Neseniai mirusio legendinio fotografo našlė prisiminė nepaprastą jų meilės istoriją

Vieną saulėtą praėjusių metų spalio sekmadienį į nebūtį iškeliavusio fotografijos metro Audriaus Zavadskio (1945–2019) archyvai, kuriuose – praėjusio šimtmečio kino ir teatro klasika, dabar – jo našlės Miglos Zavadskienės (47 m.) rūpestis ir nemenka našta. Migla iki šiol nežino, kokių įsimintinų kadrų ar jau šedevrais tapusių aktorių portretų dar ras vyro paliktose fotojuostelėse ar nuotraukų segtuvuose.

 1993 m. studijoje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 1993 m. studijoje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Vestuvės 2000 m.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Vestuvės 2000 m.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Migla iki šiol nežino, kokių įsimintinų kadrų ar jau šedevrais tapusių aktorių portretų dar ras vyro paliktose fotojuostelėse ar nuotraukų segtuvuose.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Migla iki šiol nežino, kokių įsimintinų kadrų ar jau šedevrais tapusių aktorių portretų dar ras vyro paliktose fotojuostelėse ar nuotraukų segtuvuose.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Vestuvės 2000 m.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Vestuvės 2000 m.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Vestuvės 2000 m.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Vestuvės 2000 m.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Vestuvės 2000 m.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Vestuvės 2000 m.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Vestuvės 2000 m.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Vestuvės 2000 m.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 1994 m. studijoje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 1994 m. studijoje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Apie 1999 m.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Apie 1999 m.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Migla iki šiol nežino, kokių įsimintinų kadrų ar jau šedevrais tapusių aktorių portretų dar ras vyro paliktose fotojuostelėse ar nuotraukų segtuvuose.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Migla iki šiol nežino, kokių įsimintinų kadrų ar jau šedevrais tapusių aktorių portretų dar ras vyro paliktose fotojuostelėse ar nuotraukų segtuvuose.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Zavadskiai su dukromis.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Zavadskiai su dukromis.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (11)

Lrytas.lt

Feb 14, 2020, 9:20 PM, atnaujinta Feb 21, 2020, 5:25 PM

Fotografas A.Zavadskis įamžino beveik visus garsiuosius šviesaus atminimo režisierių Dalios Tamulevičiūtės (1940–2006), Eimunto Nekrošiaus (1952–2018), Irenos Bučienės (1940–2001), Henriko Vancevičiaus (1924–2014), Vytauto Čibiro (1936–2009) bei kitų to meto režisierių spektaklius.

Vien ko verti kino grando Vytauto Žalakevičiaus (1930–1996) filmų užkulisiai ir kadrai iš filmavimo aikštelių!

Daugeliui jau seniai įprasta matyti Klaipėdos dramos teatro žvaigždės Vytauto Paukštės (87 m.) portretą pilnomis ašarų akimis iš jį išgarsinusio režisieriaus Povilo Gaidžio (82 m.) spektaklio „Mažvydas“ arba atvaizdą Nacionalinio Kauno dramos teatro primadonos, šviesaus atminimo Rūtos Staliliūnaitės (1938–2011), atliekančios ikonišką Barboros Radvilaitės vaidmenį iš Jono Jurašo (83 m.) statytos „Barboros Radvilaitės“.

Šie A.Zavadskio darbai tokie atpažįstami, kad be jų tiesiog nebeįmanoma įsivaizduoti V.Paukštės ir R.Staliliūnaitės kūrybos ir apskritai Lietuvos teatro istorijos.

„Kai likus keleriems metams iki mirties su Audriumi prisėsdavome patvarkyti jo archyvų, jis be gailesčio išmesdavo daugybę kadrų sakydamas turįs tokių pat geresnių, nors aš prašydavau to nedaryti. Juk kad ir nelabai kokybiškuose jo kadruose buvo įamžinti žinomi teatro ar kino kūrėjai, kurių jau seniai nebėra“, – dar visai netolimus prisiminimus sklaidė Migla.

„Kinas – pirmoji mano meilė“, – yra kalbėjęs A.Zavadskis. Jo kelias į fotografiją prasidėjo 1963 metais Lietuvos kino studijoje, dirbant garsiojo operatoriaus Jono Griciaus (91 m.) asistentu.

Tada ir pradėjo kurti dabar jau klasika tapusių aktorių Juozo Budraičio (79 m.), Regimanto Adomaičio (83 m.), Donato Banionio (1924–2014), Laimono Noreikos (1926–2007), Eugenijos Pleškytės (1938–2012) ir daugelio kitų aktorių bei režisierių portretų kolekcijas.

„Dar labiau neįkainojama tai, kad Audrius įamžino kino kūrėjų gyvenimą už kadro, atskleidė, kuo ir kaip jie gyveno kurdami filmus“, – yra kalbėjęs kino režisierius Gytis Lukšas (73 m.).

„Teatras – mano antroji meilė, nes užaugau teatralų šeimoje – abu tėvai dirbo Juozo Miltinio teatre Panevėžyje. Todėl teatrą pažinau ir jame gyvenau nuo pat vaikystės.

Man jo atrasti nereikėjo. O gamta – pastovioji mano meilė“, – vienos savo parodos atidaryme prisipažino A.Zavadskis.

Kaip ne kartą yra pastebėję kolegos fotografai, ir gamta jo nuotraukose kvėpuoja ilgesiu.

