Dvylika metų. Prieš tiek laiko Evaldas ir Ieva sustojo į porą ant šokių parketo. Tačiau vienas kitą įsimylėjo prieš trejus metus, kai jųdviejų karjera ėmė strigti, tarsi sustojo.
Tas laikotarpis buvo sunkus ir dėl to, kad Ievą ištiko čiurnos trauma. Porai reikėjo postūmio, kad kas nors keistųsi.
Anksčiau šokėjai nemažai pykosi, išgyveno nesėkmių ruožą ir po to vienas į kitą tarsi pažvelgė naujomis akimis. Ir vienam, ir kitam reikėjo palaikymo, paguodos. Tuo metu jie tapo vienas kito ramsčiu – įsibėgėjo ir jausmai, ir sportinė karjera.
2018 metų rugpjūtį Trakuose susituokę Evaldas Sodeika ir Ieva Žukauskaitė šiuos metus užbaigė auksinėmis pergalėmis.
2019-ųjų gegužę Latvijos mieste Salaspilyje vykusiame Pasaulio sportinių šokių federacijos (WDSF) suaugusiųjų standartinių šokių grupės Europos čempionate triumfavo Evaldas ir Ieva Sodeikai.
O lapkričio 30-ąją Vilniaus „Siemens“ arenoje surengtame planetos standartinių šokių čempionate aukso medaliai atiteko Sodeikams, atstovaujantiems Kauno „Kaspino“ klubui. Pora pirmąkart iškovojo abu šiuos titulus, tad 2019 metai jiems sėkmingiausi per visą karjerą.
Negana to, gruodžio pradžioje kauniečiai laimėjo ir prestižines šokėjų varžybas Kinijoje.
Šanchajuje Sodeikai buvo pirmi Pasaulio sportinių šokių federacijos „Grand Slam“ varžybose, kurios užbaigė metus.
Aukščiausius karjeros apdovanojimus susisėmusi pora po pergalės Kinijoje trumpam atsikvėpė – savaitę atostogavo Dominikos Respublikoje, o Kūčias ir Kalėdas sutiko Lietuvoje su tėvais.
„Tai buvo pirmi metai, kai šokome visose varžybose ir nepatyrėme nė vieno pralaimėjimo. Tikrai įspūdingi metai“, – džiaugėsi Ieva, nuo kurios veido visą pokalbį nedingo šypsena.
Santūrus Evaldas taip pat neslėpė emocijų, bendraujant ore tvyrojo džiugi atmosfera.
– Buvote save užprogramavę didžiosioms pergalėms? – paklausiau žinomų šokėjų.
Evaldas: Iš tikrųjų buvo labai svarbus sezono startas – juk pirmos kelios varžybos lėmė pirmojo pusmečio sėkmę. Vasarą Vokietijoje vyksta varžybos, kuriose šoka geriausios pasaulio poros.
Todėl antrąjį pusmetį jau žinojome, kur esame. Taip ir pavyko užkopti į viršūnę. Tam ruošėmės gana ilgai ir seniai. Pernai pasitraukus vienai Rusijos porai, nujautėme, kad sėkmė gali šypsotis mums arba konkurentams italams. Stengėmės, dirbome be atostogų visus metus ir sulaukėme atpildo.
– Po pergalingų varžybų lengvai užmiegate?
Ieva: Kartais, atrodo, užtenka stovint atremti galvą į sieną ir penkių minučių nereikia, kad užmigtum. O kartais po varžybų atsigulu į lovą ir, jei žinau, kad iki skrydžio miegui liko keturios valandos, niekaip nesugebu užmigti.
Emocijos, didelis nuovargis trukdo užmigti, tačiau tai laikina, nemiga negresia. Geriausiai miegu namuose, kuriuose tvyro ramybė.
– Kaip nutiko, kad trakiškis ir šiaulietė suėjo į porą šokių aikštelėje?
Evaldas: Iki tol su buvusiais partneriais šokome tame pačiame klube, vykdavome tris keturis kartus per savaitę į treniruotes. Taip nutiko, kad Ieva liko be partnerio, o aš labai norėjau šokti su ja.
Po paskutinio pasaulio jaunimo čempionato aš su buvusia partnere išsiskyriau, ir stojome į porą su Ieva.
