai buvo šimtaprocentiniai, vienas inkstas 48 procentų, kitas – 52 procentų.

Žmogui paliekamas stipresnis inkstas, o persodinimui išimamas silpnesnis. O silpnesniojo rodiklis 48 procentai yra labai aukštas.

Į sūnaus kūną įsiūtas mamos inkstas pradėjo veikti dar ant operacinio stalo.

Tai buvo itin džiuginantis momentas. Transplantacijos atvejais ne kaskart taip nutinka, būna, kad po operacijos pacientui dar kurį laiką reikia hemodializės, kitaip sakant, kol įsodintas inkstas pradės funkcionuoti, jam valyti kraują padeda aparatai.

Igorio atveju jokios aparatūros nebeprireikė, naujasis inkstas iš karto ėmė valyti organizmą nuo per ilgus ligos mėnesius susikaupusių šlakų.

Jau pirmą parą po operacijos transplantuotasis organas perdirbo 7 litrus skysčių.

Į inkstus įvedė drenas

„Operacijos nė kiek nebijojom, žinojom, jog tai kelias į gyvenimą. Sunkiausias buvo priešoperacinis periodas, pats laukimas, nes operaciją vis atidėliojo“, – pasakoja Jelena.

Igorio sveikata progresuojančiai blogėti ėmė praėjusį rudenį, vyras kelis kartus gaivintas reanimacijoje.

Bėdos dėl inkstų Igorį užklupo po dar mokykliniais metais persirgtos pūlinės anginos, ūmus glomerulonefritas buvo kaip anginos komplikacija. Inkstų uždegimą Ukrainos medikai apgydė, tačiau pasakė, kad tie organai jau niekada nebebus sveiki ir tik laiko klausimas, kada inkstai visai atsisakys.

Prieš pusantrų metų Igoris per atostogas savo gimtinėje pasidarė tyrimus, jie parodė, kad inkstai vos vos tedirba. O rudenį prasidėjo baisūs priepuoliai, paaiškėjo, kad abu Igorio inkstai nebefunkcionuoja.

Santariškių klinikų medikai atliko operaciją, į Igorio inkstus įstatė dvi drenas.

Kiekvieną vakarą vyras iš pilvo kyšančius vamzdelius turėjo jungti prie aparato su skysčiais, 9 valandas jie cirkuliuodavo ir valydavo kraują, kitaip sakant, aparatas atliko nebeveikiančių inkstų darbą. Tai buvo tik laikina pagalba iki persodinant inkstą.

Mūsų šalyje eilėje inkstui iš mirusio donoro persodinti reikia laukti nuo 2 iki 2,5 metų.

Tikėjosi sulaukti mirusio donoro organo

Dar tuomet, kai Igoris tyrėsi gimtinėje, jo tėvai prašneko apie tai, kad savo sūnui duos inkstą. Paaukoti inkstą buvo pasiryžę abu, tėtis ir mama, reikėjo tik išsitirti, kurio organas labiau tinka.

„Medikai donoru pirmiausiai pasirenka motiną, sako, didesnė tikimybė, kad organas tiks. Jų ir kraujo grupės vienodos“, – paaiškina Olegas, kodėl ant operacinio stalo gulėsi žmona.

„Net tokio klausimo nebuvo, duoti ar ne savo inkstus, juk tai mūsų vaikas, privalom gelbėti“, – vyrą papildo Jelena.

Jelena dar rudenį Ukrainoje išsityrė, ar gali būti donore, buvo patikrinta jos inkstų, kepenų ir kitų gyvybiškai svarbių organų būklė. Medikai patvirtino, jog viskas gerai, sveikatos būklė organą atiduoti leidžia.

Išgirdęs apie tėvų auką Igoris iš pradžių buvo kategoriškai prieš.

„Igoris tikėjosi sulaukti mirusio donoro inksto“, – paaiškina Jelena.

„Gailėjau mamos, aš gi ne vienintelis žmogus šeimoje, kas bus, jei jos sveikata pablogės? Bijojau jai pakenkti. Bet kai kas mėnesį pradėjau keliauti į reanimaciją, supratau, kad išeities nebėra, laukti donoro nebeturiu laiko“, – sako Igoris.

Apie operaciją Ukrainoje šeima negalėjo nė svajoti, neturėjo tam pinigų.

Kadangi Igoris turi leidimą dirbti Lietuvoje, jam galioja ir mūsiškis medicininis draudimas, inkstų persodinimą apmoka ligonių kasos. Tačiau inksto išėmimas iš ukrainietės donorės mokamas, tad operacijai reikėjo 5 tūkstančių eurų.

Kaip jau rašėme, Lėlių vežimo teatras išplatino žinią, jog reikia padėti ukrainiečiui aktoriui ir panevėžiečiai tuos pinigėlius akimirksniu suaukojo. Vos tik surinkęs reikiamą sumą teatras uždarė sąskaitą.

