Kaip rašo „The Sun“, Nell liūdėjo ne dėl prarastos jaunatviškos laisvės, o dėl vos prieš kelias valandas mirusios savo mamos Becky Best (56 m.). Mamą įveikė smegenų vėžys, kuris jai buvo nustatytas prieš tris mėnesius.
Dar labiau liūdino tai, kad paskutinis mamos noras buvo pamatyti dukrą ištekančią už vyro, su kuriuo draugavo šešerius metus.
Pora susižadėjo liepą, praėjus mėnesiui vėžio diagnozės. Vestuvių dieną jie rinkosi taip, kad ir motina galėtų dalyvauti.
Deja, santuokos ceremonijos motina nesulaukė. Ji mirė vestuvių dienos rytą, iškart po to, kai Nell ėmė ruoštis ceremonijai.
Nell sakė: „Žinojome, kad mama ilgai netvers. Buvome aptarę ir tai, ką darytume, jei ji numirtų iki vestuvių. Mama būtų norėjusi, kad mes nesustotume ir eitume į priekį. Todėl atrodė teisinga, kad taip ir padarytume“.
„Jos mirtis taip mane sukrėtė. Tačiau stengiausi tvardytis ir visą savo dėmesį sutelkti į savo priesaiką Mattui, kuriuo mama nepaprastai žavėjosi. Tą dieną po ištisų savaičių lietaus išlindusi meili saulė atrodė kaip jos palaiminimas“, – jautriais prisiminimais dalinosi moteris.
Liūdniausia ir laimingiausia diena
Nell buvo pasipuošusi vėriniu, kurį buvo nupirkusi savo mamai, o vestuvinius ir sužadėtuvių žiedus laikė įdėjusi į baltų rožių puokštę.
Į santuokos ceremoniją atvykusius svečius pasitikdavo jos brangiausias pasaulyje žmogus Mattas, pasisveikindavo su jais ir pranešdavo liūną žinią, kad Nell mama mirė.
„Po ceremonijos mane apsupo svečiai reikšdami nuoširdžiausius jausmus ir sveikindami ištekėjus, – pasakojo Nell. – Tuo pat metu tai buvo pati liūdniausia ir pati džiugiausia mano gyvenimo diena“.
Nell nusprendė pasidalinti savo istorija tam, kad galėtų padėti labdaros organizacijai, besirūpinančiai sergančiais smegenų augliais, kelti žmonių sąmoningumą apie šią ligą – Jungtinėje Karalystėje iš visų vėžinių susirgimų ji daugiausia nužudo vaikų ir suaugusiųjų iki keturiasdešimties metų, – o taip pat atkreipti dėmesį į tai, kad nepakankamas tyrimų finansavimas baigiasi smegenų auglių išvešėjimu.
„Vis dar bandau susitaikyti su mintimi, kad mama mirė praėjus vos trims mėnesiams nuo tada, kai jai buvo nustatyta ši žiauri liga, – kalbėjo Nell. – Blogiausia tai, kad nieko nebuvo galima padaryti, kad būtų išsaugota jos gyvybė. Buvome praradę bet kokią viltį. Iš manęs buvo atimta galimybė pamatyti mamą dalyvaujančią mano vestuvėse ar vieną dieną laikančią ant rankų mano vaikus. Štai dėl ko trokštu padėti labdaros organizacijai kelti sąmoningumą ir rinkti reikalingas lėšas. Nenoriu, kad kitos šeimos patirtų mus ištikusią širdgėlą“, – savo motyvus aiškino moteris.
Nell mama 2012 m. išsiskyrė su vyru. Dirbo mokytoja. Tačiau šį darbą iškeitė į savo sūnų priežiūrą. Vyresnysis sūnus Tomas (25 m.) serga chronišku nutukimo sindromu, o jaunesnysis sūnus Harry (20 m.) – autizmu. Birželį moteriai buvo nustatytas smegenų vėžys.
Laukinių gyvūnų parke vadybininko padėjėja dirbanti Nell sakė: „Mama turėjo plačią širdį ir kitu ji skubėjo pasirūpinti pirmiausia. Ji dievino mano brolius. Tačiau rūpinimasis jais mamai kėlė įtampą. Ji vartojo raminamuosius vaistus. Dabar manau, kad tie vaistai užmaskavo smegenų auglio simptomus“.
