„Metų tiek, kiek Dievas nepagailėjo“
„Gaila, kad nebegaliu megzti“, – kalbą pradeda šimtametė, kuriai darbas tiesiog virė rankose ir be jo dabar sunku įsivaizduoti savo kasdienybę. Žinia, dabar jau pirštai nebe taip miklūs ir akys prasčiau rodo. Bet norai liko tie patys. Smagu prisiminti, kaip Biržų turguje prekiaujančios moterys savo kolegės teiraudavosi, kiek jai metų. Kojines bei pirštines pardavinėjusi tuomet jau devyniasdešimtmetį perkopusi Marijona tik šelmiškai šypsodavosi ir sakydavo: „Kiek Dievas nepagailėjo“. Tai pasakiusi ji žvilgteli į mane šypsodamasi ir sako: „Nepasiduos! Šimtas dešimt? Mažai!“
Ji mano, jog žmogus turėtų gyventi kokius du šimtus metų... O jau tada „galėtų lįsti po žeme“.
Močiutė dar labai norėtų visiems padėti, bet nebegali. Lygiai taip, kaip kažkurioj pasaulio valstybėj (jai teko skaityti), jei vienam blogai, visi subėga pagalbon. Pasak senolės, jei žmogus tik savo kišenę pildosi, o kitą smaugia, tai ne žmogus. Juk visų laukia ta pati kapų duobė ir niekas nežino, kas „pirmas grius“. Jei žmonės būtų vieni kitiems geri, tai, pasak Marijonos, ir gyvenimas būtų geras.
Negalėjo be darbo ir dainų
Kas dar be darbo ir be svajonių šimtametei patinka? Ogi dainos! Prie jų Parovėjos Žukauskų dukra buvusi pirmutinė. Mena, kai būrys merginų, pareidavusios iš bažnyčios į kaimą, tai „ant rubežiaus“ smagiai užtraukdavusios dainą.
Jei taip troboj, tai lempos gestų. O jei dar ir geras muzikantas, ir smagūs šokiai kuriam nors Parovėjos kieme ar sode arba Izdoniškio beržynėlyje... Laukai skambėte skambėdavę nuo dainų.
Bet tai buvo jaunystėj. Dabar belieka televizorius ir jos mylimas dainininkas, kurį močiutė švelniai vadina Karoliuku. „Niekas taip nesudainuoja!“ – Bijotaičių kapelos muzikantą ir dainininką Karolį Kaminską giria jubiliatė.
Parovėjos krašto dukra
„Gimiau gruodžio 4-tąją Parovėjos dvare, prie tilto“ – sako Marijona Žukauskaitė Baronienė ir mintimis peršoka šimtmečiu atgal. Jos tėvelis Kazimieras Žukauskas ir mamytė Paulina Visockaitė Žukauskienė darbavosi dvare. Tėtis su arkliais ūkio darbus dirbo, mama dvaro virtuvėje sukosi. Abu penketą vaikų (keturias dukras ir vieną sūnų) augino. Kai Marijona jau suaugo, mama jos teiravosi, kiek ši vaikų norėtų turėti. Mergina daug nedvejojusi atsakė, jog penkis, kaip motina. Taip ir nutiko.
Abu tėveliai jau seniai „po Dievo akim“. Daug visko teko Marijonai išgyventi. Jaunystėje laidojo seserį ir jos vyrą. Pokaris... Ir šiandien ją mena, aprengtą vestuvine suknele. Tėvelį jautis subadė... Karo metais irgi daug sunkumų patirta. Mena, kaip su mažu kūdikėliu Kaziuku sėdėjo ant čiužinio, po kuriuo gulėjo ir vaitojo sužeistas vokietis, kaip užsiliepsnojo daržinė pilna avelių. Visos sudegė. Argi suskaičiuosi visas sunkias patirtis?
Teiraujuosi, kaip Marijona su būsimu vyru susipažino. „Paprastai, – sako šimtametė, – tėvelis jį pasamdė dirbti. Toks linksmas nedidukas žmogelis... Visai prie širdies. Tėvelis pasakė: „Galėtum, Maryte, tekėti. Būtų man pagalbininkas“. Štai ir viskas. Pagalbininkas ilgai su uošviais neužsibuvo. Nelinko prie žemės darbų, traukė jį darbas Astravo vilnų karšykloje. Jauna pora persikėlė gyventi į Biržus. Į pasaulį atėjo penki jų vaikai: Kazys, Marytė, Ema, Lida, Onutė.
Marijonai Žukauskaitei-Baronienei teko dirbti Medeikių ir Pabiržės pašte. Bet ilgiausiai – trisdešimt metų – „Siūlo“ fabrike, „prie šlapio ir sauso verpimo“. Iki šiol moteris prisimena pirmąjį pokalbį su tuomečiu direktoriumi ir pirmąsias darbo minutes. Gerai jai sekėsi, visas normas viršydavo. Verpdavo ir ausdavo. Sunkus darbas. Per dulkes žmogaus negalėjo matyti. Bet patiko. Į pensiją eiti visai nenorėjo. Todėl ir sumanė megzti ir į turgų važinėti...
Daug dirbo ir gerai valgė
„Niekas giminėj šimto metų nesulaukė“, – sako Marijona ir kalbą pasukame virtuvės pusėn. Ką šimtametė valgo, geria ir kokią televiziją žiūri, ką apie valdžią galvoja.
Dėl televizijos diskusijų nėra – tik LNK, ir taškas. Valdžia? Kokia yra, tokia ir turi būti, patinka tau ar nepatinka. Svarbiausia senolei, kad tik neskriaustų darbininkų ir pensininkų. Dar močiutei atrodo, kad Lietuvoje per daug... milijonierių priviso... Dar įdomu jai būtų sužinoti, kur valdžia deda mokesčių mokėtojų permokėtus pinigus. Nuolaidas pritaiko? Ne, Marijona tuo netiki, „nėra jokių nuolaidų“.
Sveikata jaunystėje M. Baronienė tikrai nesiskundė. Daug ir sunkiai dirbo. Ir... gerai valgė. Ir dabar taip daro. Gardžiausia jai kiauliena, kur yra „ir liesumėlio, ir riebumėlio“. Be mėsos nė iš vietos. Labai gardu šoninė su kauliukais. Patinka šviežių kopūstų sriuba. Nepeikia ir silkės, bet mėsa žymiai geriau. Pasak močiutės, riebalai žmogui yra labai reikalingi. Jei bulviniai blynai, tai būtinai riebūs ir su spirgais. Alaus, degtinės? Ne, šito niekada nemėgusi ir pokylio metu tik prie lūpų iš mandagumo pakeldavusi. Saldumynai? Taip, be jų nė iš vietos. Ir taip visą gyvenimą. Jei arbata ar kokia nors kava, tai du-trys šaukšteliai cukraus yra būtini. Ir saldainiai gerai. „Saldžiai mėgstu, Dieve mano“, – prisipažįsta senolė ir mano, jog tik tai ją palaiko, kaip ir mėsytė.
Tiesa, močiutė Marijona yra ištvėrusi apendikso operaciją ir keturis insultus. Po paskutinio, prieš penkerius metus užklupusio, į turgų nebeina. Bet prireikus iš lėto į pirmą daugiabučio aukštą iš namo aukštybių nusileistų pati.
Pasak M. Baronienės, dabar jai gerai, geriau esą ir Danguj nebūna. Su dukra Lida kaip Danguj.
