Vyras turėjo gražų namą, pelningą verslą ir „Audi“ mašiną. Shannon tada turėjo po studijų likusias skolas ir mikrobangų krosnelę.
Moteris iš kitų sulaukė perspėjimų: santuoka su šiuo vyru reikš, kad ji praras 10 metų – pradės elgtis tarsi būtų jo amžiaus, bendrauti su jo draugais, gyventi jo gyvenimą.
Ji su tuo nesutiko. Juk buvo tikimybė, kad ji į jo gyvenimą atneš jaunatviškos energijos.
„Jo gyvenimas man atrodė neblogas, – pasakojo Shannon. – Kai su juo susipažinau, mano pačios gyvenimas buvo betvarkė. Nežinojau, kas esu, ko noriu iš gyvenimo. Nežinojau, ką daryti. Ir netikėtai sutikau vyrą, kuris visa tai jau buvo išsiaiškinęs. Jis buvo protingas, patrauklus, ir stabilus – jis atrodė iš tikrųjų suaugęs.
Norėjau būti suaugusi. Todėl su juo susituokiau.
Nemeluosiu – pinigai išties palengvina gyvenimą. Tai – vienintelis dalykas iš mūsų santuokos metų, kurio pasigendu. Aš pirmą kartą gyvenime galėjau parduotuvėje į krepšelį krautis prekes ir negalvoti apie kainą – tai buvo nuostabus jausmas.“
Gyvenimas pagerėjo
Tai nesibaigė maisto prekėmis – prekybos centrai virto antraisiais Shannon namais. Ji galėjo išsirinkti bet kuriuos rūbus, juos parsivežti namo ir jaustis graži bei turtinga.
„Surinkau tikrai per didelę batų kolekciją, – sakė ji. – Pradėjau kirptis plaukus prabangioje kirpykloje. Ėmiau jausti poreikį pirkti papuošalus. Ar taip tik stengiausi užpildyti tuštumą viduje? Ne, tikrai ne. Tik mėgavausi dalykais, kurie buvo nepasiekiami, kai neturėjau pinigų.
Mano gyvenimas pagerėjo. Palikau savo siaubingą darbą ir pradėjau dirbti malonesnį. Tai nebuvo darbas, kurio iš tikrųjų norėjau. Svajonių darbo pasiūlymą jau buvau gavusi. Jeigu būčiau pasirinkusi tą darbą, būčiau dirbusi daug, kartais net savaitgaliais. Būčiau sulaukusi iššūkių ir gavusi gerą atlyginimą.
Tačiau mano vyras norėjo, kad būčiau šalia, ir nenorėjo, kad dėl darbo kiekio tarp mūsų atsirastų atstumas. Būtent todėl mano pasirinktas darbas buvo nepilnu etatu. Alga nebuvo svarbus kriterijus renkantis darbą – mano vyras bet kokiu atveju uždirbo daug daugiau, nei aš. Darbas nepilnu etatu leido pasirūpinti skalbiniais ir maistu – ir būti namie tada, kai grįždavo vyras.“
Shannon buvo nesunku savo vyrui duoti tai, ko jis norėjo. Jis buvo malonus ir supratingas. Shannon žinojo, kad pirmoji jo žmona nesutikdavo ieškoti kompromisų – ir vėliau vis vien jį paliko.
„Jis po tos patirties pasimokė suprantamai išreikšti savo poreikius, – prisiminė moteris. – Tačiau tai, ko jis norėjo, patiko ir man.
Pavyzdžiui kelionės. Mano darbo grafikas buvo labai lankstus, todėl galėjome daug keliauti. Paryžius, Londonas, Kipras, Sidnėjus, Ženeva – ant rankos pirštų nesuskaičiuočiau šalių, kurias aplankėme. Jis dažnai keliaudavo darbo reikalais, o mes pridėdavome dar savaitę ar dvi, jei ta vieta būdavo įdomi.
Aš mėgavausi tomis kelionėmis. Savo vyro darbo susitikimuose susipažindavau su kitomis žmonomis. Aplankėme Bekingemo rūmus, sutikome įvairių garsenybių, valgėme žinomiausiuose restoranuose. Apsistojome kurorte, kuriame prie pat savo langų turėjome baseiną. Skraidėme sraigtasparniais, plaukiojome laivais, važinėjome po safarius.“
Jų gyvenimas buvo geras ir namuose. Vynas visada buvo išskirtinės kokybės. Jie dažnai vakarieniaudavo mieste, geriausiuose restoranuose. Tam, kad tai nepakenktų figūrai, jie užsirašė sportuoti su asmeniniais treneriais.
Shannon sekėsi jos darbas – ji po kiek laiko gavo paaukštinimą. Darbas nebuvo sunkus; ji dirbo įdomiame universiteto skyriuje.
„Tai puikiai apibūdina žmoną – trofėjų, – teigė Shannon. – Neužtenka, kad ji būtų jauna ir patraukli. Ji taip pat turi būti protinga ir turėti sėkmingą karjerą.
