Rugpjūčio 10-ąją Vilniuje susituokę Vaiva ir Deividas vienas kitą supranta be žodžių. Abu nuo gimimo kurti, tad jų gimtoji kalba – gestų. Tačiau pora tikino, kad meilei išreikšti žodžių nereikia, šį jausmą galima perteikti pagarba, gražiu elgesiu, prisilietimais ar mielomis dovanėlėmis.
Klausantis V.Žymantės susidarė įspūdis, kad kurčiųjų gyvenimas niekuo nesiskiria nuo sveikų žmonių, jei savęs nevaržai. Ši moteris norėtų daug ką patirti ir išbandyti, tad neabejoju, kad jai pasiseks.
„Mano sena svajonė – savanoriauti Afrikoje, tai yra padėti vaikams ir sunkiai sergantiems gyvūnams.
Neabejoju, kad įgyčiau dar daugiau patirties, o gal net suvokčiau, kur toliau norėčiau pasukti savo gyvenimo vairą“, – sakė kurčiųjų vaikų darželio auklėtoja V.Žymantė.
Tačiau dabar ji – žmona, besirūpinanti vyru, ir būrį vaikų kasdien prižiūrinti auklėtoja.
O ką jai davė 2014 metais Vokietijoje, Berlyne, iškovotas gražiausios Europos kurčiosios merginos titulas?
V.Žymantė tikino, kad po grožio konkurso beveik niekas nepasikeitė, ir su gerbėjų dėmesiu ji susitvarkė.
„Darbo daug, tikrai turiu ką veikti. Tiesa, sulaukiau pasiūlymo dirbti modeliu“, – tikino vos keliose fotosesijose dalyvavusi tituluota gražuolė, tačiau to nesureikšminusi ir atsidavusi pagrindinei veiklai – vaikų priežiūrai ir ugdymui.
Įprastai po grožio konkursų dalyves užklumpa didelis vyrų dėmesys, bet Vaivai galva neapsisuko. Juk ji turėjo širdies draugą.
„Iš pradžių Deividas kiek nerimavo, kad sulaukiau tiek vyrų dėmesio, bet pasiaiškinome, todėl jaudintis nebuvo dėl ko, pasitikėjome vienas kitu. Aš jį myliu labiau už viską, jis man svarbiausias“, – tvirtino Vaiva.
Nors V.Žymantė ruošėsi grožio konkursui, išvaizdos puoselėjimo paslapčių, kaip ir laimėjimo, per daug nesureikšmino. Ji turi savų grožio receptų, kuriais gali naudotis kiekviena mergina.
„Pirmiausia tiesiog reikia prisižiūrėti ir atrodyti sveikai. Pastaruoju metu stengiuosi odą maitinti ir iš vidaus, tai yra sąmoningai gerti daugiau vandens.
Kasdien nesidarau makiažo, nes oda dėl jo visavertiškai nekvėpuoja. Todėl mėgstu natūralumą ir naudoju kuo mažiau kosmetikos priemonių. Svarbiausia – man reikia išmokti atsikratyti nerimo. Šito, kaip ir daugelio dalykų, dar mokausi“, – užsiminė Vaiva, kurią sutuoktinis įsimylėjo dar būdamas moksleivis.
Poros meilės istorija, prasidėjusi mokyklos suole, šią vasarą atvedė į Vilniaus santuokų rūmus.
„Mano būsimasis vyras mokėsi Telšių mokykloje, vėliau mokslų tęsti atvyko į Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centrą Vilniuje. Čia, būdami ketvirtokai, mes ir susipažinome.
Pirmą kartą mane pamatęs jis įsimylėjo.
Užteko pirmo mūsų žvilgsnių susitikimo! Tą dieną puikiai atsimename iki dabar“, – pasakojo V.Žymantė.
Deividas prisimena Vaivos kasas, drabužius, kuriais buvo apsirengusi tuo metu, kai ją pirmąkart išvydo. Bet ji nelabai kreipė dėmesį į naujoką.
„Jis, nors ir buvo drovus, po pamokų, per pertraukas visaip mane kibindavo, erzindavo. Taip bėgo laikas – ketvirta, penkta, šešta klasė.
Jis kibino ir toliau, labai norėjo susidraugauti. Į tai žiūrėjau ne taip entuziastingai, nes buvome labai mažai bendravę“, – meilės istoriją pasakojo V.Žymantė.
Bet praleidę daugiau laiko drauge juodu pradėjo vienas kitam labiau patikti. Vėliau Vaiva išvyko mokytis į Klaipėdą, o Deividas tebesimokė Vilniuje.
Bendravimą pora palaikydavo trumposiomis žinutėmis – jie nuolat susirašinėdavo. Tačiau ryšys silpo, palaikyti draugystę darėsi labai sunku. Netrukus jie pasuko savais keliais – Vaiva susirado kitą draugą, Deividas – draugę.
Bet prabėgus keleriems metams V.Žymantė sugrįžo mokytis į Vilnių ir čia vėl sutiko Deivido žvilgsnį.
Jis nepaliovė įkyriai rodyti dėmesio. Pora pradėjo bendrauti ir netrukus atnaujino anksčiau kurtą ryšį.
„Nuo tos dienos užsimezgė draugystė, tebesitęsianti iki dabar. Mudu draugaujame septynerius metus, o pažįstami kur kas ilgiau. Nors 7 metai atrodo tikrai daug, regis, jie pralėkė akimirksniu, lyg būtų praėję tik metai!“ – patikino jauna moteris.
Kurtieji apie meilę nekalba, o ją rodo. Tik taip įmanoma suprasti tuos paslaptingus jausmus.
„Mudu su vyru labiau linkę meilę rodyti – tai ir pagarba, ir pagalba vienas kitam.
