Šiuo metu vaikinas jau pasveikęs ir žurnalistams papasakojo savo ligos bei išgijimo istoriją, kurią paskelbė „The Guardian“.
Pateikiame vaikino pasakojimą.
„Sausio 17 d. man pradėjo skaudėti visus raumenis. Galbūt turėjau šiek tiek temperatūros, bet karščiavimas nebuvo toks stiprus, kad pastebėčiau. Kai dabar pagalvoju, tai baisoka, nes mano namai ir kalbų mokykla, kur studijuoju japonų kalbą, yra už 5 km nuo Uhano jūros gėrybių turgaus (iš kur, manoma, virusas ir išplito).
Kad nustotų skaudėti raumenis, išgėriau keletą tablečių nuo peršalimo, nes maniau, kad tai įprastas peršalimas. Dabar galvoju, kad praleidau patį geriausią gydymo laiką, kuomet buvo galima įveikti virusą antivirusiniais vaistais ankstyvose jo stadijose.
Neįsivaizduoju, kur pasigavau virusą. Aš visada valgau viename Honkongo stiliaus restorane šalia savo mokyklos. Tuo metu daug kur nevaikščiojau, nes buvo labai šalta, ir, kadangi po paskaitų būdavau pavargęs, visuomet eidavau namo.
Kai prasidėjo pertrauka po semestro, gyvenau pas tėvus, ne bendrabutyje. Po keleto dienų pradėjau nešioti kaukę, kai pamačiau, kad visi kiti aplink mane vaikšto su kaukėmis.
Liga ir izoliacija
Sausio 21-ąją vis dar tebeskaudėjo visą kūną, tad paskambinau tėčiui. Jis nujautė, kad su manim nutiko kažkas blogo, ir paragino nedelsiant grįžti namo. Tą vakarą pasimatavau temperatūrą – buvo nedidelis karščiavimas. Mano mama pasakė, kad jeigu vėliau vakare temperatūra nenukris, važiuosim į ligoninę. Apie 11 val. vakaro karščiavimas nepraėjo, kad nuvykau į Tongji ligoninę.
Atvykęs pamačiau, kad ligoninė jau perpildyta pacientų. Pirmąkart realiame gyvenime mačiau gydytojus su apsauginiais kostiumais, kokius buvau matęs tik dokumentiniuose filmuose apie SARS, ir tada supratau, kad vyksta kažkas blogo.
Nei labai nustebau, nei išsigandau pamatęs visus tuos žmones, nes tai viena geriausių ligoninių Uhane ir ji visada perpildyta. Dėl didžiulės minios nusprendžiau geriau vykti į Uhano plaučių ligų ligoninę, ir tai pasirodė teisingiausias sprendimas.
Tuo metu, kai atvykau, ten nebuvo nė vieno paciento. Man atliko kraujo bei kepenų funkcijos tyrimus ir kompiuterinę tomografiją. Kompiuterinės tomografijos rezultatai parodė dėmes apatinėje mano abiejų plaučių dalyje. Pradėjau gerti ligoninėje išrašytus receptinius vaistus ir kinų medicinos preparatų kapsules.
Kai Uhanas buvo uždarytas, mano tėtis pats mane karantinavo namuose. Iš filmų ir panašiai žinojau, kad namuose reikėtų turėti maisto atsargų, todėl nusipirkome kalną greitai paruošiamų makaronų, kurių galiausiai niekas nevalgė. Turguje visko pakako. Vienintelis dalykas, kurio tikrai negalėjome rasti, tai dezinfekcijos priemonės.
Mano tėtis yra biuro darbuotojas farmacinėje kompanijoje, o mama buvo lankiusi mokyklą prie medicinos universiteto, todėl jie labai gerai padėjo susigaudyti mano situacijoje. Pradėjau saviizoliaciją sausio 22-ąją. Mano kambarys turėjo atskirą vonią, ir tai buvo labai patogu. Mano močiutė man gamino maistą, ir kai man jį įnešdavo, užsidėdavo kaukę. Mes naudojome vienkartines lazdeles ir kitus valgymo įrankius, kad man pavalgius viską būtų galima išmesti.
Blogiausias laikas
Sausio 25 d. patikrino mano sveikatą. Aš pradėjau kosėti. Tai buvo labai sausas kosulys su trupučiu gelsvų skreplių. Rezultatai parodė, kad mano situacija blogėja, infekcija apėmė visus mano plaučius.