Namo vežtis pavojinga

Inkstų persodinimui Igoris ir jo motina ėmė ruoštis dar pernai gruodį, reikėjo atlikti gausybę tyrimų. Gegužę tyrimai buvo labai geri, galėjo jau operuoti, bet trūko dar kelių rodiklių.

Operacija buvo paskirta birželio 27-ąją, Igorio tėvai į Lietuvą atskrido birželio pradžioje, motina ir sūnus į ligoninę buvo paguldyti keturios dienos prieš operaciją.

Tada paaiškėjo, kad labai žemas Igorio hemoglobinas, taip jau būna esant tokiai ligai. Operaciją atidėjo dviem savaitėms, per tą laiką leido specialias injekcijas hemoglobinui pakelti.

Šeimą išsiuntė namo. Visi grįžo į Panevėžį, vieno kambario butan, kurį nuomoja Igoris.

„Stengėmės niekur neiti iš namų – jei autobuse čiaudo, mums jau panika, bijom, kad prieš operaciją nesusirgtume, kad jos dar toliau nenukeltų, nes mums leidimas gyventi Europoje buvo išduotas tik trims mėnesiams“, – pasakoja Jelena.

Baimindamiesi infekcijų Ignatenkos vyko tik iki Vilniaus priduoti tyrimų, daugiau niekur nėjo be būtiniausio reikalo.

Atvykdama į Lietuvą pora kūrė planus, kad po operacijos sūnų iškart parsiveš namo, bet įvertinę situaciją suprato, jog tai būtų pernelyg pavojinga.

Po inksto persodinimo Igoris geria imuninę sistemą slopinančius medikamentus, dėl to organizmas praranda atsparumą, bet kokia infekcija daug greičiau prikimba, tad reikia vengti žmonių susibūrimų.

Šeima gyvena Konotopo mieste, esančiame šalies šiaurėje, nuo Kijevo iki jo dar 3 valandos kelio automobiliu. Šeima suskaičiavo, kad kelionė iš Panevėžio iki Konotopo užtruktų visą parą, o tai ligoniui būtų per sunku.

Susitiko pooperacinėje palatoje

Kelios dienos prieš operaciją Igoris buvo atjungtas nuo peritoninės dializės ir prijungtas prie hemo-dializės aparatų. Pirmoji yra labiau tausojanti, mažiau išplauna organizmui reikalingas medžiagas, hemodializės metu organizmas valomas per kraują.

„Būtina buvo tai daryti, mano kreatinino rodiklis šoktelėjo iki 1600, o norma yra 100. Jei dar nebūčiau gavęs donoro inksto, be hemodializės jau nebebūčiau išsivertęs“, – sako Igoris.

Operacija prasidėjo 8 valandą ryto, o baigėsi 12.30 val. Operavo urologai Albertas Čekauskas, Arūnas Želvys ir Ramūnas Tyla, prieš operaciją ir po jos ligoniu rūpinosi nefrologai Marius Miglinas, Eglė Ašakienė ir Diana Sukackienė.

„Daktarė Diana mums buvo lyg šeimos narys, rūpinosi viskuo, kuo tik įmanoma“, – medikų dėmesiu džiaugėsi ukrainietė.

Mama ir sūnus susitiko pooperacinėje palatoje, tik ne tuo pačiu metu.

Inksto donorė reanimacijoje po operacijos praleido tik porą valandų, o recipientas intensyvios priežiūros patalpose buvo prižiūrimas visą parą.

Pasak medikų, sudėtingesnė būna inksto išėmimo operacija, tačiau po jos ligonis gan lengvai atsigauna. Įsiūti inkstą esą mažiau sudėtinga, tačiau ligonio sveikimo periodas daug ilgesnis ir labiau komplikuotas.

„Svarbiausias momentas buvo, kad gydytojai ant operacinio stalo pamatė, jog inkstas jau dirba, bet apie tai mes sužinojome vėliau“, – sakė sutuoktiniai.

Kasdien po dešimt tablečių

„Po operacijos buvo sunkoka atsikelti, skaudėjo raumenis, bet tik tiek nepatogumų. Prie mūsų budėjo tėtis ir viską padėjo“, – sakė Igoris.

Praėjus dviem savaitėms po inksto persodinimo Igoris vėl gulėsi ant operacinio stalo, iš naujojo inksto buvo išimti stentai, prilaikę ką tik įsiūtą organą. Procedūra atlikta nedarant naujo pjūvio.

Chirurgų peilių prireikė, kai paaiškėjo, kad inkstas gerai prigijo ir adaptavosi, nebeprireiks dializių, tada iš nebeveikiančių inkstų buvo pašalintos drenos, nuo organų arterijų atjungti kateteriai. Tos paskutinės operacijos randas dar nebuvo užgijęs.