Mūsų gyvenimas buvo pasaka. Mūsų namai buvo gražūs, mašinos spindėjo, o pasuose netrūko antspaudų, žyminčių vietas, kurias aplankėme. Draugai pradėdavo pokalbius klausimu, į kokią kitą šalį planuojame keliauti.“
Prisiminė aistrą rašymui
Tačiau svajonių gyvenimas netruko amžinai.
Shannon sulaukė 30-ies. Padidėjo jos darbo krūvis, ji gavo daugiau atsakomybės, nepilnas etatas pradėjo ilgėti. Ji pradėjo gauti elektroninių laiškų, todėl galėjo galvoti apie darbą ir tada, kai buvo namie.
Jai sekėsi ir patiko jos darbas. Shannon jautė, kad kažko pasiekė pati – ir tai nebuvo jos vyro nuopelnai. Tai buvo jos darbo vaisiai.
Ji taip pat prisiminė, kaip mėgo rašyti.
„Tiesa, niekada nebuvau to pamiršusi – tam tiesiog neturėjau laiko, – prisipažino Shannon. – Buvau užimta kelionėmis, namų ruoša ir socialiniu gyvenimu. Taip pat didėjo mano darbo krūvis. Nepamirškime ir kokteilių po darbo, sporto salės, jogos, kirpyklų lankymo ir kitų dalykų.
Mano vyras mane skatino rašyti. Juk rašytojai yra intelektualai! Ar būtų galima rasti geresnį trofėjų, nei jauna žmona, kuri laisvalaikiu rašo bestselerius?
Pradėjau atrasti savo balsą. Tačiau mano paieškos dar nesibaigė.
Nesakau, kad mano pasirinkimas rašyti apie raganas ir magiją sugriovė mūsų santuoką – bet tai nepadėjo. Vyras manė, kad rašysiu rimtas knygas. Kai jį įtikinau perskaityti pirmąjį mano romano variantą, jis atsakė, jog knyga tikriausiai yra labai gera, tačiau tai nėra skirta jam.
Jeigu tai būtų įvykę prieš 10 metų, tikriausiai būčiau viską metusi. Tokio nedidelio postūmio užteko, kad pasirinkčiau mažiau laiko reikalaujantį darbą. Tačiau aš nebenorėjau pasiduoti. Savo galvoje turėjau istoriją, kurią norėjau papasakoti.“
Gyvenimą pradėjo iš naujo
Į 4-ąją dešimtį įkopusi Shannon pradėjo keisti savo gyvenimą. Tai nebuvo lengva, ir ji padarė klaidų. Ji ėmė suprasti, kad jos gyvenime kažko trūksta – ir to neįmanoma užpildyti batais, papuošalais, kelionėmis ir vynu.
Ji suprato, kad nesijaučia laiminga.
„Neturėjau draugų, kurie nebuvo jo draugai, – pasakojo Shannon. – Dauguma jų buvo vyresni, nei aš. Nekeliavome į vietas, apie kurias svajojau. Nedėvėjau rūbų, kurie nepatiko jam. Jei norėjau žiūrėti filmą, kuris nebuvo įdomus jam, tai nebuvo verta raminimo ir atsiprašinėjimo, kuris laukė po to – net tada, jei jis filmo kartu nežiūrėjo.
Mano darbas užvaldė mano mintis ir ėmė reikalauti daugiau laiko, todėl vyras jautėsi apleistas ir nepatenkintas. Jis ruošėsi išeiti į pensiją, o aš bandžiau suaugti. Tapti suaugusia, kuria niekada nebuvau.
Santuoka byrėjo po truputį, bet viską užbaigiau sulaukusi 40-ies. Nebegalėjau apsisukti ir grįžti. Santuokos negrioviau sąmoningai, bet supratau, kad nebūsiu tuo, kuo noriu būti, jei pasiliksiu.
Buvo baisu. Neturėjau plano.“
Shannon ne tik išsiskyrė su savo vyru, bet ir išėjo iš darbo. Ji išsikraustė gyventi į kitą valstiją, toli nuo gimtojo miesto ir šeimos.
Ji gyvenimą pradėjo iš naujo.
„Dabar jaučiuosi puikiai, – sakė Shannon. – Susikūriau naują gyvenimą. Radau naujų draugų. Pradėjau užsiimti sodininkavimu ir prisiminiau, kaip mėgau dėvėtų rūbų parduotuves. Ėmiau eiti į koncertus, filmus ir paskaitas, kurios man atrodė įdomios. Išbandžiau kitokias santykių rūšis. Radau visiškai kitokį darbą – dabar esu laisvai samdoma redaktorė. Rašau ir publikuoju knygas apie raganas ir magiją, ir už tai iš tikrųjų gaunu užmokestį.
Susituokiau su vyru, kuris yra mano partneris, o ne viršininkas. Abu esame laisvai samdomi darbuotojai, todėl aš neretai esu pagrindinis pajamų šaltinis. Tai – geresnis jausmas, nei būtų galima įsivaizduoti.
Dabar esu savo pačios trofėjus.“