Gydytojas skyrė man lašelinę, o geriami vaistai liko tie patys. Tuomet gydytojas man pasakė, kad įtariama, jog turiu virusą, bet tik ekspertų komitetas gali nuspręsti, kam bus skirtas tyrimas.
Sausio 26-ąją tapo nepaprastai sunku, aš drebėjau iš šalčio. Jaučiau, kad stipriai karščiuoju, ir karščiavau: 39C. Ataskaitose vėliau buvo nurodyta, kad situacija gali vystytis ypatingai greitai vidurinėje stadijoje, bet dar prieš man tai sužinant tą vakarą karščiavimas praėjo.
Jaučiausi lyg sugrįžęs iš pragaro. Laikotarpis nuo sausio 21 iki 26 d. buvo pats blogiausias. Kosėjau taip baisiai, kad skaudėjo ir pilvą, ir nugarą. Tai buvo vienos blogiausių dienų mano gyvenime.
Būtent tada aš supratau, kad man reikia dvasinės paramos, arba aš nepasveiksiu. Žiūrėjau savo mėgstamus anime filmus ir matydamas jų normalų, laimingą gyvenimą galvojau, kad galiu amžiams atsisveikinti su šiuo gyvenimu. Bet herojė sunkumų turėjo pirmoje filmo pusėje, o po to galiausiai jai ėmė sektis pavyko padaryti karjerą.
Vasario viduryje ketinau skristi į Japoniją, japonų balso aktorės ir anime menininkės Ayakos Ohashi koncertą, tačiau būdamas užrakintas galvojau, kad viskas turės būti atšaukta.
Pernai buvau matęs jos solo pasirodymą, ir tada nusprendžiau, kad noriu siekti karjeros kaip balso aktorių vadybininkas. Taigi žiūrėdamas filmą galvojau: turiu pasveikti, jeigu noriu pamatyti kitą jos gyvo garso koncertą.
Tai mane labai padrąsino ir suteikė šiek tiek palengvėjimo, kartu su vaistais. Tą savaitę vis svajojau, kaip ją pamatysiu.
Kitas sveikatos patikrinimas buvo sausio 28-ąją, ir paaiškėjo, kad abu mano plaučiai taisosi. Gydytojai po konsultacijos nusprendė, kad aš galiu būti priskirtas prie tų, kuriems bus atlikti tyrimai dėl koronaviruso.
Virusas pasklido
Mano vyresnysis brolis sausio 29-ąją ėmė karščiuoti ir kosėti. Jo tyrimo rezultatai parodė nedideles dėmes ir į stiklą panašius šešėlius jo plaučiuose. Jis buvo priskirtas prie įtariamų atvejų. Tuo pat metu sukarščiavo ir mano močiutė.
Tuo tarpu mano tyrimo rezultatai buvo teigiami, ir aš tapau oficialiai patvirtintu atveju. Ligoninę man penkias dienas nemokamai davė vaistus nuo ŽIV, o mano šeima taip pat pradėjo gerti receptinius vaistus.
Dėl mano pagerėjusios situacijos ir riboto lovų skaičiaus ligoninėje man buvo pasakyta vykti namo ir izoliuoti, ir taip mano lašelinių terapija baigėsi.
Mano broliui buvo atlikti pakartotiniai turimai, ir vasario 2 d. nustatyta, kad atsakymas teigiamas. Mano močiutė karščiavo 4 dienas, bet tada pasveiko. Ji niekada nebuvo tikrinta, taip pat ir mano mama, nors jos abi gėrė vaistus. Mano brolis taip pat galiausiai pasveiko ir dabar jis neturi viruso.
Vasario 4 d. kompiuterinė tomografija rodė, kad situacija mano plaučiuose toliau gerėja, mano kosulys liovėsi. Man buvo atliktas dar vienas koronaviruso tyrimas ir skirta daugiau vaistų.
Kitą dieną tyrimo rezultatai parodė, kad viruso aš neturiu, bet gydytojai nurodė grįžti atlikti dar vieną tyrimą. Vasario 7 d. rezultatai vėl parodė neigiamą rezultatą, ir tada buvo paskelbta, kad aš pasveikau.