Ieva: Partnerių pasirinkimas nebuvo didelis. Man pasisekė. Evaldas jau buvo pasaulio jaunimo čempionato finalininkas. Vaikinas turėjo vardą šokių pasaulyje, o aš buvau graži mergina. (Juokiasi.) Iš tikrųjų su buvusiais partneriais tuo metu pasiekėme aukštų rezultatų šalies čempionatuose.
Padedant treneriams Giedriui Januškevičiui ir Daivai Dackevičienei mūsų keliai susiėjo į vieną. Todėl man teko iš Šiaulių persikelti į Kauną, vienuoliktoje klasėje pakeičiau mokyklą.
Kaune gyvenau viena, pirmas pusmetis buvo sunkiausias, nes Šiauliuose tėvai mane augino šiltnamio sąlygomis.
Nesu vienturtė, bet šeimoje buvau pagrandukė.
Turiu dešimčia metų vyresnį brolį. Tėvai mane vežiojo į mokyklą, šokių treniruotes. O atsikrausčius į Kauną buvo sunku, nes arti nebuvo šeimos, niekas manęs nevežiojo, aš likau be draugų, nežinojau, kaip tvarkyti buitį.
– Turbūt tėvai norėjo, kad nuo mažens lankytumėte šokių pamokas?
Ieva: Tėtis mane nuvedė į šokių būrelį, kai buvau penkerių metų. Tai buvo jo neišsipildžiusi svajonė išmokti šokti. Buvo patogu, nes mokykloje prieš mūsų namus buvo renkama nauja šokėjų grupė.
Tėtis pasakė: „Reikia. Aš visą gyvenimą taip norėjau šokti, reikia, kad nors vienas šeimoje išmoktų šokių žingsnelių.“ Mane priėmė į tą grupę. Šokome, šokome ir prisišokome. (Šypsosi.)
Evaldas: Vaikų darželyje buvau iš tų neramiųjų, kurie nenorėdavo miegoti pietų miego. Bet buvo išeitis – pietų miego metu vykdavo šokių būrelis.
Šeimos draugai turėjo metais už mane vyresnę dukrą, ji norėjo šokti, bet neturėjo partnerio. Jos tėvai pasiūlė mano mamai leisti mane šokti su ta mergaite. Aš iškart sutikau, kad nereikėtų miegoti.
Taip ir atsidūriau šokių pasaulyje. Nors būdamas moksleivis nebenorėjau šokti, lankiau futbolą, vėl sugrįžau į šokius, užsidegiau jais.
Ieva: Man taip pat reikėjo apsispręsti dėl šokių, kai buvau septyniolikos metų. Tuo metu šokiai buvo pastatyti ant kortos: lieku Šiauliuose ir siekiu mokslų ar atsisveikinu su šeima, mokslais ir vykstu siekti karjeros. Verkdama klausiau tėvų patarimo, bet jie patikino, kad tai – svarbus mano pasirinkimas, kurio jie nenorėtų nulemti.
Tėvai pažadėjo, kad bet kurį sprendimą palaikys. Jie apsidraudė nuo galimų priekaištų ateityje, baiminosi, kad po kiek laiko išgirs: „Paklausiau jūsų, dabar gailiuosi tokio pasirinkimo.“
Apsispręsti reikėjo per dvi savaites. Nepamiršiu, kaip su tėvais atostogavome užsienyje ir vienos vakarienės metu grojo šokių muzika. Mes tik atėjome, aš pasėdėjau gal dešimt minučių, apsiverkiau, negalėjau net valgyti. Tuomet buvo lemiamas momentas, supratau, kad be šokių aš negaliu!
– Tėvams už nieką dabar nepriekaištaujate?
Ieva: Esu labai dėkinga, kad leido tokį sprendimą priimti.
– Kada vienas kitą įsimylėjote?
Ieva: Šokame dvylika metų, o gyvenime pora esame treji.
Evaldas: Iki tol daug ką patyrėme – kariavome, taikėmės, viskas gerai buvo ir vėl negerai.
Ieva: Turėjome kitus širdies draugus. Kai sustojome į porą, abu negalėjome įsivaizduoti, kad būsime pora ir gyvenime.
Šokių treneriai pasakė: „Pamatysite, šiandien kariaujate, bet vieną dieną būsite poroje ne tik ant parketo, bet ir gyvenime.“ Sakėme, kad tai neįmanoma, mūsų charakteriai priešingi.