Tarp pirmųjų pastebėtų simptomų buvo tai, kad vieną dieną mamai sunkiai sekėsi parinkti tinkamus žodžius minčiai išreikšti. Ji bandė pasakyti, kad vienai iš jos kalių prasideda ruja, ir vis kartojo „tas dalykas, kur nėštumas“.
Staigus pablogėjimas
Po to kelias dienas motinai svaigo galva. Nell sesuo Camille į namus iškvietė greitąją pagalbą. Medikai visą bėdą dėl galvos svaigimo suvertė pervargimui.
Tačiau motinos būklė pradėjo staigiai blogėti. Todėl birželio 18 d. Camille buvo priversta vėl kviesti greitąją.
Kai Nell atskubėjo į Karališkąją Lankašyro ligoninę, motina jos jau neatpažino.
„Ji nesigaudė aplinkoje ir buvo apimta įtampos. Nesuprato, nei kur yra, nei kas jai atsitiko. Ji negalėjo be mūsų pagalbos paeiti“, – pasakojo Nell.
Atlikus įvairius tyrimus, gydytojai nusprendė padaryti ir kompiuterinės tomografijos tyrimą. Jis turėjo parodyti, ar ko nors neatsitikę jos smegenims.
Nell sakė: „Jie spėjo, kad mama yra patyrusi insultą, ir dėl to nusprendė ją ištirti magnetinio rezonanso tomografu“.
Kitą rytą gydytojas pasikvietė Nell, Mattą ir Camille aptarti tyrimo rezultatų.
Nell pasakojo: „Su pasibaisėjimu spoksojau į didelę baltą dėmę mamos smegenų rentgeno nuotraukoje. Galvojau „Kas čia, po galais, yra? Kiek laiko ji su juo vaikščiojo?““
Pribloškianti žinia
Gydytojas jiems pasakė, kad jų mama turi smegenyse auglį, tik nežino, kokios rūšies.
Nell sakė: „Negalėjome patikėti tuo, ką išgirdome. Visi buvome priblokšti“.
Liepos 4 d. motinai buvo atlikta šešias valandas trukusi operacija. Jos metu pašalinta 70 procentų auglio.
Po operacijos motina ligoninėje praleido dar devynias dienas. Biopsijos rezultatai parodė, kad motina sirgo labai agresyvios formos glioblastoma.
„Tai buvo pats blogiausias smegenų auglys, kokiu tik įmanoma susirgti, – pasakojo Nell. – Nenorėjome, kad gydytojai pasakytų mamai, kiek jai liko gyventi. Tačiau mes patys norėjome žinoti tiesą, kad ir kokia ji žiauri bebūtų.
Jie pasakė, kad negydant ji gyvens nuo trijų iki šešių mėnesių, o gydant – nuo dvylikos iki keturiolikos mėnesių. Pasiduoti ligai neketino ir mama. Prašviesėjimo momentais ji vis kartojo „Noriu įveikti šitą ligą“. Atsižvelgdami į mamos ryžtą, gydytojai rekomendavo gydymą“.
„Viskas buvo taip miglota. Pradžioje buvo tiek šokiruota, kad net neėmė liūdesys. Buvo sunku patikėti, kad tai tikra. Atrodė, kad nelaimė nutiko kažkam kitam“, – apie savo emocinę būklę atviravo moteris.
Per keturias savaites motinai buvo atlikta 15 radioterapijos sesijų. Buvo paskirtas trijų savaičių chemoterapijos kursas. Tačiau praėjus trylikai dienų tablečių vartojimą teko nutraukti, nes nuo jų motinai stipriai pablogėjo.
Mylinti šeima pasižadėjo išnaudoti kiekvieną progą praleisti kartu su mama. Eidavo kartu su ja pasivaikščioti po parkus bei prie ežerų.
Vienas iš paskutinių motinos norų buvo tas, kad Nell ir Mattas susituoktų.
Nell pasakojo: „Mamytei patiko Mattas. Ji nuolat mėtė užuominas, kad laikas mums susituokti. Kartą juokaudama pasakė „Na, dabar aš sergu, tad geriau būtų, kad susituoktumėte dabar““.
