Ukmergės benamis jaučiasi laimingas: parodė, kaip gyvena ir ką valgo

Pažįstamas taksistas anądien išpūtė akis: „Mačiau, kaip prie parduotuvės su bomžu šnekėjaisi“. Ir kas, klausiu. „Tu ką, bomžų draugė? Aš tokio per šimtą metrų neprisileisčiau. Jie gi, šlykštynės, dvokia taip, kad apsivemti galima“.

 Romkos namai – greta Vilkmergėlės upelio. <br> R.Jakiūnaitės nuotr.
 Romkos namai – greta Vilkmergėlės upelio. <br> R.Jakiūnaitės nuotr.
 Tik nereikia čia manęs gailėti.<br> R.Jakiūnaitės nuotr.
 Tik nereikia čia manęs gailėti.<br> R.Jakiūnaitės nuotr.
 Šalia namų.<br> R.Jakiūnaitės nuotr.
 Šalia namų.<br> R.Jakiūnaitės nuotr.
Sėkminga diena – Romka turi, kuo šildytis.<br> R.Jakiūnaitės nuotr.
Sėkminga diena – Romka turi, kuo šildytis.<br> R.Jakiūnaitės nuotr.
Romkos namai – greta Vilkmergėlės upelio.<br> R.Jakiūnaitės nuotr.
Romkos namai – greta Vilkmergėlės upelio.<br> R.Jakiūnaitės nuotr.
 Romka sako, kad eina, kur nori.<br> R.Jakiūnaitės nuotr.
 Romka sako, kad eina, kur nori.<br> R.Jakiūnaitės nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Rasa Jakiūnaitė

Mar 3, 2020, 9:23 PM, atnaujinta Mar 3, 2020, 9:23 PM

Jau seniai nebeturiu įpročio veltis į beprasmes diskusijas, kaip ši, galėjusi įvykti: žmogus yra bomžas ar jau nebe žmogus? Norėjosi atsakyti, kad tai tu, mielasis, dvoki: miesčioniškumu, panieka, susireikšminimu. Kad, kaip folkloras siūlo, nespjauk į šulinį.

Nutylėjau. Tačiau, kadangi man patinka lengvai provokuoti, pasakiau: „Aš ne tik su juo šnekėjausi. Aš už kampo su juo vaisiuko už eurą aštuom gurkštelėjau ir namie pas jį buvau“. Taksistas nutaisė tokią miną, tarsi su ufonautu kalbėtų.

Gyvena prie Vilkmergėlės upelio

Taip, aš tikrai buvau svečiuose pas bomžą Romką. Gyvena jis gražioje, ramioje Ukmergės vietoje, visai šalia Vilkmergėlės upelio. Namas jo pastatytas iš suremtų šiferio lakštų. Kiemas, kuriame stovi ši pašiūrė, priklauso ponui Povilui – geraširdžiam senukui, kadaise dirbusiam su seniai amžiną atilsį Romkos mama.

Eina jau šešti metai, kai Romka sėsliai įsikūręs. „Aš nekeliu jokių problemų. Kiemą aptvarkau. Be to, namie mažai būnu: nuo aušros iki sutemų dirbu, grįžtu tik pernakvoti. Kai manęs nėra namie, va šituo šiferio lapu uždengiu duris. Kad aišku būtų“.

Romkos darbas – kaip pirmykščių žmonių, vadinamų rankiotojais. Eina nuo vieno konteinerio prie kito, nuo vienos šiukšliadėžės prie kitos. „Visko randu. Aišku, geriausia yra rasti taros, kurią superka. Taip pinigą pasidarau. Vynelio perku, kad užmigčiau, kad nebūtų šalta prieš miegą. Turiu dvi kaldras, pagalvę. Suradau. Dėl maisto tai iš viso jokių problemų: tu neįsivaizduoji, ką žmonės išmeta. Dešras, kumpius. Apie duoną jau nė nekalbu. Štai vakar radau kibiriuką, prie kontiko pastatytą. Pilnas puikiausios keptos žuvies, su svogūnais, morkomis. Labai skanu buvo, persivalgiau. Niekada nealkanauju, su tuo bėdos nėra. Nori, šokolado duosiu?“

Nenori užuojautos

Nenoriu, Romka, aš šokolado. Noriu su tavimi pasikalbėti. Ir iš karto pajuntu, kad suklydau, pasirinkdama intonaciją: tokią užjaučiančią, kad štai, kaip nesusiklostė žmogaus gyvenimas.

Kai paklausiu, ar neskauda širdies, kai vakarais mato įsižiebiant šviesą languose, iš kamino rūkstančius dūmus, kai pas kitus – šviesu ir šilta, gaunu tiesų atsakymą: „Tu čia man liežuvio neplonink. Nereikia man čia jūsų užuojautų. Gyvenu taip, kaip pasirinkau. Taip, kaip man patinka. Iš valdžios jokios paramos neprašau, o man ir nereikia. Žinau: kai pasimirsiu, valstybė palaidos, yra kažkoks laidojimo pinigų fondas. Aš niekam nieko blogo nedarau, gatvėje prie žmonių nesikabinu, kapeikų nekauliju. Be to, aš niekada nevagiu – o kiti ima viską, kas ne vietoj padėta“.