„Kasdien geriu po 10 tablečių: kraujospūdžiui mažinti, kraujui skystinti, skrandžio veiklai reguliuoti, imunitetui slopinti, nuo infekcijų ir kad nebūtų atmetimo reakcijos“, – vardija Igoris.

Gydytojų rekomendacijos: galima gyventi normalų gyvenimą, maisto apribojimų nėra, fizinis krūvis saikingas. Maratonų bėgioti nevalia, sunkių daiktų kelti negalima, bet judėti reikia, kad nepriaugtų viršsvorio nuo vartojamų harmoninių preparatų.

Jei viskas gerai klostysis, vėliau reikės gerti tik porą tablečių per dieną.

Jelenai išrašant iš ligoninės jokių vaistų neskirta, rekomenduota susilaikyti nuo sunkesnių fizinių apkrovų, kad inkstas nenuslinktų, iš pradžių tikrintis kas mėnesį, vėliau kas tris mėnesius, o paskui kas pusmetį.

„Inkstai juk turi priprasti dirbti už du“, – juokiasi laiminga Jelena.

Miestai panašūs tik dydžiu

„Mums Lietuvoje viskas labai patinka, Ukraina, lyginant su jūsų šalimi, dar labai atsilikusi“, – prieš išvykdami kalbėjo ukrainiečiai.

Tiesa, pasižvalgyti po visą šalį jie neturėję laiko ir finansinių galimybių, matė tik Panevėžį ir Vilnių.

Vilniaus geležinkelio stotyje ištisai girdėjo tautiečių kalbą, ukrainiečiai pas mus vyksta uždarbiauti: skinti braškių, dirbti statybose, tolimųjų reisų vairuotojais.

„Panevėžyje sutikau net savo kiemo draugą, jis vyko į Rygą“, – sakė Igoris.

Pasak Jelenos, jų gimtasis Konotopas dydžiu panašus į Panevėžį, turi apie 75 tūkstančius gyventojų, tačiau socialiniai skirtumai tarp miestų labai dideli.

„Panevėžyje net keturi teatrai, pas mus nebeliko nė vieno, nebeliko ir kino teatro“, – pasakojo moteris.

Konotope pensininkams ir invalidams sudėtinga netgi važinėti viešuoju transportu, nemokamu važiavimu vienoje stotelėje gali pasinaudoti tik du žmonės. Būna, kad turguje apsipirkusios močiutės sėdi iki pavakarės, kol pakliūva nemokamai į autobusą. Galėtų ir nelaukti, važiuoti su bet kuriuo kitu, tik mokamai.

„Iš ko senukai bilietus pirks, jei pensija pas mus 50 eurų, vidutinis atlyginimas apie 200 eurų, o minimumas – 150 eurų. Maisto kainos panašios kaip pas jus, tik bulvės, pienas ir agurkai kainuoja 20 centų pigiau“, – lygino svečiai.

Už tūkstančio kilometrų

Didelė problema Ukrainoje ir medicina. Gydytojų paslaugos lyg ir nemokamos, bet papuolus į ligoninę reikia mokėti už vaistus, tvarsliavą, švirkštus, pagalbines priemones ir visa kita, tad sumos susidaro milžiniškos.

Už vieną hemoglobino injekciją būtų tekę mokėti 80 eurų, o Igoriui prieš operaciją reikėjo keturių, tėvų algos vien tiems vaistams būtų neužtekę.

Vyras yra greitosios pagalbos vairuotojas, o žmona dirba menų mokykloje, vaikus moko teatro meno. Šeimoje dar auga 13-metė dukra Katerina.

„Invalidumo pensijos – 50–70 eurų, žmonės negali sau leisti vaistų nusipirkti. Aprūpinimo medikamentais sistema nuolat trinka, vartoja ligonis vienus vaistus, žiūrėk, jų nebėra, skiria kitus, kurie diabetikams visai netinka, o pasirinkti nėra iš ko“, – pasakoja Jelena.

Dėl tokios netvarkos medicinoje socialiniuose tinkluose pilna pagalbos prašymų, per feisbuką žmonės bando susirinkti pinigų operacijoms.

Olegas pasakoja, kad labai daug gerų medikų išvyko dirbti į Lenkiją ir Vokietiją. Per dvejus metus uždarbiauti į užsienį išvykę 13 milijonų ukrainiečių.

„Norėtume kitais metais atvykti paviešėti į Lietuvą, pamatyti Kauną, Klaipėdą“, – svajoja sutuoktiniai.

Igoris į Ukrainą nuvyks rudenį, su Lėlių vežimo teatro gastrolėmis.

„Spalį būsim Vinicoje ir Užgorode, bet jie – tūkstantis kilometrų nuo namų, tad artimųjų nepamatysiu“, – sako jis.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.