Apsijuosęs stora drobine prijuoste, su nedidele kepurėle ir apvaliais akiniais Vygantas panėšėja į daug savo amato paslapčių žinančius Renesanso meistrus.
Užėjus į jo dirbtuvę tuo sunku abejoti – tikra stiklo karalystė, o šalia keisčiausių formų stiklo dirbinių dar ir įmantriausi įrankiai, primenantys sudėtingiausius prietaisus.
Į sieną atremti mėlyno stiklo lakštai atkeliavo net iš Meksikos. Iš jų meistras kurs kažką ypatingo. Bet kol kas – paslaptis.
Tik iki tų stiklo paslapčių įminimo Vygantas nuėjo vingiuotą, bet labai įdomų gyvenimo kelią.
Apie stiklą jaunystėje vyras neturėjo absoliučiai jokio supratimo, nes dar mokykloje svajojo tapti skulptoriumi. Vos tik išlaikęs abitūros egzaminus po kelių dienų išvažiavo į Vilnių.
Įsidarbino Senamiestyje esančiuose tuometiniuose Parodų rūmuose (dabar – Šiuolaikinio meno centras), o po darbo kiekvieną vakarą piešdavo. Ruošėsi stojamiesiems egzaminams į Dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija).
„Bet tais metais iš M.K.Čiurlionio menų gimnazijos stojo labai stiprūs vyrai – Mindaugas Šnipas, Vytenis Antanavičius, puikus piešėjas Alfonsas Vaura.
Kai 1980 metais jau trečią kartą laikiau stojamuosius egzaminus, man trūko tik vieno balo. Tuomet kartu su kitais į įvairias specialybes taikiusiais panašaus likimo broliais buvau pakviestas mokytis stiklo meistrystės“, – prisiminė Vygantas.
Vadinamasis „stikliorių“ kursas tais metais buvo pirmasis po pokario. Iki to laiko ši specialybė buvo užmiršta.
„Kai pradėjau mokytis, apie stiklą nieko nežinojau. Visi šeši kurso draugai – trys merginos ir trys vaikinai – buvo tokie pat žali kaip ir aš – ir Remis Kriukas, ir Algirdas Mazgelis. Dabar jie – žinomi meistrai.
O šiais laikais stiklą pučia vienos merginos, bet juk jos vamzdžio rankose nenulaiko.
Todėl pastaruoju metu ir nebėra tikrų „stikliorių“.
Baigusieji šią specialybę kažkodėl tampa keramikais arba geriausiu atveju merginos pučia stiklo karolius“, – apgailestavo Vygantas.
Pažinti stiklo paslapčių studijų metais Vygantas su kurso draugais važiuodavo į Aleksoto stiklo fabriką. Tuo metu buvo labai populiarus rudasis stiklas. Iš jo gamindavo ne tik įvairius indus, butelius – būsimi menininkai bandydavo kurti ir meną.
Aleksote Vygantas yra patekęs į ne vieną kuriozinę situaciją. Su draugu buvo pakliuvę net į tuometę miliciją. Bet ne už girtavimą ar chuliganizmą, o už tai, kad teko vogti savo pačių kursinius darbus.
„Tais laikais būdavo lengviau savo darbus iššvilpinti per tvorą, nei legaliai išsinešti pro fabriko vartus. Kartą, kai per tvorą permetėme maišus su darbais ir manėme, kad taksi juos nusigabensime iki geležinkelio stoties, užtaikėme į automobilį, kurio vairuotojas buvo milicininkas.
Mat vagims buvo suorganizuota pasala. Mus su draugu nuvežė į areštinę, išpurtė iš maišų mūsų „kringelius“, apdaužė ir apspardė. Iš tų darbų nieko neliko.
Mums kitą dieną Vilniuje turėjo būti įskaita. Ruošėmės jai ramioje aplinkoje – uždaryti karceryje. Išgelbėjo dėstytojas Jokūbas Zovė, laiduodamas parašu“, – iki šiol studentiškų nuotykių Kaune nepamiršta Vygantas.
Dabar, būdamas vienas iš nedaugelio likusių vyresniosios kartos stiklo meistrų, V.Paulauskas nė kiek nesigaili, jog viskas taip susiklostė, kad jis atsidūrė „stikliorių“ kurse, ir savo specialybės nebekeistų į jokią kitą.
„Kiek galimybių suteikia stiklas! Bet jį reikia mylėti ir pučiant visada jausti momentą, kada sustoti, kada vėl paimti vamzdį. Juk iš stiklo galima ir skulptūras išpūsti, ir įvairius puošybinius interjero dalykus, ir šviestuvus, ir net improvizuoti be jokio tikslo, tarsi grotum džiazą.
Mano draugas R.Kriukas kartais tiek „pridžiazuoja“, kad išeina stiklo skulptūros iš keliasdešimties elementų, o demonstruodamas savo kūrinius saksofonu groja ir būgnus muša“, – pasakojo Vygantas. Tokiose stiklo improvizacijose yra ir pats su savo darbais dalyvavęs.
V.Paulausko stiklas „džiazavo“ ne tik Lietuvoje.