A.Zavadskis buvo, yra ir bus daugelio iki skausmo pažįstamų lietuviškų vaizdų nuotraukose autorius. Pakanka pamatyti jo nuotrauką „Švelnumas“, kurioje vienas prie kito glaudžiasi du arkliai, arba ant sniego nukritusią plunksną, ir norom nenorom dažnas pasako: „Zavadskis.“

Į fotografiją įstojo pamelavusi

Audrius ir Migla savo studijoje, kuri Vilniuje net septynis kartus keitė savo vietą, kartu dirbo nuo 1995 metų, o susipažino beveik prieš dvidešimt septynerius metus.

Baigusi mokyklą gimtuosiuose Biržuose apie fotografiją Migla ne tik nesvajojo, bet ir apskritai neturėjo jokio supratimo.

Mokytojai jai pranašavo šviesią literatės, gal net rašytojos ateitį, todėl ji iš karto pasirinko lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete.

Bet neįstojo ir nebenorėjo grįžti į tėvų namus.

Po stojamųjų egzaminų universitete dar buvo galima suspėti į mokslus tuometėje Buitininkų profesinėje mokykloje, kur buvo rengiami fotografai.

„Nors jau ir į tą mokyklą vėlavau, mane priėmė vien dėl to, kad direktoriui pasigyriau turinti naujintelį „Nicon“ fotoaparatą, kuris tais laikais buvo ne bet kam įperkamas.

Tuo labiau – man. Kai nuėjau į paskaitas ir nusinešiau seną sovietinį „Smena“, teko meluoti antrą kartą – kad prabangųjį „Nicon“ iš manęs pavogė“, – savo nuotykius žengiant į fotografijos pasaulį prisiminė Migla.

Jau antrame kurse ji buvo pastebėta kaip daug žadanti fotografė. Ypač buvo vertinami Miglos kuriami portretai, nes jai patikdavo stebėti žmones.

Tačiau suvaldyti erdvės taip, kaip A.Zavadskiui, jai nepavykdavo. Vis norėdavosi gilintis į detales, o jeigu fotografuodavo pievose – į kuo smulkesnius augalus ar gėles.

Pono Zavadskio pagalbininkė

1993-iaisiais sunkiai Vilniuje besiverčiančiai savo gabiai studentei norėdama padėti susirasti darbą dėstytoja Stasė Butrimienė nusprendė ją į pagalbininkes parekomenduoti ponui Zavadskiui, kuris dirbo itin šiuolaikinėje tiems laikams „Kodak“ studijoje.

A.Zavadskis ją priėmė, bet su sąlyga, kad po dviejų savaičių pasakys, ko verti Miglos, kaip fotografės, sugebėjimai ir ar ji turės galimybių su juo studijoje dirbti ateityje.

„Iki šiol prisimenu jo solidų rankos paspaudimą. Praėjo savaitė, dvi, o Audrius man apie galimybes toliau su juo dirbti nieko nesakė. Maniau, kad neturi laiko apie mane pagalvoti, nes darbas darbą vijo.

Ta studija buvo labai populiari – fotografuodavome vestuves, įvairius meno kūrinius, net ikonas, darėme nuotraukas dokumentams. Kartais būdavo tiek jaunavedžių porų, kad jie laukdavo išsirikiavę kieme ilgoje eilėje. Per dieną tekdavo priimti daugiau nei dvidešimt besituokiančių porų.

Galų gale po daugiau nei trijų savaičių Audrius, net neužsiminęs, kaip vertina mano darbą, primygtinai paprašė nesugalvoti pabėgti iš studijos.

Dirbdama su juo įgijau tiek patirties, kiek man nebūtų davusi jokia mokykla Lietuvoje“, – prisiminė Migla.

Meistras po darbo su mokine Pilies gatve pasivaikščiodami dažnai nusileisdavo iki Katedros aikštės. Čia ant suoliuko arba kavinėje prisėsdavo pasikalbėti. Tiesiog apie viską. Ji tada buvo laisva ir neturėjo pas ką skubėti, o jis kažkodėl namo irgi nenorėdavo greičiau grįžti.

„Tuo metu aš išgyvenau liūdną savo gyvenimo periodą. Domėjausi filosofija.

Daug ką rūpėjo išsiaiškinti. Mes su Audriumi vienas kitam atsivėrėme.

Kalbėdavomės ilgai ir įvairiausiomis temomis. Supratau, kad esu tas žmogus, su kuriuo jis gali išsišnekėti. Aš irgi ne su bet kuo kalbėdavausi, bet pajutau, kad jis mane supranta iš pusės žodžio“, – atviravo Migla.

Tėvai priėmė

Kad galėtų ateityje su beveik trisdešimt metų vyresniu vyru sukurti šeimą ir susilaukti vaikų, ji negalvodavo. 

Audrius ir Migla susituokė 2000-ųjų gegužę. Prieš tai dvejus metus gyveno jau kartu.

„Tėvai kažką jautė apie mano artimus ryšius su Audriumi, nes aš, grįžusi namo, labai gražiai pasakodavau apie savo mokytoją. Kai jis atvažiavo į Biržus, tėvai jį priėmė nuoširdžiai. Kaip savą.

Kitaip ir negalėjo būti, nes jis mokėjo nepaprastai šiltai bendrauti su žmonėmis.

O dėl to, kad tarp mūsų didelis amžiaus skirtumas, priekaištų iš tėvų nė karto nesulaukiau. Už tai juos gerbiu.

Jie – paprasti žmonės, bet ir manimi, ir kitomis dviem seserimis visada pasitikėjo, leido gyvenimo kelią rinktis pačioms.

Audriaus mama irgi džiaugėsi, kad mes kartu. Per vestuves pasakė: „Galiu ramiai numirti – tu pagaliau susitvarkei savo gyvenimą.“ Tais pačiais metais ir mirė“, – atviravo Migla.

***

Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.