Tie „kiti“ – tai maždaug 30-ties ukmergiškių kompanija, Romkos bendražygiai ir bendraminčiai. Tarp jų yra moterų ir net jaunų merginų, kurios už butelį sugula. Yra vos paeinančių, judančių su ramentais. Dėl „įtakos zonų“ niekas nekariauja, būna, kad ir pasidalija kąsniu ar gurkšniu.

Romka šioje kompanijoje – vienas iš vyriausių. Jam – 61-eri. „Nuo tokio gyvenimo greitai nustimpa, sveikata neatlaiko. Nušąla rankas, kojas. Apsinuodija, nes laka, kas papuola, visokius denatūratus. Mano rankų pirštai irgi buvo pašalę, bet ne iki gangrenos. Buvau įlindęs į ūkininko daržinę nakvoti. Užlipau kopėčiomis, įsitaisiau palubėj. Negražu pasakoti, bet pasakysiu. Naktį užsinorėjau į tualetą. Stoviu ant kopėčių, darau savo reikalą, kelnes atsisegęs. Girdžiu, kaip kažkas daužosi. Tik po kiek laiko supratau, kad tai mano šlapimas virsta ledo gabalais – lauke virš 30 laipsnių šalčio buvo. Dabar gerai – žiemų nebėra“.

Ne kartą sėdėjo kalėjime

Ukmergėje veikia benamių nakvynės namai, bet Romka ten nesilanko. „Dar kartą kartoju, jei nesupranti – man patinka tik mano tvarka, niekas man nepavadovaus, kada gultis ir keltis ar kad vyno gerti negalima. Matęs aš tų valdiškų namų, gana man“.

Pirmieji Romkos „valdiški namai“ buvo Ukmergės vaikų internatas. Šeimoje augo 8 vaikai, tėvas buvo geras batsiuvys. Pasimirė nuo šnapso, kaip Romka sako. Gėrė nežmoniškai.

„Mama buvo padori, tvarkinga. Tiesiog neišpenėjo mūsų visų. Tris jauniausius, tarp jų – ir mane, atidavė į internatą. Gerai mokiausi, tenisą žaidžiau – III-čią atskyrį turėjau. Dabar nė nežinau, kur mano broliai seserys. Mama tai mirė 1989 m., laidotuvėse nebuvau. Tuo metu Pravieniškėse sėdėjau, nepranešė man“.

Tai tu, pasirodo, nusikaltėlis, Romka? „Kaip ir taip skaitytųsi. Visas Lietuvos zonas apėjau: Alytų, Marijampolę, Kybartus. Tik tie mano nusikaltimai – kaip pažiūrėsi. Tarybiniais laikais sodindavo už tai, kad valkatavau, nedirbau, gėriau. Vieną kartą sėdau už muštynes. Kas dar tau įdomu?“

Įdomu, ar tu turi svajonių, Romka? „Vėl tu čia aukštas temas varinėji. Nedaeina vis, kad nereikia manęs gailėti. Žinau, kad tokius, kaip aš, parazitais vadina – reikia naikinti arba į doros kelią vesti. Galvokit, ką norit. Nori – tikėk, nori – ne, bet man gerai taip, kaip yra. Tiesa, svajonę vieną turiu – dviračio su priekabėle noriu. Baigiu iš surastų dalių susirinkti. Lengviau bus visus taškus apeiti. Dar gerai būtų elektrą turėti – ponas Povilas siūlė, kad gali laidą privesti. Atsisakiau, nes negaliu būti tikras, kad galėsiu susimokėti. Man dykai nereikia, aš turiu savigarbą“.

Ką, ką tu turi, Romka? „Taip, savigarbą. Aš svetimo neimu ir išmaldos neprašau. Ir norėčiau, kad bomžu manęs nevadintų. Esu brodiaga (valkata, klajūnas – rus.), laisvas eiti, kur noriu. Ir nesu aš jokių aplinkybių auka. Tu galvoji, kad esi labai laimingesnė už mane? Galvok dar kartą“.

Tiesiog žmogus

Iš tiesų šis rašinys – ne apie Romką. Jis – apie pasirinkimus, kurie gali būti tiesiog... visokie. Mes linkę labai greitai smerkti ir tempti ant savo kurpaliaus: kaip gi čia šitaip, kitaip? Kaip galima gyventi be jokių atsakomybių ir pareigų, kaip galima apsieiti be gyvenimo prasmių paieškos? Kur namai, šeima, darbas, karjera, automobiliai, atostogos?

Kitur – ne pas Romką. Bet atsakau jau minėtam taksistui – Romka yra žmogus. Ne „irgi“ žmogus, bet paprasčiausiai – žmogus.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.