Aš esu ramesnė, Evaldas – degtukas, sugeba greitai įsiplieksti ir tuoj pat užgesti, pamiršti ir toliau jaustis taip, tarsi nieko nebuvo. O aš tą kantrybės taurę kaupiu, kaupiu, tačiau kai pratrūkstu, emocijos liejasi lėta srovele.
– Treneriai buvo teisūs sakydami, kad tapsite pora ir gyvenime.
Evaldas: Buvo abiem sunkus periodas. Man atrodo, palaikymas neleido pasiduoti, tikėjome vienas kitu. Karjera tuo metu sekėsi neblogai, buvome treti pasaulyje, bet jautėme, kad prasidėjo mūsų, kaip poros, augimas.
Tai tęsėsi metus, gal net ir dvejus. Aš pamenu, po vienų varžybų žinoma sportinių šokių šokėja Edita Daniūtė mus pasikvietė ir pasakė: „Vaikai, yra negerai. Reikia ką nors daryti. Mes su Mirko (M.Gozzoli – E.Daniūtės šokių partneris, sutuoktinis) jumis tikime ir norime jums padėti.“
Mes patys jautėme, kad buvo negerai, rezultatai neaugo. Atrodė, galbūt tai yra riba, ką mes galime. Bet Editos ir Mirko spyris į sėdynes mus pažadino.
– Ar jie supiršo jus?
Evaldas: Edita labai seniai mums sakė, kad turime būti kartu, o mes tuo metu labai smarkiai pykomės.
Ieva: Tuo sunkiu periodu, kai baigėme studijas (Ieva ISM vadybos ir ekonomikos universitete baigė verslo vadybos bakalauro studijas, Evaldas Lietuvos sporto universitete įgijo trenerio specialybę) ir stojo šokių karjera, į gera pasikeitė mūsų jausmai.
Sunkumai mus palaužė psichologiškai, bet vienas kitam buvome atrama. Evaldas juk buvo arčiausiai manęs – man padėjo, todėl stojomės abu. Artumas buvo ne tik ant parketo, gyvenimo išbandymai mus sujungė.
Prie kavos puodelio išsišnekėjome ir pripažinome, kad mūsų jausmai pasikeitė. Tuomet išsiaiškinome, kad vienas kitam jaučiame daugiau nei tik kaip šokių partneriai.
– Kada susižadėjote?
Evaldas: 2017-ųjų vasaros pabaigoje, o lygiai po metų susituokėme. Abu nutarėme, kad nebus taip, jog susižadėję lauksime ir susituoksime, kai baigsime karjerą, kaip daro dauguma šokėjų porų.
Pasipiršau Ievai po didžiausių tos vasaros varžybų Štutgarte, Vokietijoje, kai vykome treniruotis į Livorną (šiame mieste gyvena E.Daniūtė ir M.Gozzoli, jie – vieni iš poros trenerių) Italijoje.
Nuo žiemos ruošiausi piršlyboms ir turėjau planą – buvau nupirkęs bilietus į Paryžių, bet kelionę paaukojome, nes nepavyko išvykti.
Jutau, kad Ieva tikėjosi, bet aš nebuvau pasiruošęs. Tačiau Livorne nutiko taip, jog ji tikrai nesitikėjo, kad įvyks sužadėtuvės, o jos įvyko.
Nuvažiavome prie jūros, kur atsiveria gražus vaizdas – uolos, skardžiai.
Vietos žmonės ten mėgsta vakaroti, nes pakrantėje susiformavę natūralūs baseinai.
– Ir tuo metu ištraukėte sužadėtuvių žiedą?
Evaldas: Taip.
Ieva: Prieš tai jis pasakė širdį virpinančią kalbą, nes Evaldas nėra italas, kuris neieškotų žodžio kišenėje.
Labai nustebino. Kuri nebūtų sutikusi tekėti po tokios kalbos. (Juokiasi.)
– Tokio jūsų žingsnio buvo pamaloninti Edita ir Mirko?
Ieva: Jie ne tik treneriai, bet ir labai geri mūsų draugai, puikiai viską suprantantys.
Evaldas: Jie išgyveno panašų karjeros etapą kaip ir mes.
