Mirtį regėjęs britas su lietuve kuria mistikos ir sekso pasaulį

Savęs ieškodamas po visą pasaulį keliavęs britas Stevenas Vincentas Mitchellas (56 m.) gyvenimo pilnatvę pajuto Kernavėje, kur įsikūrė su lietuve žmona Jolanta (54 m.). Pažinčių portale prasidėjusi jų meilės istorija tęsiasi jau 14 metų, o netradiciniai menininko darbai ne tiktai užburia, bet ir gąsdina.

Jolantos ir Steveno keliai susiliejo prieš 14 metų.<br>T.Bauro nuotr.
Jolantos ir Steveno keliai susiliejo prieš 14 metų.<br>T.Bauro nuotr.
Po pažinties su S.V.Mitchellu Jolantos nugarą papuošė jo ištatuiruota „Geiša“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Po pažinties su S.V.Mitchellu Jolantos nugarą papuošė jo ištatuiruota „Geiša“.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Kernavėje S.V.Mitchello įkurta galerija abejingų nepalieka.<br>T.Bauro nuotr. 
Kernavėje S.V.Mitchello įkurta galerija abejingų nepalieka.<br>T.Bauro nuotr. 
Kernavėje S.V.Mitchello įkurta galerija abejingų nepalieka.<br>T.Bauro nuotr. 
Kernavėje S.V.Mitchello įkurta galerija abejingų nepalieka.<br>T.Bauro nuotr. 
Kernavėje S.V.Mitchello įkurta galerija abejingų nepalieka.<br>T.Bauro nuotr. 
Kernavėje S.V.Mitchello įkurta galerija abejingų nepalieka.<br>T.Bauro nuotr. 
Kernavėje S.V.Mitchello įkurta galerija abejingų nepalieka.<br>T.Bauro nuotr. 
Kernavėje S.V.Mitchello įkurta galerija abejingų nepalieka.<br>T.Bauro nuotr. 
Poros namus juosia tvora su įspūdingais mitiniais personažais.<br>T.Bauro nuotr. 
Poros namus juosia tvora su įspūdingais mitiniais personažais.<br>T.Bauro nuotr. 
Kernavėje S.V.Mitchello įkurta galerija abejingų nepalieka.<br>T.Bauro nuotr. 
Kernavėje S.V.Mitchello įkurta galerija abejingų nepalieka.<br>T.Bauro nuotr. 
Kernavėje S.V.Mitchello įkurta galerija abejingų nepalieka.<br>T.Bauro nuotr. 
Kernavėje S.V.Mitchello įkurta galerija abejingų nepalieka.<br>T.Bauro nuotr. 
Kernavėje S.V.Mitchello įkurta galerija abejingų nepalieka.<br>T.Bauro nuotr. 
Kernavėje S.V.Mitchello įkurta galerija abejingų nepalieka.<br>T.Bauro nuotr. 
Daugiau nuotraukų (10)

Lrytas.lt

Jan 12, 2020, 8:58 PM

Pagoniškųjų viduramžių istoriją saugančioje Kernavėje įsikūrusio brito S.V.Mitchello darbų galerija „Bardo“ nepalieka abejingų. Kai kurie netgi bijo praverti jos duris, tačiau yra ir tokių, kurie čia užsuka kelis kartus per mėnesį ir vis atranda naujų suvokimų.

Aerografo (purškiamųjų dažų) technika piešti menininko paveikslai kiekvienam kelia vis kitas emocijas: nuo šviesios pradžios iki juodos pabaigos. Ir nieko nuostabaus.

Iš Bristolio Didžiojoje Britanijoje kilusio ir du dešimtmečius tatuiruočių meistru dirbusio S.V.Mitchello kūriniuose susijungia mistika, seksas ir mirtis. Tai jo išraiška vaizduotės, kurią lavino, o gal padėjo atskleisti gyvenimo patirtis ir dovanos, gautos dvasinės kelionės metu.

Būdamas 29-erių Stevenas buvo priėjęs prarają, nuo kurios pats ir sugebėjo išsisukti. Iškeliavo savęs ieškoti. Šiaurės Amerikos indėnų gentyse, Kanados senųjų vietos gyventojų bendruomenėse. Ten kurį laiką gyveno ir turėjo progą iš arti pamatyti senąsias tradicijas, pasimokyti amatų, pajusti mistinius gydymo menus.

Vėliau Tailande šventykloje su budistų vienuoliais sėmėsi dvasinių mokslų. Jam ten esant atskriejo pirmoji žinutė iš Lietuvos.

