Neatrastas Lietuvos rekordas: kelmiškė mirštančiai mamai davė širdį spaudžiantį pažadą

Literatūroje nurodoma, kad vidutinė žmonių, turinčių Downo sindromą, gyvenimo trukmė – 40 metų, išsivysčiusiose pasaulio šalyse jie kartais išgyvena 50-60 metų. Tačiau kai kuriems ši statistika negalioja.

 Justinai lapkritį sueis 82-eji. <br> Asmeninio archyvo nuotr. 
 Justinai lapkritį sueis 82-eji. <br> Asmeninio archyvo nuotr. 
 Justina ir jos globėja Irena.<br>  Asmeninio archyvo nuotr.
 Justina ir jos globėja Irena.<br>  Asmeninio archyvo nuotr.
 Justinai lapkritį sueis 82-eji.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Justinai lapkritį sueis 82-eji.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Teta Justina žaisdavo su savo dukterėčia, kai toji buvo maža.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Teta Justina žaisdavo su savo dukterėčia, kai toji buvo maža.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 J.Katauskaitė yra geranoriška ir daug šypsosi.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 J.Katauskaitė yra geranoriška ir daug šypsosi.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 J.Katauskaitė yra geranoriška ir daug šypsosi.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 J.Katauskaitė yra geranoriška ir daug šypsosi.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Sep 9, 2019, 9:48 PM

Neseniai Anglijos žiniasklaida skelbė, kad jų šalyje gyvena seniausias pasaulyje žmogus, turintis Downo sindromą – 77 metų vyras.

Tačiau Lrytas.lt sužinojo, kad Kelmėje gyvena už jį vyresnė moteris su šiuo sindromu – Justina Katauskaitė, kuriai lapkričio 1 d. sueis 82-eji.

Apie Justiną mums papasakojo jos dukterėčia ir globėja Irena Mačianskienė (58 m.). Ji sakė: „Justina dabar silpna, sunkiai vaikšto, iki vonios nueina prilaikoma. Reikia padėti jai pavalgyti, nusiprausti ir kitaip ja pasirūpinti. Bet ji geranoriška, mane mėgsta ir daug šypsosi, taigi ja rūpintis nėra labai sunku. Mes ją slaugome kartu su vyru (su juo gerai sutariame), tik, žinote, kai tenka prižiūrėti seną žmogų, labiau reikalingos moteriškos rankos.“

Irena Mačianskienė tetą Justiną į savo dviejų kambarių butą atsivežė prieš 13 metų. Seniau Justina gyveno kaime su savo tėvais, o vėliau, jiems pasimirus, ja rūpinosi gretimame name gyvenusi jos sesuo, Irenos mama.

„Kai mano mamytė susirgo, paprašė pažadėti, kad po jos mirties mes su vyru Justele pasirūpinsime, neatiduosime jos į slaugos namus. Taigi pažadą vykdau. Pati suprantu, kad tetai valdiškoje įstaigoje būtų ne taip gerai, kaip namuose. Mes, jos artimieji, suprantame, ką ji sako, ir mums lengviau ja pasirūpinti, o nepažįstami žmonės jos žodžių nesupranta“, – sakė Irena. Į butą ji tetą parsivežė, nes jame yra patogumai, kurių kaime nebuvo.

Irena pridūrė, kad teta Justina rūpindavosi ja ir jos vyresniaisiais broliais, kai jie buvo maži – juos vis panešiodavo, pasūpuodavo.

Justina visą laiką gyveno su tėvais, ir jai visuomet labai patiko maži vaikai, ji mielai leisdavo laiką su jaunesniais giminaičiais. „Ir dabar, pamačiusi vaikiuką, ji labai apsidžiaugtų, tik jėgų su juo žaisti neturėtų“, – pastebėjo Irena.

Justina gimė kaime tuometiniame Varnių rajone, kuris vėliau prijungtas prie Kelmės rajono. Iš viso jos tėvų šeimoje gimė 9 vaikai, tik ne visi jie užaugo.

