Kuo labiau artėjo jubiliejus, tuo labiau I.Abramavičienė suprato, jog nenori sėdėti užstalėje ir tik klausytis kviestinių muzikantų, graudenančių kalbų su trafaretinėmis eilėmis iš sveikinimo atvirukų.
„Norėjau šventės, o didžiausia šventė – matyti visus artimuosius, draugus, klientes“, – šypsodamasi pasakojo dizainerė apie savotišką avantiūrą.
Gimtadienius moteris švenčia kasmet. Šie artimųjų ir bičiulių susibūrimai niekada nebūna vien pasėdėjimas prie vaišių stalo.
„Mano visi gimtadieniai būna teminiai“, – teigė dizainerė.
Artėjantis 50-metis Ilonai sukėlė minčių pateikti savo gyvenimo apžvalgą. Marijampolietė nusprendė kurti spektaklį ir pati jame vaidinti.
„Atsitiktinai susipažinau su Marijampolės dramos teatro režisiere Milda Antanauskiene ir paklausiau jos, ar galėtų man padėti. Pasiūliau pjesę, pažadėjau vaidintojams sukurti drabužius, pasirūpinti scenografija“, – pasakojo marijampolietė.
Ilonai įspūdį padarė Antono Čechovo pjesė „Meška“ apie mirusio vyro gedinčią našlę, kurios sielvartą nutraukia užsukęs kreditorius. Šioje humoreskoje pabrėžiama, kad nuo neapykantos iki meilės – vienas žingsnis.
Ilona „Mešką“ supynė faktais iš savo gyvenimo – taip atsirado spektaklis „Gulbės giesmė“.
Kreditoriaus vaidmuo buvo patikėtas Marijampolės dramos teatro aktoriui Karoliui Sinskui.
Ilonos mėgstamą valsą iš filmo „Mano meilus ir švelnus žvėris“ spektaklyje sutiko pianinu paskambinti Ilonos dukra Gabrielė.
Trūko guvernantės vaidmens atlikėjos. Ilona pasakojo, kaip atkakliai įkalbinėjo draugę Romą Grigienę – ją puikiai įsivaizdavo atliekančią šį vaidmenį.
Pavyko gauti sceną
Marijampolėje Ilona gerai žinoma. Ji daug kartų savo sukurtus drabužių modelius demonstravo įvairiose šventėse, pramoginiuose renginiuose. Tačiau gera reputacija ir žinomumas dizainerei nepridėjo drąsos, kai ji ėjo tartis dėl scenos ir salės nuomos pas dramos teatro direktorių bei režisierių Romualdą Kučiauską.
„Rizikavau. Maniau, sakys, atėjo čia kokia blondinė: „Duokite man sceną!“ – prisiminė savo būseną Ilona. – Bet viskas pasibaigė sėkmingai. Pasirašiau sutartį, tik nesakiau, kad pati tame spektaklyje vaidinsiu, – neišdrįsau.“
Repeticijos vyko kelis mėnesius. Pastarąjį kartą vaidinusi tik penktoje klasėje Ilona neslėpė, jog teatras ją visada traukė ir žavėjo, todėl jubiliejiniame renginyje ji norėjo vaidinti taip, kad visi nustebtų.
Dizainerė savo siuvykloje pasiuvo spektaklio dalyviams drabužius, į sceną iš namų atgabeno pjesėje vaizduojamą laikotarpį atitinkančių baldų, scenografijai puikiai tiko jos pačios tapyti paveikslai.
Apie tai, jog ji pasirodys scenoje kaip aktorė, Ilona neprasitarė net savo sutuoktiniui Vytui.
„Vyrą pakviečiau tik į generalinę repeticiją, kad tikrasis pasirodymas jam nesukeltų šoko. Po repeticijos paklausiau: „Kaip?“
„Aš septyni mėnesiai miręs. Gerai, kad ne mano nuotrauką scenoje pakabinai.“ Jis šitaip pajuokavo“, – pasakojo Ilona, prisiminusi, kaip jos įgyvendinta svajonė apstulbino sutuoktinį.
Buvo priblokšti
Spektaklio dieną į dramos teatrą atėjo per 100 jubiliatės kviestų svečių. Visi rinkosi įsitikinę, jog Ilona teatro scenoje pristatys savo kurtus drabužių modelius bei paveikslus, kaip anksčiau buvo ne kartą, tik ne teatro erdvėje.
„Kai pradėjome vaidinti, scenoje buvo prieblanda. Sėdėjau nusisukusi nuo salės ir po kiek laiko išgirdau nuvilnijusį kuždesį: „Ilona?! Ilona?“
Per generalinę repeticiją, prisimenu, raitėmės iš juoko, o per spektaklį, mačiau, ir vyrai graudinosi. Net suglumau.
Vėliau daug kas man sakė, jog buvo priblokšti netikėtumo, kai kurie dėkoja iki šiol.