Stevenas ir vilnietė Jolanta susipažino užsienio pažinčių portale. Ėmė susirašinėti laiškais, o po kelių mėnesių moteris išvyko gyventi pas Steveną į Angliją. Ten pragyveno keletą metų ir išvyko kartu trims mėnesiams į Indiją, po to nusprendė kartu grįžti ir įsikurti Lietuvoje.

„Jau šešerius metus buvau išsiskyrusi ir ieškojau ko nors naujo. Kai susipažinome, abu jau žinojome, ko norime, ir kad nenorime žaisti jokių žaidimų“, – prisiminė santykių su Stevenu pradžią Jolanta.

Nuo tada pora – jau 14 metų kartu. Abu turi po dvi suaugusias dukras. Ir visos keturios gyvena skirtingose valstybėse – Australijoje, Anglijoje, Nyderlanduose ir Prancūzijoje.

Bendrų vaikų pora neturi. Na, išskyrus galeriją, kurią puoselėja jau šeštus metus ir kaip tik šiemet ruošiasi didžiausiam iki šiol menininko kūrybos renginiui, kuris vyks birželio 6-ąją.

– Kai jums paskambinau apie 13 valandą, pasisveikinote „Labas rytas“. Negi tokiu metu visada prasideda jūsų diena?

Jolanta: Stevenas paprastai tapo naktį ir eina miegoti tik penktą ar šeštą valandą ryto, kai dalis žmonių jau pusryčiauja. Jis keliasi prieš vidurdienį.

Savo dieną pradedame kavos puodeliu ir joga. Tai – mūsų gyvenimo dalis. Taip paruošiame save dienai. Tada po pietų jis užsidaro studijoje, o aš imuosi savo darbų.

Stevenas: Džiaugiuosi, kad Jolanta yra pakanti ir supratinga. Nes aš dažnai tiesiog išnykstu savo studijoje, nuklystu į kūrybines keliones.

– Ar būną naktų, kai nesulaukiate įkvėpimo?

Stevenas: Ką turiu padaryti, tą ir darau. Kitaip negali būti. Tiesiog žinau, kad įkvėpimas greičiausiai ateina naktį, kai viskas tylu ir ramu aplinkui, neskamba telefonas, gamta nurimusi.

Tai pats geriausias laikas ir pamatyti tai, ką turiu pamatyti. Tad tokias aplinkybes vadinu ne įkvėpimu, o laiku, kai aš dirbu. Aš esu kūrėjas.

Jolanta: Kai jis turi vaizdinį galvoje, jam įgyvendinti nereikia įkvėpimo. Jis tiesiog tai turi šlifuoti ir šlifuoti.

Stevenas: Pavyzdžiui, jei turiu atlikti darbą per tris mėnesius, jį ir padarau. Nelygu, kokio dydžio darbų imuosi. Pastaruoju metu tai labai dideli paveikslai.

Prie kiekvieno jų reikia sėdėti po 2–3 mėnesius. Dabar jau įnirtingai ruošiuosi vasarą vyksiančiai studijos gimtadienio šventei. Po jos darbai gali iškeliauti į parodas arba liks galerijoje.

– Vaikščiojau po jūsų galeriją, žvalgiausi ir galvojau: kas gi dedasi visa tai piešiančio žmogaus galvoje? Mirtis, seksas, mistika?

Stevenas: Tai yra pagrindiniai gyvenimo varikliai. Be mirties nebūtų gyvenimo, be sekso mūsų net nebūtų.

Mano vizijos iškyla iš šių pagrindinių archetipų.

Tapydamas mažiausiai galvoju apie save. Svarbiausia, ką mano kūrinys pasakys, kokią emociją skleis. Esu tarsi tarpininkas tarp vizijos ir jos išraiškos, kovojantis dėl geriausio jos varianto. Tai nėra mano sugalvotos idėjos. Tai kur kas daugiau.

– O kaip jūs nusprendžiate, kad pasiekėte geriausią variantą ir paveikslas baigtas?

Stevenas: Aš paveikslo nepabaigiu, aš jį tiesiog palieku. Kartais privalau jėga save nuo jo atitraukti, suprasdamas, kad galiu taip niekada jo ir neužbaigti. Turiu būti labai atsargus, kad jame neprarasčiau savęs.

Kartais prireikia susibalansuoti, pavyzdžiui, kelioms savaitėms padėti paveikslą į šalį, vėl prie jo grįžti ir atrasti ką nors naujo. Galiausiai mano kūrinys visiškai atsiskiria nuo manęs ir tampa savarankiškas, keliantis kiekvienam į jį žiūrinčiam skirtingas mintis, emocijas.

