Lietuvių ir gestų kalbų vertėja J.Žalnierukynaitė dažnai lydi kurčiuosius į polikliniką, savivaldybę, mokyklą, vaistines, pas notarus ar į renginius, padeda susikalbėti rūpimais klausimais. Nors Jorūnės šeimoje nėra kurčiųjų, lietuvių–gestų kalbų vertimo studijas Vilniaus kolegijoje marijampolietė pasirinko ne dėl to.
Ją nuo mažens traukė tai, kas neįprasta. Ne veltui Jorūnė, dar būdama vaikas, panoro kalbėti tardama lietuviškus žodžius iš kito galo.
Ji prašydavo tėvų pasakyti kokį nors žodį, ir tuoj pat „išversdavo“ atbulai. Pavyzdžiui, žodžio „labas“ vertimas būtų „sabal“. Jorūnė šiame žodyje išlaiko kirtį pirmame skiemenyje, koks jis yra ir įprastai.
Dažnai kalbėdama atbulai marijampolietė taip įgudo, kad jai nebereikia ilgiau pamąstyti, kaip pasakyti žodį ir kaip jį sukirčiuoti. Atbulo kalbėjimo taisyklės lengvai susidėlioja mintyse, tad J.Žalnierukynaitei nebėra didelio skirtumo, kalbėti gimtąja ar atbula kalba.
Žinant Jorūnės žavėjimąsi keistenybėmis nenuostabu, kad baigusi mokyklą ji pasirinko lietuvių–gestų kalbų vertimo mokslus, nes jie marijampolietę patraukė įdomiu dėstymu.
Užsienio kalbos Jorūnei sekėsi neblogai, bet ji ilgai neapsisprendė, kur studijuoti.
„Netyčia pasiskaičiau, kokias studijų programas siūlo Vilniaus kolegija, atkreipiau dėmesį į gestų kalbą. Labai sudomino, kaip vyks paskaitos“, – tikino J.Žalnierukynaitė.
Įprastai užsienio kalbų mokomasi naudojantis vadovėliais, žodynais, klausantis pokalbių įrašų, o gestus perprasti galima tik stebint dėstytoją.
Šias paskaitas studentams vedė kurtieji pedagogai, todėl nuo pat pradžių teko bendrauti tik gestų kalba. Tai padėjo greičiau įtvirtinti žinias, sustiprinti įgūdžius.
„Mano atmintis – vaizdinė, neabejojau, kad turėčiau neblogai atsiminti gestus“, – tvirtino trejus metus kolegijoje sostinėje studijavusi marijampolietė, po to grįžusi gyventi į gimtinę.
Čia įsikūrę jos tėvai, draugai ir miesto gatvės labai gerai pažįstamos. Ji visą laiką sakė, kad grįš į gimtinę, juolab kad ir darbas šalia namų.
„Viskas atrodė taip palanku, todėl turėjo būti taip ir ne kitaip“, – apie gimtųjų vietų trauką pasakojo marijampolietė.
Su kurčiaisiais daug bendraujanti Jorūnė nuolat plečia savo žodyną, nes susiduria su skirtingomis sritimis. Šį rudenį ji lydi vieną merginą į Profesinio rengimo centrą, kuriame pastaroji mokosi siuvėjo amato.
Jorūnė su mokine kasdien eina į paskaitas bei pratybas ir visą informaciją verčia.
„Man siuvimas – sudėtinga, nes nesimokiau šio amato, o dabar ko nors išmokstu.
Todėl man gestų kalbos reikės mokytis visą gyvenimą, nes tenka vertėjauti skirtingose įstaigose“, – pažymėjo vertėja.
O kur slypi J.Žalnierukynaitės susidomėjimo atbula kalba šaknys?
„Tai nebuvo susidomėjimas, nes atbulai kalbu nuo vaikystės, man tai buvo tarsi pramoga.