Mano mamai buvo toks šokas, kad ji man tik po dviejų dienų paskambino“, – džiaugėsi Ilona, jog jos jubiliejus padarė įspūdį.
Trapios, sodraus balso jubiliatės vaidyba bei spektakliui sukurti drabužiai maloniai nustebino ir teatro režisierių R.Kučiauską. Ilona sulaukė pasiūlymo bendradarbiauti.
„Jeigu kvies, eisiu į teatrą. Aš pasiilgau tradicinio teatro. Dažnai lankausi spektakliuose, visada apžiūriu aktorių kostiumus ir matau daug nekokybiškų“, – aiškino Ilona, daug metų svajojanti kurti drabužius ir scenai.
Moteris prasitarė, jog ateinančių metų sausį Marijampolės dramos teatre bus rodoma A.Čechovo pjesė „Meška“, kurioje dalyvaus ir ji.
Bičiuliams Ilonos vaidyba teatro scenoje buvo ne vienintelis jos talento atradimas.
Tapo paveikslus
Marijampolėje gimusi ir augusi, o Vilniuje kostiumo dizaino studijas baigusi ir į gimtąjį miestą grįžusi moteris dirbo drabužių salone.
Buvo nelengvi laikai, trūko darbo, nebuvo kolekcijų, Ilonai knietėjo kuo nors užsiimti ir ji prisiminė piešimą.
„Kai mokiausi dizaino, piešdavome tik pieštuku. Po mokslų grįžau pas tėvus į Marijampolę. Mano laiptinėje gyveno dailininkė, į kurią žiūrėjau kaip į Dievą. Ji mane paskatino piešti, papasakojo apie spalvas, o vėliau liepė parodyti piešinius.
Iš pradžių piešiau jūrą, peizažus. Pirmas rimtas darbas – Gedimino pilis, kai buvau 23-ejų, iškeliavo į Ameriką. Prisipiešiau paveikslų, nebebuvo kur jų dėti, todėl nusprendžiau juos parduoti, nes buvo sunkmetis.
Įsidėjau į maišą penkis paveikslus, tempiau juos per sniegą į tuomet vienintelę Marijampolėje galeriją ir nedrąsiai pasiūliau. Darbuotoja, net nepažiūrėjusi į mano darbus, pareiškė, jog „iš gatvės“ paveikslų nepriima, galerijoje prekiaujama tik profesionalų darbais, o aš – savamokslė.
Dieve, galvoju, negi vėl aš tuos paveikslus namo tempsiu, ir paprašiau bent pasižiūrėti. Darbuotoja žvilgtelėjo, mačiau, kiek nustebo ir liepė darbus palikti, gal kada nors ir parduos.
Po dviejų dienų man paskambino, kad ateičiau pasiimti honoraro už visus paveikslus. Kelerius metus taip pardavinėjau savo paveikslus, kol ta galerija senamiestyje buvo uždaryta“, – apie praeities sunkumus ir netikėtą sėkmę pasakojo dizainerė.
Po kiek laiko Ilona nustojo tapyti dėl labai buitiško nuotykio.
Sykį ji, atsitraukusi nuo tapomo paveikslo ir sugrįžusi po kiek laiko, visą kambarį rado ištepliotą mėlynai. Mažylė dukra, aptikusi dažus, rankutėmis aptapnojo, kur tik pasiekė ir priėjo.
„Viskas! Dabar piešiu tik tada, kai išeisiu į pensiją“, – pusiau juokais tąsyk pasižadėjo Ilona.
Dukroms paaugus moteris grįžo prie pomėgio – drabužių kolekcijų pristatymuose demonstruodavo ir savo paveikslus.
„Pirmąkart bijodama juos pristačiau, pabrėžiau, jog esu mėgėja. Prieš kiek laiko pradėjau tapyti gėles flamandišku stiliumi.
Su vyru keliaudami po užsienio šalis visada stengiamės užsukti į dailės muziejus ir galerijas. Kai vienoje Stokholmo galerijoje pamačiau flamandiško stiliaus gėles, tiesiog suakmenėjau.
Paveikslai man padarė didžiulį įspūdį, nusprendžiau pabandyti pati“, – pasakojo Ilona, kartais tapanti iki trečios valandos nakties, nes dieną reikia dirbti drabužių modeliuotoja.
Jos posūkis į flamandiško stiliaus gėlių paveikslus nustebino ne vieną.
„Mano namai jau dabar pilni gėlių. Savo paveikslus mielai dovanoju. Aš juos atiduodu į geras rankas. Man negaila tada, jei vos tik nupiešusi iškart atiduodu.
Jei jie užsibūna pas mane, tada jau sunkiau atiduoti, nes man jie kaip vaikai“, – šypsodamasi prisipažino Ilona, su metais atrandanti vis naujos širdžiai malonios veiklos bei talentų.