– Ar jau vaikystėje buvo akivaizdu, kad turite ypatingą meno pojūtį? Koks buvote paauglys?

Stevenas: Geriausiai mane kaip paauglį apibūdinantis žodis būtų – labai pasiklydęs. Taip, buvo aišku, kad nuo tada jau buvau linkęs į meną.

Užaugau vakarietiškoje Anglijos kultūroje. Nežinojau, ką veikti mokykloje, todėl į ją eidavau tik iš pareigos ir tada iš jos kuo greičiau lėkdavau į gyvenimą.

Man atrodo, tada dariau visus nutrūktgalviškiausius dalykus, kokius tik įmanoma daryti, gėriau alkoholio, kiek tik galėjau. Kalbant apie profesiją, tėvai nestūmė kuria nors konkrečia kryptimi, leido pačiam rinktis kelius ir šunkelius. Bet visuomet žinojau, kad tėvai – greta.

– Kaip tapote tatuiruočių meistru?

Stevenas: Augau tokiu metu ir tokioje aplinkoje, kur tatuiruotės buvo populiarios, jos atspindėdavo baikerių, metalistų, rokerių kultūrą. Tokio tipo menas puikiai padėjo išreikšti manyje vis besikaupiančias idėjas.

Nejučia tai tapo mano gyvenimo dalimi, o žmonės, iš kurių mokiausi, – gyvenimo mokytojais. Tatuiruotės buvo mano pirmoji ir ypatinga pažintis su menu.

– Neslepiate, kad buvote pasirinkęs kelią, kuris naikino jūsų gyvenimą. Galiausiai susidūrėte su mirtimi. Kaip tai nutiko?

Stevenas: Nutikimas – pernelyg mandagus žodis situacijai apibūdinti. Gėriau beprotiškai daug alkoholio ir vieną dieną atsibudau ligoninėje. Iki tol pats nesupratau, kad jau artėja dugnas, kol neapsireiškė mirtis.

Tai buvo aiškumo akimirka – pamačiau, kas esu, ir reikėjo arba visiškai pakeisti gyvenimo kryptį, arba išnykti. Tai būtų galima vadinti dvasios pabudimu.

Man tada buvo 29 metai, aš nustojau gerti alkoholį ir daryti kitus dalykus, kurie pavertė mane idiotu. Galima dar sakyti – pamačiau šviesą. Pradėjau keistis kaip menininkas, pamačiau, kas iš tiesų esu.

– Ar atsisakyti ankstesnio gyvenimo nebuvo sunku? Kas padėjo?

Stevenas: Dabar manau, kad tai pakilo iš sielos gelmių. Kita vertus, jei būčiau gyvenęs taip, kaip iki tol gyvenau, būčiau tiesiog miręs.

Ir kai pradedi žingsnis po žingsnio judėti pirmyn, atsitinka stebuklingi dalykai, atsiranda tinkamų žmonių reikiamu laiku.

– Jūsų dvasinės kelionės metu labai daug keliavote, pažinote senąsias kultūras – Amerikos indėnų, Kanados čiabuvių. Ką jums tai davė?

Stevenas: Prisiliesdamas prie jų gavau didžiausią dovaną – pamoką, kad visas jų gyvenimas, tarpusavio santykiai vyksta pagal gamtos dėsnius. Žmogaus širdis tiesiogiai susijusi su gamta. Ši patirtis man pačiam padėjo atrasti vietą Žemėje. Už tai tiems žmonėms būsiu visada dėkingas.

– Tai ta JŪSŲ vieta ir yra Kernavėje. Kodėl būtent čia?

Stevenas: Dėl žemės. Tai yra magiška vieta. Per savo gyvenimą esu daug keliavęs ir kaip menininkas pajutau, kad tai geriausia vieta man gyventi.

Kai pirmąkart apsilankiau Lietuvoje, man ši žemė ir žmonės padarė lemtingą įspūdį. Žinau, kad jūsų šalies istorijoje būta daugybė tragiškų, juodų įvykių, tačiau žemėje ir žmonėse yra šviesa.

Jolanta: Jis nuolat apie tai kalbėjo ir kalba, kokia nuostabi yra mūsų žemė, koks nepaprastas dangus. Galbūt mes, gyvendami čia, to nejaučiame, bet jį ši vieta tiesiog užbūrė. O aš neturėjau pasirinkimo ir kaip žmona nusekiau paskui jį. (Juokiasi.)