Lenktynės su laiku
Liepos 20 d., porai bevaikščiojant paežere su šunimi, Mattas pasipiršo.
„Mama buvo be galo patenkinta, kai išgirdo apie pasipiršimą, – sakė Nell. – Ji galvojo, kad iki vestuvių jai pagerės, ir pareiškė, kad nori nusipirkti naują suknelę. Kiek įmanydami greičiau suorganizavome apsipirkimą. Tačiau mamytės būklė dideliais tempais prastėjo. Vis dėlto viena žinojome. Kas benutiktų ir kada ji benumirtų – kad ir šią dieną, – mes vis tiek kelsime vestuves“.
Nell darė viską, kad įtrauktų mamą į pasiruošimą vestuvėms.
„Mes palydėjome ją, sėdinčią neįgaliojo vežimėlyje, į drabužių parduotuvę ir už ją matavausi suknelę. Mama buvo labai pavargusi. Tačiau jos veidas nušvito nuostabia šypsena, kai demonstruodama jai undinės stiliaus žaižaruojančią suknelę keletą kartų apsisukau“, – pasakojo Nell.
„Mama buvo puiki kepėja. Ji norėjo iškepti vestuvinį tortą, tačiau nekaip jautėsi. Todėl mes palydėjome ją į duonos parduotuvę ir ji išsirinko kvapnius makaronus, iš kurių mums iškepė pyragą.
Mama norėjo pasakyti savo pačios sukurtą kalbą vestuvėse. Todėl Camille padėjo jai ją parašyti.
Ji sakė, kad yra nepaprastai laiminga dėl to, kad teku už Matto“, – tęsdama kalbėjo Nell.
Paskutinį savaitgalį prieš vestuves, pasak Nell, motina iš visų jėgų stengėsi laikytis. Jos būklė buvo nepaprastai sunki: nepajėgė kalbėti, valgyti, gerti, tik girdėjo.
„Mes kalbėjomės su ja, skaitėme jai jos mėgstamus pasakojimus apie Mikę Pūkuotuką, – pasakojo Nell. – Kiekvieną kartą nors akimirkai išeidama iš kambario su ja atsisveikindavau“.
Naktį prieš vestuves, kurios turėjo įvykti spalio 2 d., Nell ir Camille buvo pas mamą, o ne vietoje, kurioje turėjo įvykti tuoktuvių ceremonija.
„Prabudau penktą valandą ryto, sėdėjau prie mamos lovos ir, laikydama už rankos, pasakojau, kad išteku. – sakė Nell. – Šnekėjau, kad myliu ją, kad dabar būtų gerai jau eiti, kad viskas mums susiklostys puikiai, kad aš rūpinsiuosi broliais“.
Ant kėdės pastatė nuotrauką
Septintą valandą ryto Nell išvyko į kaimo sodybą „Hipping Hall“, esančią Kovan Bridže. Ten turėjo vykti vestuvės.
Camille pabuvo su motina truputį ilgiau. Perskaitė jai jos vestuvinę kalbą.
Praėjus mažiau nei dviems valandoms Nell sulaukė skambučio, kurio taip bijojo.
„Pranešė, kad mirė mama. Ji palaukė, kol mes visi išeisime, – pasakojo Nell. – Skaudėjo širdį, tačiau žinojau, kad vestuvės turi įvykti – taip kaip norėjo mama. Kai kuriuos žmones įspėjau žinutėmis apie tai, kas atsitiko. Tačiau dauguma svečių nieko nežinojo. Sunkiausia buvo tuomet, kai tetai reikėjo papasakoti apie mirtį atvykusiam devyniasdešimtmečiam mamos tėčiui, su kuriuo mes nebuvome susisiekę anksčiau ir kuris nieko nežinojo apie savo dukros ligą“.
Svečiai verkė žiūrėdami į gedinčią nuotaką, kai ją už parankės vedė tėvas ir kai ji tarė priesaikos žodžius.
Pobūvyje Nell ant kėdės, kurioje turėjo sėdėti motina, pastatė įrėmintą jos nuotrauką.