Būtent tai mes ir suprantame kaip meilę. Tai gali būti ir bučinys, apkabinimas – nuostabi meilės išraiška. Žodžiai meilei tikrai nėra būtini. Žinoma, vyras kasdien lepina mane savo meile, mažomis dovanėlėmis, o gėlių sulaukiu ne tik per gimtadienius“, – patikino V.Žymantė.
Stiklo paketų gamybos įmonėje dirbantis D.Statauskas turi menininko gyslelę, paveldėtą iš tėvo, – vyras mėgsta piešti, savo kūrinius dažnai įkelia į socialinį tinklą.
Darbus vyras dovanoja ir žmonai. Bet dažniau Deividas pasirūpina tokia dovana, apie kokią būna užsiminusi Vaiva. Vyras visada žino, ko reikia žmonai, todėl daug sukti galvos dėl dovanos netenka.
O prieš 22-ąjį Vaivos gimtadienį Deividas jai įteikė sužadėtuvių žiedą, nors mylimoji ir nesitikėjo. Piršlybos įvyko viešint Lenkijos sostinėje Varšuvoje.
Likus porai savaičių iki Vaivos gimtadienio juodu nutarė apsilankyti Varšuvoje, susipažinti su istorinėmis vietomis.
Pirmąją kelionės dieną jie apžiūrėjo miestą, susipažino su kultūros objektais, daug vaikščiojo, pernakvojo prabangiame viešbutyje.
Kambarys buvo pasakiškai gražus, viskas balta – patalai, baldai, drabužiai. Jie atsikėlė labai anksti, nes planavo fotografuoti. Didžiausias poros pomėgis – fotografija.
„Buvome suplanavę fotosesiją. Draugas sureguliavo fotoaparatą ir padėjo jį toliau. Maniau, jog nustatyta, kad mes būtume fotografuojami, tačiau Deividas iš tiesų nustatė filmavimą.
Laikėme gražius puodelius rankose, plepėjome vienas su kitu gestų kalba.
Netrukus jis išsitraukė dėžutę su sužadėtuvių žiedu ir pasipiršo!“ – pasakojo Vaiva. Šios akimirkos ji greičiausiai nepamirš niekada.
Vaiva iškart atsakė: „Taip!“ ir pravirko. Juodu apsikabino. Moteris juto, kaip draugas jaudinasi, kaip dreba jo rankos. Abu buvo pakylėti, apgaubti geros nuotaikos.
„Negalėjau patikėti, kad toji akimirka, apie kurią svajojau ir kurios laukiau, čia ir ji tokia graži!“ – džiaugėsi V.Žymantė.
Nors anksčiau jie dažnai pasvajodavo apie vestuves ir žinojo, kad tikrai jų nori, dar nebuvo nusprendę, kada tinkamas laikas jas kelti.
Netrukus sužadėtiniai suprato, kad laikas nenumaldomai bėga, o jie vis dar svarsto. Todėl vienas kito paklausė: o kodėl ne dabar? Juk dabar pats tinkamiausias laikas!
Įsimylėjėliai prieš mėnesį sumainė aukso žiedus Santuokų rūmuose, o didelę šventę nutarė surengti vėliau.
„Nors draugai labai laukė mūsų vestuvių, nusprendėme, kad bendrą šventę rengsime vėliau. Dabartinis mūsų tikslas – ne laikytis tradicijų, o iškelti išskirtines vestuves, susituokti jaunatvišku stiliumi.
Nuo pat pradžių neturėjome tikslo kelti brangių vestuvių – didelės išlaidos neturi jokios vertės. Svarbiausia mums šią dieną būti sąjungoje vienam su kitu“, – sakė V.Žymantė.
Todėl pora nesikreipė į astrologus dėl tinkamos vestuvių datos parinkimo ir nelaukė palankių orų prognozių. Jiems, skirtingai nei daugeliui jaunavedžių, tokie skaičiavimai ir prognozės neturėjo reikšmės. Mat svarbiausia buvo tik jųdviejų nuėjimas į Santuokų rūmus ir santykių įregistravimas.
Net ir be santuokos jie gyveno kaip šeima, vienas kitu rūpinosi, puoselėjo darnius santykius. Bet vaikų pora norėtų susilaukti santuokoje.
V.Žymantė labai myli savo auklėtinius, juos sugeba apgaubti šiluma, pagloboti, pamokyti, tad ir savo atžalas labai mylėtų. Juolab kad pati užaugo kurčiųjų šeimoje, todėl nėra jokios baimės susilaukti tokių pat vaikų.
„Dievinu vaikus ir savo darbą. Turiu negirdinčią krikšto dukrą, ją labai branginu. Atrodo, kad ji – mano pačios dukra. Mano vyrui taip pat labai patinka leisti laiką su vaikais, su jais žaisti. Tad gal netolimoje ateityje likimas padovanos mums atžalų?“ – svarstė Vaiva.
Nors kurtumas paveldimas, Vaivai susilaukti vaikų nebūtų iššūkis. Ji jautėsi laiminga, kad pati augo sau artimoje aplinkoje, – jos šeima taip pat negirdi pasaulio garsų.
Bet tie garsai, pasirodo, nieko nereiškia, dėl jų neverta ko nors atsisakyti ar sau drausti. Juk gyvenimas gali būti visavertiškas ir be šurmulio.
„Gestų kalba man, kaip ir visiems kurtiesiems, yra gimtoji. Tokia gimtoji kalba kurtiesiems, kaip lietuvių kalba girdintiesiems. Girdintys mąsto žodžiais, kurtieji – gestais“, – tvirtino savo laimę drąsiai kurianti kurčioji auklėtoja, prieš penkerius metus pasipuošusi gražuolės karūna.