Iš pradžių mes gyvenome Vilniuje, bet jis mieste nejautė pilnatvės, kūrybai aplinkui buvo per daug žmonių, per daug triukšmo, jis norėjo jausti žemę po kojomis, būti kuo daugiau laiko gamtoje.

Stevenas: Keliaujant po Lietuvą patraukė Kernavė ir, ko gero, vėl galėčiau pavadinti stebuklu, kad paskambino man žmogus su pasiūlymu įsigyti šią vietą. Ji man tobula. Ir gyventi, ir kurti, ir eksponuoti savo meną.

Jolanta: Man teko jo sprendimą priimti. Prisipažinsiu, iš pradžių patyriau šoką.

Neįsivaizdavau, kaip galėsiu gyventi be miesto. Tačiau kai pirmą kartą čia atvykome, pamenu, buvo žiema, užplūdo kažkoks keistas ir malonus jausmas – aš nenorėjau iš čia niekur daugiau vykti nei kur nors grįžti. Tuo labiau kad vaikystėje vasaras leisdavau kaime pas senelius, gyvenau visiškai laukinį gyvenimą. Tad mano sielai tai pasirodė jau pažįstama, pasijutau grįžusi į vaikystę ir laisva. Dabar jau man sunku grįžti atgal į miestą. Net ir trumpam.

– O kokia jūsų profesija?

Jolanta: Esu drabužių dizainerė. Taip pat esu meniškos sielos. Nuo mažų dienų piešiau, domėjausi mada, lankiau meno mokyklą. Mano močiutė buvo labai gera siuvėja, tad mokiausi iš jos ir ėmiau kurti drabužius savo dukroms, sau.

Dabar galiausiai radau laiko naujam savo projektui, susijusiam su drabužių kūrimu. Taip pat mėgstu fotografuoti. Nevadinu savęs fotografe, bet kai mes keliaujame arba kai Stevenas dirba, mėgstu viską fiksuoti. Man atrodo, ir kitiems žmonėms įdomu, kaip atrodo menininko darbas iš arti.

– Ant jūsų nugaros yra didelė tatuiruotė. Šis menas visada jus traukė ar tai jūsų vyras sugebėjo jus sudominti?

Jolanta: Pamenu, anksčiau dukroms kartodavau – tik neatveskite namo vaikinų su tatuiruotėmis, prašau, rinkitės gerus vaikinus. Man jos tai iki šiol primena. (Juokiasi.)

Bet kai gyvenimas labai pasikeičia, imi žvelgti visai kitomis akimis. Kai išvykau gyventi į Angliją, norėjau kaip nors pažymėti visiškai naujo gyvenimo pradžią. Norėjau juodos katės, vėliau jaučiau, kad reikia geišos, vis ieškojau tinkamo piešinio.

Galiausiai pamačiau jo paveikslą „Geiša“ ir buvo aišku, kad tai yra tai, ko ieškojau. Daugybė žmonių tatuiruotes darosi vien dėl mados, todėl nenuostabu, kad nusivilia.

Stevenas: Mano, kaip menininko, tikslas yra ne padaryti sugalvotą tatuiruotės piešinį, o iškelti į viršų tai, kas yra žmogaus viduje. Reikia suprasti, kad tatuiruotė yra ženklas visam gyvenimui, jis turi turėti aiškią prasmę, konkretų tikslą, kitokiu atveju jo neturėtų būti.

Turėjau laimės mokytis iš senųjų tatuiruočių meistrų ir vėliau per 20 metų pats įgijau vertingos patirties. Žmogui, nežinančiam, kodėl ir ko jis nori, aš visuomet patardavau apsisukti ir geriau eiti pas kitą meistrą.

Dabar tatuiruotes darau itin retomis progomis. Tai visai kitoks išraiškos būdas nei dabartinis mano darbas, kurį atradau savo dvasinės kelionės metu daugiau nei prieš dešimtmetį.

– Ką veikiate, kai netapote ir neužsiimate joga?

Stevenas: Vaikštau po miškus. Man labai patinka gamta ir medžiai. Dievinu motociklus. Paauglystėje aš profesionaliai užsiėmiau motokrosu. Šiuo metu motociklo neturiu, bet svarstau netrukus įsigyti.

Taip pat lankausi kitų menininkų parodose. Tad kartais mane galima sutikti ne tik miške, bet ir miesto gatvėse. Bet tikrai ne bare. (Juokiasi.)

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
REPORTERIS: Ukraina skelbia pergalę Gyvačių saloje