Edita ir Mirko mus supranta, stengiasi iš visos širdies padėti. Vis dėlto jaučiame, kas mums nori padėti iš tikrųjų, o kas – prisišlieti.
Esame seniai pažįstami su Edita. Kai sustojome į porą, po metų turėjome pirmąsias pamokas su Edita, o po kiek laiko prisijungė Mirko, kai jie pradėjo šokti kartu.
– Susižadėjote užsienyje, o vestuves atšokote savame krašte.
Evaldas: Vestuves norėjome kelti namuose, Lietuvoje. Išsirinkome Trakus, žiedus sumainėme gražioje vietoje prie ežero.
– Kokį šokį šokote per savo vestuves?
Evaldas: Visi tikėjosi, kad parodysime varžybų programą, sušoksime ką nors gražaus. Likus dviem dienoms iki vestuvių sukūrėme linksmą šokį iš kelių dainų, nenorėjome šokti standartinių šokių.
– Dažnai po vestuvių artimieji iš jaunavedžių tikisi žinios apie būsimą šeimos pagausėjimą. Tokio spaudimo nepajutote?
Ieva: Artimieji suvokia, kad karjera ant parketo nėra amžina – galioja amžiaus limitas, tad jie mūsų neskubina padovanoti anūkų.
Mano tėvai tik prašo Dievo, kad ilgai gyventų ir suspėtų išvysti anūkus.
– Tik po vestuvių užkopėte į karjeros aukštumas, vadinasi, meilė padeda siekti pergalių.
Ieva: Tai – sutapimas. Manau, kad daug kas nulemta iš aukščiau.
– Bet tikėjotės, kad po karjeros atoslūgio iškovosite aukščiausius titulus?
Ieva: Nežinau, ar būtų teisinga sakyti, kad galvojome apie Europos ir pasaulio čempionatų aukso medalius.
Bet tuo metu užvirė kova su savimi – tikėjau, kad galiu įveikti save, negaliu palūžti. Juk nuo vaikystės buvau auginama kaip sportininkė, geležinio charakterio, niekada nepasiduodanti.
Nebuvau užsibrėžusi iškovoti aukščiausių titulų, bet buvau įsitikinusi, kad tai – ne karjeros stotelė, aš rankų nenuleisiu, turiu įrodyti sau, kad esu stipri.
– Sūraus, saldaus ar kartaus skonio medaliai?
Ieva: Gero skonio! Pagaliau atsirado dvasios ramybė.
Tie titulai įrodo, kad per tuos metus, kai karjeros krizė baigėsi, pagaliau aš tą kovą su savimi užbaigiau.
– Laisvalaikio, be šokių, turite?
Ieva: Mintims laisvo laiko turiu daug. Grįžusi iš Kinijos prisiminiau, kad stalčiuje guli nebaigti siuvinėti nėriniai. Galvoju, kad gaminsiuosi auskarus, dekoruosiu karoliukais sukneles, palaidines, ruošiu dovanėles draugams. Labai mėgstu ir rankdarbius, ir jodinėti, bet pusantrų metų nejodinėjau, nes tuo karjeros periodu buvo per daug rizikinga.
Kaip grįždama po varžybų į namus aš svajoju apie rankdarbius, taip Evaldas svajoja, kaip kurs grilį ir ką nors gamins pietums ar vakarienei.
Jis grilyje kepa jūrų gėrybes, mėsą, užkepėles. Vyras šokių pasaulyje žinomas ne tik kaip talentas ant parketo, bet ir kaip talentas virtuvėje.
Evaldas: Ir vėl tu pradedi mane girti.
Turime terasą, kurioje vyksta kulinarinis veiksmas. Kartais kolegoms ar draugams, kurie sportuoja, net gėda pasakyti, kad mėgstame skaniai pavalgyti. Jie taip stengiasi išlaikyti dailias kūno linijas, o mes prisikertame iki soties.
Ieva: Nesakyčiau, kad varžome save porcijomis, bet produktais – taip.
Juk žuvis, mėsa naudinga daug energijos varžybose išeikvojantiems sportininkams.
Po pasaulio čempionato mus sutikę tėvai teiravosi, kokį patiekalą paruošti, kad pradžiugintų mūsų širdis. Paprašiau mamos iškepti bulvių plokštainį.
Lietuviški valgiai iš bulvių dažniau būna mūsų svajonėse, bet ne kasdienybėje.