Net ir pats dabar aiškaus atsakymo neturi, kodėl 2001 metais nusprendė su šeima išvažiuoti į Kanadą: „Emigruoti tikrai nenorėjome. Šiaip ėmėme ir išvažiavome. Kartu tada važiavo ir dar keli draugai menininkai.
Labiausiai tas mūsų pasiblaškymas po pasaulį pravertė sūnums. Tačiau nuo tėvynės niekur nepabėgsi. Ypač jei tave mylėjo tėvai.“
Vyganto tėvas, žinomas Žemaitijos tautodailininkas šviesaus atminimo Jonas Paulauskas, ne tik įskiepijo meilę menui, bet ir itin stipriai sūnų pririšo prie namų, prie gimtųjų Telšių. Išvykdamas iš Lietuvos Vygantas pats savęs klausė: „Ką tu darai? Kur važiuoji ir ko ten ieškosi?“
Nors gyvenimą Kanadoje reikėjo pradėti nuo šaukšto ir lėkštės, dabar nesigaili tokios patirties: „Iš pradžių dirbau stiklo studijoje, paskui įkūriau savo studiją. Britų Kolumbijoje, netoli Vankuverio, kur apsigyvenome, nuostabi gamta. Pinigų užsidirbti nebuvo sunku, bet juk gyvenime ne viskas yra grožis ir pinigai. Kas yra Lietuva? Ne tik vaikystės peizažai, ežerai, bet ir draugai, giminės, tėvai.
Visko pasiilgdavau. Po kelerių metų pajutau, kad nebegaliu be draugų, be Žemaitijos, be senstančių tėvų. Bet, matyt, kartais reikia, kad žmogui kas nors įgnybtų. O aš pats įsignybau.“
Po penkerių metų Kanadoje ir dar dvejų Amerikoje, kai sūnūs Vainius ir Paulius buvo baigę mokyklas bei studijas, Vygantas su žmona Lolita nusprendė krautis lagaminus atgal į Lietuvą.
Trumpam stabtelėjęs Amerikoje, Vygantas nėjo dirbti į statybas ar kitų juodų darbų. Jam ir čia pravertė kūrybiškumas – išmoko iš betono lieti didžiules vazas bei vazonus, skirtus sodams arba parkams. Bet šis darbas gerokai atsiliepė sveikatai, nes tekdavo kone visą dieną kvėpuoti betono dulkėmis.
„Vien iš stiklo meno nebūtume pragyvenę. Jis buvo malonumui. Kai amatininkų miestelyje išsinuomotose dirbtuvėse pūsdavau stiklą, kinai kaip bitės langus apspisdavo. Jiems būdavo ir įdomu, ir, matyt, labai smalsu. Kas žino, gal kažkam rūpėjo ir nusikopijuoti, kaip pučiamas stiklas“, – pasakojo V.Paulauskas.
Šokas ištiko ir sugrįžus į Lietuvą. Juk gimtinėje teko vėl kurtis iš naujo.
„Gerai, kad dar buvo gyvi tėvai. Bet jau daug kas mane buvo primiršęs. Kol vėl atsistojau ant kojų, penkeri metai prabėgo“, – prisipažino Vygantas.
Grįžęs į Lietuvą jis dar rado veikiantį Vilniaus stiklo fabriką, kur spėjo sukurti ir pagaminti daugybę įdomių darbų.
Dabar savo gimtuosiuose namuose Telšiuose Vygantas turi nedidelę dirbtuvę, kurioje kuria įvairiausius darbus ir stiklo kompozicijas privačių namų interjerams, įstaigoms, bažnyčioms, draugams ir savo malonumui.
„Negalėčiau atsakyti, kas man labiausiai patinka. Mėgstu improvizuoti, keisti darbo techniką. Patinka pūsti stiklą, patinka krosnyje degti darbus.
Niekada nežinai, kokias formas rasi atidaręs krosnį. Kartai būna tokių gražių skilimų...
Bet labiausiai mane žavi tai, kad sugebu ir turiu galimybes visus sumanymus įgyvendinti pats nuo pradžios iki galo. Mėgstu dirbti vienas. O į pagalbą ką nors iš draugų stiklininkų pasikviečiu tik tada, kai darbai būna labai didelės apimties“, – patirtimi dalijosi Vygantas.
Išlydėdamas iš savo paslapčių ir sumanymų kupinos dirbtuvės Vygantas prisipažino, kad jo širdis – ne stiklinė: „Ji negali būti stiklinė, nes neišlaikyčiau rankose stiklo. O jis kartais būna labai sunkus.“
Bet negi niekada nei širdis neįskilo, nei rankos nesudrebėjo ir nė vienas darbas nesudužo?
„Rankos kartais taip gerai sudreba. Ypač kai reikia pudrą ant stiklo barstyti.
Tada būna pats tas drebėjimas. Ir širdis ne kartą buvo įskilusi. Bet sudaužė ją tik vienintelė. Ir – iki šiol“, – kaip tikras žemaitis nedaugžodžiavo stiklo meistras V.Paulauskas.