Nelabai turėjau su kuo pramogauti, prašydavau artimų žmonių, kad jie man sakytų žodžius, o aš jiems pasakydavau iš kitos pusės“, – suvalkietiškai pasakojo J.Žalnierukynaitė.
Jorūnė atbulai kalbėti išmoko lankydama vaikų darželį, kai nemokėjo nei skaityti, nei rašyti.
„Kaip viskas prasidėjo, man labai sunku prisiminti. Tik tėvai pasakojo, jog būdama maža vis prašydavau, kad jie su manimi užsiimtų, tai yra padėtų kalbėti atbulai.
Niekas manęs specialiai to nemokė, pati kažkaip mokėjau. Todėl gali būti, kad tos kalbos išmokau dėl geros atminties ir tokios pat klausos“, – svarstė pašnekovė.
Daugelis žmonių, sužinoję apie Jorūnės sugebėjimą kalbėti atbulai, vadina šį jos užsiėmimą įgimtu talentu. Tačiau niekas iš artimos aplinkos taip kalbėti nemoka, todėl Jorūnei šie sugebėjimai praverčia tiktai norint ką nors prajuokinti.
Kai ji draugų susibūrimuose susipažįsta su nauju žmogumi, bičiuliai Jorūnės paprašo pakalbėti atbulai ir nustebinti keistai skambančia kalba.
Tuomet naujas pažįstamas spėlioja, kokia kalba Jorūnė šneka. Vieniems ji panaši į lenkų, kitiems net į korėjiečių.
Todėl po tokių spėlionių visada kyla juoko banga ir gera nuotaika garantuota ilgam.
Kiek Jorūnė save prisimena, jai niekada nereikėjo užsirašyti žodžių, kad galėtų perskaityti atbulai. Todėl ji tvirtai įsitikinusi, kad toks kalbėjimas, kurį dažnas žaidėme vaikystėje, jai – įgimta dovana.
Atbula kalba marijampolietei nepasimiršta, nors ją vartoja retai. Dažniau J.Žalnierukynaitė namuose šneka lietuviškai, darbe – gestų kalba. Tačiau Jorūnė jau nuo vaikystės pastebėjo, kad klausydama, kaip kiti kalba lietuviškai, ji mintyse tuos žodžius automatiškai pakartodavo iš kito galo.
„Sakydama atbulą žodį gal ir pagalvoju kokią sekundę, kaip ištarti, bet daug žodžių jau žinau, todėl šneku negalvodama, juos greitai išsiverčiu. Jeigu žodis naujas ar labai sudėtingas, man jį dar reikia pakartoti ir garsiai“, – pasakojo keistą pomėgį turinti J.Žalnierukynaitė.
Lietuvių–gestų kalbų vertėjų centro darbuotoja dėl šio pomėgio jaučiasi vieniša, nes nesutiko kitų taip pat kalbančių žmonių. Kaip tą pomėgį panaudosi, jei niekas daugiau to nemoka?
Dėl šio pomėgio marijampolietė buvo pakviesta į radijo žaidimą bei televizijos laidą, daug kas patarė jai išmėginti sėkmę talentų šou.
Nors J.Žalnierukynaitė laisvalaikiu dainuoja Marijampolės kultūros centro vokaliniame ansamblyje „Savito“ ir dalyvauja renginiuose savo mieste, žengti į talentų šou sceną televizijoje baimintųsi, todėl ir nesiveržia į atrankas.
„Daug metų ir aš, ir man artimi žmonės svarstė, kur galėčiau panaudoti atbulą kalbą. Visi patarė dalyvauti talentų konkursuose. Tačiau nelabai mėgstu televizijos šou, visąlaik buvau kuklus žmogus.
Man pakako, kad apie tai žino artimieji. Ir dabar užtenka, kad kai kurie žmonės apie tą pomėgį žino ir pasidžiaugia kartu su manimi.
Todėl noro išgarsėti neturiu“, – patikino marijampolietė.