„Kai Justelė gimė, jai ant galvos buvo „skauduliukas“, beveik tokio paties dydžio, kaip galvytė. Tėvai svarstė, kad gal taip nutiko dėl to, kad jos mama, jos besilaukdama, turėjo gelbėti jos 4 metų broliuką, skendusį tvenkinyje. Justina tik būdama 6 metukų pradėjo vaikščioti keliais, kalbėti pradėjo irgi vėlai. Tėvai ja rūpinosi, jie, mano seneliai, buvo tikrai geri žmonės, tik tais laikais iš kaimo vaiką vežioti pas daktarus buvo sudėtinga. Justelė buvo protaujanti, nors ir ne tokia gudri, kaip kiti. Pamenu, kaip kartą vakare išėjusi pasivaikščioti paklydo. Aš kitą dieną nėjau į mokyklą, nes visi jos ieškojome, ir pagaliau ji atsirado šunų suplėšytais drabužiais. Ir dabar ji protauja, atsimena giminių vardus, žino, kas kieno tėvai“, – pasakojo dukterėčia.

Dabar iš didelės šeimos gyva telikusi tik Justina ir viena jos sesuo, gyvenanti pajūryje. „Buvo metas, kai į savo namus buvome atsivežę ir dar vieną mamytės seserį, kai pablogėjo jos sveikata. Tada jau buvau nusigandusi, kad mums bus sunku visiems sutilpti mūsų dviejų kambarių bute, bet tos tetos širdelė buvo silpna ir ji greit mirė“, – prisiminė Irena.

Pati pašnekovė nedirba, nes turi negalią. Tetos Justinos namie palikti vienos negalima, tad, kai jai pačiai prireikia eiti pas gydytojus, globotinę prižiūri jos vyras ir kartu gyvenanti jų septyniolikmetė anūkė, jų vienturės dukros dukra. Anūkė nuo vaikystės gyvena su seneliais, nes iš jų namų Kelmėje jai arčiau eiti į mokyklą.

Pažįstami stebisi, jog Irena, pati būdama ne per geriausios sveikatos, atranda jėgų rūpintis vyresne savo teta ir nesiskundžia savo lemtimi. „Kai kurie žmonės sako, gal būtų geriau, kad toks silpnas žmogus pasimirtų, bet aš to tikrai nenoriu. Kai Justelė sunegaluoja, tuojau aiškinamės, kas nutiko, ir ją gydome. Labai pasisekė, kad turime tikrai gerą, rūpestingą šeimos gydytoją“, – pasidžiaugė geraširdė moteris.

Ir pridūrė, kad ji pati nuo seno mėgo bendrauti su senais žmonėmis ir norėdavo jiems padėti. Ir dabar turi vieną pažįstamą senutę, gyvenančią slaugos namuose, kur ją nuolat aplanko. Norėtų ir ją priimti pas save gyventi, bet supranta, kad tai būtų pernelyg sudėtinga ir visais senoliais, kuriems reikia pagalbos, pasirūpinti nepajėgs.

Ar tai – pasaulinis rekordas?

Lietuvos rekordų agentūros „Factum“ vadovo Vytauto Navaičio pasiteiravome, ar nereikėtų Justinos Katauskaitės, kaip vyriausio žmogaus, turinčio Downo sindromą, įtraukti į Lietuvos, o gal net į pasaulio Guinnesso rekordų knygą.

Tačiau jo atsakymas nuvylė: „Su ligomis ir sveikata susiję rekordai nėra registruojami nei Lietuvos, nei, kiek žinau, pasaulio rekordų knygoje. Su tokiais rekordais būtų daug painiavos: juk ligų yra daugybė, ir garbaus amžiaus žmonės miršta ne „nuo senatvės“, o dėl tam tikro sveikatos sutrikimo.

Taigi fiksuojami tik tokie rekordai, kurie nėra specifiniai, kuriuos ir kiti žmonės panašiomis aplinkybėmis galėtų pakartoti. Sakote, kad Anglijos spaudoje skelbtas straipsnis apie neva seniausią pasaulyje 77 m. vyrą su Downo sindromu. Gali būti, bet tai – tik skambi antraštė, o ne registruotas rekordas.“

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
REPORTERIS: kompensacijos šildymui bus skiriamos iškart šešiems mėnesiams