Kaunietė V.Barauskienė nenorėjo niekur važiuoti iš gimtojo miesto.
Planavo gyventi šalia senyvos, pasiligojusios mamos. Tačiau kai gavo pasiūlymą imtis vadovauti rekolekcijų namams šalia Švč.Trejybės (Trinapolio) bažnyčios ir Kristaus Karaliaus moterų vienuolyno, ji neatsisakė.
„Dirbu čia daugiau nei dvejus metus ir esu labai laiminga. Man čia kur kas geriau nei Kaune“, – neslėpė Vilma.
Vytauto Didžiojo universitete įgytas teologo išsilavinimas tarp Dievo tarnų jai padeda jaustis tvirčiau, o tai, kad anksčiau dar įgijo ir maisto inžinieriaus-technologo, dietologo bei maisto vadybininko žinių, leidžia labiau savimi pasitikėti virtuvėje kuriant įvairiausius patiekalus.
„Kai aš mokiausi, niekas man neaiškino maisto gaminimo paslapčių. Mokiausi teorijos ir kaip skaičiuoti kalorijas“, – šyptelėjo Vilma, daug metų dirbusi Kauno katališkajame vaikų darželyje dietologe.
Tačiau bendraudama su „Lietuvos ryto“ žurnalistais Vilma patiekė advento pietus ir pademonstravo aukščiausio lygio kulinarinius sugebėjimus, nors pripažino anksčiau nedegdavusi noru sukinėtis virtuvėje.
„Jei ką nors imuosi daryti, visa tai darau su meile. Ir nors man gaminti nepatinka, reikalui esant tai darau.
Tik gamindama visada meldžiuosi.
Kai kartais tenka palikti virtuvėje savo pagalbininkus vienus, man grįžus jie visada linksmai pasakoja, kad gamindami irgi meldėsi“, – apie savo paslaptis virtuvėje kalbėjo Vilma.
Ir dar ji visada prisimena kunigo, pas kurį pabaigusi teologijos studijas dirbo, pamokymus: „Jei ką nors darai, daryk taip, kaip reikia, arba iš viso nedaryk.“
Tai, kad Vilma gyvena ir dirba šalia dvasininkų, lėmė nelengvi gyvenimo išbandymai. Būdama dvidešimt vienų metų ji jau turėjo tris pametinukus vaikus.
Nebegalėdama kęsti nuo alkoholio priklausomo ir net smurtaujančio vyro ji, gelbėdamasi pati ir siekdama apsaugoti nuo pražūties mažus vaikus, nusprendė pabėgti iš namų.
„Neturėjau nei santaupų, nei draugų, kurie man būtų galėję padėti, nei namų, kuriuose bent trumpam galėčiau prisiglausti. Nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę, jei kitą rytą nebūčiau užėjusi į vaikų darželį pasiprašyti bent kelioms valandoms kokio nors darbo.
Pasirodo, visai nežinodama, pataikiau į katalikišką vaikų darželį-mokyklą.
Jo direktorė šviesaus atminimo Laima Irena Rutkauskienė mane priėmė su didžiule meile ir davė ne tik darbo, bet ir išvarė į visus įmanomus mokslus, taip pat išmokti vairuoti automobilio. Negana to, gavus vairuotojo pažymėjimą nupirko ir pirmąjį automobilį“, – savo gyvenimo puslapius sklaidė Vilma.
Kai vaikai paaugo, ji su jais kone kasdien vaikščiojo į Mišias, nes jei ne tikėjimas, ne maldos, kažin ar jai būtų pavykę pakelti visus išbandymus, išgyvenimus ir vėl kabintis į gyvenimą.
Vaikams suaugus ir pasukus savais keliais Vilma nutarė, kad privalo atsilyginti kunigams už jų tarnystę Dievui – už jų auką: „Man norėjosi atsilyginti taip, kaip suprantu ir galiu. Tai ir darau. Esu tarnavusi daugybei kunigų, nes man – garbė patarnauti kunigui.“
Nuolat organizuodama rekolekcijas Vilma pastebėjo, kad dažną čia atveda nuolatinis pervargimas nuo kasdienio gyvenimo tempo, rutinos, nerašytų vartotojiškos visuomenės įstatymų.
„Ir vieną dieną žmonės, matyt, nusprendžia, kad jiems reikia ramybės, maldos, artimo šalia, kuris juos suprastų. Tada jie ir atvažiuoja čia“, – dalijosi patirtimi Vilma.
Ji prisipažino, kad ir jai pačiai neretai prireikia ir rekolekcijų, ir maldos, kur nors pabėgti nuo kasdienybės: „Ypač per adventą, kai visur kalėdinis šurmulys, norisi ramybės, tylos.“
Jau daugybę metų dirbdama šalia dvasininkų, o dabar – rekolekcijų namuose ji nesijaučia pabėgusi iš pasauliečių gyvenimo: „Tikrai niekur nepabėgau. Turiu daug draugų ne tiktai tarp kunigų.
Jei reikėtų rasti laisvą pusdienį, kažin ar pavyktų. Kai visiškai nusibaigiu, kur nors išskrendu pravėdinti galvos.“
Kadangi Vilmos vaikai jau seniai gyvena savarankiškai, sukūrę šeimas ne Lietuvoje, ji gali atsidėti savo tarnystei.
Net apsigyveno rekolekcijų namuose, kur kartais naktį tenka išjungti nežinia dėl ko pradėjusią klykti signalizaciją arba telefonu guosti dvasinės bei psichologinės pagalbos prašančius žmones.
„Juk mano telefono numeris užrašytas ant pašto dėžutės, todėl eidami pro šalį neretai ir paskambina. Prašo patarimų. Yra buvę, kad ėjo žmogus į mišką žudytis, bet pamatęs mano telefono numerį paskambino dar pasikalbėti. Ėjau naktį prie vartų kalbėtis. Gaila, grįžtamojo ryšio su juo nebuvo, bet tikiuosi, kad viskas baigėsi gerai“, – atviravo Vilma.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
